Lygiai prieš 70 metų, 1941 metų birželio 14-ąją, Šiaulių geležinkelio stotyje į tremtinių vagoną buvo įsodinta kurtuvėniškių Baltučių šeima: motina su trimis mažamečiais vaikais. Vyriausiam Romualdui buvo aštuoneri. Kai po septynių dešimtmečių vyras į rankas paima tremtyje išsaugotą tėvo smuiką, ašaros nevalingai rieda skruostais. Smuiko melodijose liko dvi tremtys, jose pranykusi vaikystė ir jaunystė.
Šiauliečio R. Baltučio sesers Aldonos sodas kvepia pinavijomis. Trečioji sesuo, Irena, mirė prieš metus. R. Baltutis paima į rankas tėvo smuiką ir griežia tėvo sukurtą melodiją. Sesuo tyliai uždainuoja. Daina — kartu ir smagi, ir liūdna. Vaikus, pačiutę praradęs paukštelis žmogui sako:
Susijaudino širdelė,
Šiek tiek nusiraminau
Ir čiulbėti vėl pradėjau,
Būk ir tu toksai, žmogau...
Dainuoja, kol ašaros užspaudžia gerklę. Į šią melodiją telpa visas gyvenimas: vaikystė Kurtuvėnuose, pirmoji tremtis 1941-aisiais, bėgimas į Lietuvą, antroji tremtis 1948-aisiais. Daugybė metų, gyvenant dvigubą gyvenimą — stengiantis nuslėpti tremtimi pažymėtus metus.
Prieš karą Baltučiai gyveno Kurtuvėnuose. Tėvas Liudas Baltutis — 1919 metų kovų su bermontininkais dalyvis, mokytojas, Kurtuvėnų šaulių būrio vadas, chorvedys, saviveiklininkas, feljetonų rašytojas.
R. Baltutis ryškiai prisimena vaikystę ir artėjant trėmimams ore tvyrojusią baimę ir įtampą. Likus savaitei iki vežimo, mama sunaikino visas kariškas nuotraukas, tėvui į piniginę įsiuvo trispalvę juostelę.
Sudiev, šermukšni
Blogiausios nuojautos pasitvirtino: 1941 metų ankstyvą birželio 14 rytą į Baltučių duris pasibeldė septyniese.
Tėvas buvo išvykęs į Birštoną. Duris atvėrė mama. Namuose miegojo Romualdas ir pametinukės, trejų ir ketverių metų, seserys.
Išaušus į namus atėjo du kurtuvėniškiai pasirašyti išsiuntimo iš šalies protokolo. Išvežti neskubėjo: tikėjosi, kad į namus grįš šeimos maitintojas.
Namuose šeimininkavo svetimi žmonės. Ir šiandien R. Baltučiui prieš akis iškyla karininkas, į kišenę besikišąs tėvo fotoaparatą.
„Nors buvau vaikas, pagalvojau, kaip suaugęs: “Daugiau nepamatysiu savo namų“.
Nesulaukus tėvo, pasmerktuosius susodino į sunkvežimį ir pajudėjo į Bazilionus. Čia per naktį prie sukurtų laužų sėdėjo daugybė likimo brolių.
Ryte visus susodino į vežimus. R. Baltučiui iš atminties neišnyksta vaizdas nuo Aukštelkės kalno: į abi puses nusitiesusios begalinės gurguolių eilės.
Artėjant prie Šiaulių, mama rypavo tarsi atsisveikinimo giesmę: „Sudiev, šermukšni, sudiev, šermukšni...“ Tą birželį pakelės šermukšniai buvo apsipylę žiedais...
Be žmogiškumo
Vilkstinė sustojo palei Šiaulių geležinkelį, čia tvarką stebėjo sargybiniai su mėlynos ir raudonos spalvos kepurėmis. „Tai — Stalino kareiviai“, — šnibždėjosi žmonės.
Vagone, į kurį pateko Baltučiai, buvo apie 90 žmonių. Dviejų aukštų narai, tarpas tarp narų užverstas maišais, prie durų iškirsta skylė — tualetas. Taip atrodė kančios kelionei paruoštų vagonų vidus.
„Sargybos elgesys buvo be krislo žmogiškumo, — atsidūsta vyras. — Giminės atnešė puodelį bulvienei virti, pridėtą raugintų kopūstų. Perduoti jo negalėjo, tad mama užmetė virvelę ir pritraukė puodelį prie grotų. Kopūstus iškabino ranka, puodelis liko lauke pririštas. Sargybinis, eidamas pro šalį, tyčia jį pradūrė durtuvu.“
Pajudėjus traukiniui, visos moterys verkė. Staiga „Lietūkio“ vadovo sūnus Jurgis Masiulis ištraukė iš dėžės akordeoną ir tarė: “Moterys, neverkit. Laikykimės. Geriau manęs paklausykit“. Ir atsisėdęs ant ryšulio, užgrojo.
Romualdas nuo antro aukšto naro per lango grotas žiūrėjo į kelią.
Susitiko tėvą
Traukinys sustojo Baltarusijos Velikyje Luky stotyje. Greta sustojo dar vienas ešelonas, jame buvo vieni vyrai, pasmerkti Rešiotams. Pro grotuotą langą Romualdas pamatė tėvą.
L. Baltutis, sužinojęs apie šeimą ištikusią nelaimę, važiavo tiesiai pas švietimo skyriaus vedėją, draugą, bendramokslį, prašydamas gelbėti šeimą. Pastarasis, nuvedęs į rajono partijos komitetą, nuėjo namo. O tėvą areštavo.
Tėvas teturėjo švarką. Traukinyje mama prie virvutės pririšo antklodę, į ją įdėjo metalinį kryžiuką ir perdavė vyrui.
Netikėtai L. Baltutis buvo perkeltas į šeimos vagoną. Dėl to, kad pats „prisidavė“. Iš pasmerktųjų vagono tėvas išlipo prisispaudęs antklodę ir kryželį.
Įveikė badą
Pirmoji tremties vieta — Altajus, Tengos kaimas. Dviejų galų barakas su keturiais kambariais abiejose galuose. Vienas kambarys — 14 kvadratinių metrų, beveik ketvirtadalį jo užėmė rusiška krosnis. Nuo krosnies iki durų — stalelis. Durys. Du langeliai, ant kurių žiemą susidarydavo 10 centimetrų ledo sluoksnis. Tualetą atstojo kubiliukas. Neliko jokių paslapčių, jokių lyčių.
Per pirmuosius metus tremtiniai įsigijo šiokio tokio turto, pasodino bulvių. Bet 1942 metais ištiko antra tragedija — tremtiniai išvežti dar šiauriau: prie Laptevų jūros, Lenos žiočių.
Atsitiktinumo dėka, pritrūkus sunkvežimių, Baltučiai liko senojoje tremties vietoje. Tik nebeatgavo nei karvės, nei šešių arų pasodintų bulvių. Į akis žvelgė badas.
Pagrindiniu maistu tapo kalnų augalai: rabarbarai ir kalnuose augę svogūnai. Per dieną šeima suvalgydavo kibirą be druskos, be aliejaus, virtų svogūnų. Prisikąsti nebuvo kuo, aitrus skonis degino burną.
Vėliau išmoko pavogti grūdų, gaudyti graužikus — starus.
Įkūrė kapelą
Skaudžią tremtį nuskaidrindavo šviesios muzikos akimirkos. Išbuožinto vietinio altajiečio sandėlyje lietuviai aptiko sudaužytų instrumentų likučių. Iš jų surinko dvi gitaras, mandoliną, balalaiką, būgnelį. Instrumentus suklijavo iš nudvėsusio arklio kanopos kaulo išvirtais klijais.
Kapela brangius sielai kūrinius — liaudies dainas, kompozitoriaus B. Jonušo valsą, maršą — grojo ir tremtiniams, ir rusams. Tėvas sukūrė „Liudo polką“.
Kai po daugelio metų, 1989-aisiais, R. Baltutis nuvažiavo į Altajų parsivežti tėvo palaikų, sutiktas altajietis senukas lietuviškai užtraukė: „Bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji...“ Nustebusiam lietuviui paaiškino: “Tavo tėvas mane išmokė.“
Paskutinės santaupos — smuikui
1947 metais šeimai pavyko pabėgti į Lietuvą. Pinigų reformos išvakarėse tėvas Šiauliuose už paskutines santaupas nupirko smuiką.
Po septynių mėnesių Lietuvoje — vėl tremtis. Šį kartą — į Kemerovo srities anglies kasyklas.
Smuikas kartu iškeliavo į tremtį. Išsaugotas tiek metų, jis vėl ir vėl pravirksta R. Baltučio rankose.
Gaila jaunystės
Grįžęs į Lietuvą, metus R. Baltutis dirbo Šiaulių elektros tinkluose, vėliau — tris dešimtmečius „Vairo“ gamykloje: nuo meistro iki vyriausiojo inžinieriaus.
Grįžęs nesijautė savas: „Mes gyvenome dvigubą gyvenimą, viskas buvo paslėpta. Tėvas mokė: “Sūnau, daryk viską, kaip tavo širdis liepia, kad būtų sąžiningai. Jei reikia, pašnekėk kitaip, bet širdyje laikyk tikrą tiesą“. Taip ir gyvenau.“
R. Baltutis pastebi, kad sunku tremtinius suprasti tiems, kurių ši nelaimė nepalietė. Jei kiti dejuoja skurdžiai gyvenę, nagines nešioję, R. Baltučiui toks apavas buvo geriausias.
Nors tremties metų nuotraukoje R. Baltutis pasipuošęs kostiumu, iš tiesų visi drabužiai skolinti: vienas kaimynas paskolino kelnes, kitas švarką, trečias — kaklaraištį.
„Jaunystės gaila“, — paklaustas, kas labiausiai žeidžia, prisiminus tremties metus, atsako R. Baltutis.
Tremtinys žino: prie to, kas jo gyvenime nutiko, priprasti neįmanoma, žaizda lieka aitri ir po septynių dešimtmečių Viskas — gyva.
Vieną vakarą akordeonu užgrojo prieškariu labai madingą lėtąjį valsą „Sunku gyventi žmogui ant svieto“.
Kaip tik prieš pat tremtį Kurtuvėnuose tėvas buvo nupirkęs patefoną ir šią plokštelę. Graži muzika taip užbūrė berniuką, kad, užsidėjęs patefoną ant galvos, ėmė suktis kambaryje.
Dabar, po tiek metų, begrojant šokančio vaiko vaizdinys vėl iškilo atmintyje.
„Pratrūkau...“, — tyliai sako R. Baltutis.
Ar šiandien Lietuva tokia pat brangi, kaip buvo Sibire? „Man vienodai brangi“, — neabejodamas atsako buvęs tremtinys, nenuilstamai dirbantis šviečiamąjį darbą — mokyklose pasakoja apie tremtį, rodo eksponatus. Sudarė trilogiją “Sibiro Alma Mater“, leidyklai atiduoti dar du knygos tomai.
„Mes buvome idealistai, tokie ir likome, — atsidūsta. — Visada tremtyje žinojome, kad ten, kur saulė leidžiasi, yra Lietuva. Į Lietuvą bėgome žinodami, kad nebėra nei namų, nei ūkio, nei darbo. Ar dabar žmogus taip parbėgtų?“.
Lietuva neteko apie milijono žmonių
Lietuva mini 70-ąsias metines nuo pirmojo masinio nekaltų civilių gyventojų trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas. Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkstančių žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkstančių savo gyventojų. Apie 300 tūkstančių žmonių patyrė komunistinio režimo kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje.
Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkstančių šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
