Per nusikaltėlių kovas du legendinės Šiaulių Princų grupuotės nariai buvo nužudyti, o vienas pats pasitraukė į verslą. Vis dėlto ir jį po keleto metų nušovė samdomas žudikas.
Pasaulis nuolat vystosi, nestovi vietoje. Nusikaltėlių pasaulis – taip pat, ypač neprižiūrimas. O per visus 1995-uosius Princų grupuotė valdyti neturėjo kada. Vladas Baranauskas su Vladislovu Šiauliu sėdėjo už grotų suimti, o Vidmantas Kavoliukas su Vladu Stanaičiu slapstydamiesi tik rūpinosi, kad jiems iškelta baudžiamoji byla subliukštų. Praėjusiame numeryje rašėme, kaip Princų parankiniai, aplankę liudytojus, įtikino juos „pamiršti praeitį“. Tad 1995-ųjų birželį V. Baranauskas su V. Šiauliu buvo visiškai išteisinti, o kaltinimai V. Kavoliukui su V. Stanaičiu – panaikinti.
Princų ketvertas į Šiaulius grįžo triumfuodamas, bet ne be nerimo. Mat buvo jau užaugusi nauja nusikaltėlių karta, kuri nenorėjo pripažinti nei Princų autoriteto, nei nusistovėjusio teritorinio pasidalijimo, kur kam rinkti duokles, reketuoti verslininkus. Naujosios gaujos buvo gana gausios, o Princai neplėtė savo ketverto – fizine prasme tai tikrai nėra didelė jėga.
Viena iš konkuruojančių gaujų pamėgino legendinį Princų ketvertą sunaikinti vienu smūgiu. Buvo sužinota, kad 1996-ųjų birželio 27-ąją ketvertas atvyks švęsti vardinių į „Vakaro“ kavinę. Princai buvo pamėgę šią kavinę, nes ji buvo neseniai suremontuota, netoli Šiaulių centro ir jauki, nedidelė. Taigi kažkas iš banditų į reklaminį skydą, stovintį prie pat lauko staliukų, įdėjo savadarbę trotilo bombą su nuotolinio valdymo mechanizmu...
Bomba reklamos stende
Nežinia, ar suuodę apie pavojų Princai į kavinę neatvyko, ar nesuveikė sprogmens detonatorius, bet birželio 28-ąją kavinės darbuotojai stende bombą pastebėjo ir iškvietė išminuotojus. Kariškiai bijojo neaiškų sprogmenį judinti, todėl nukenksmino vietoje – ištaškė specialia vandens patranka.
Daugiau Princai „Vakaro“ kavinėje nebesirodė, o tai reiškė, kad nematomas nusikaltėlių karas dėl įtakos ir teritorijų perdalijimo prasidėjo...
Praėjus mėnesiui dingo teistas šiaulietis Renatas Stanevičius, pravarde Maiklas. Liko tik jo automobilis įjungtais priekinio stiklo valytuvais, o pats savininkas – lyg skradžiai žemėn prasmegęs. Tiesą sakant, greičiausiai beveik taip ir buvo. Tikėtina, kad prie Maiklo privažiavę kažkokie jo pažįstami nusikaltėliai pakvietė pasikalbėti, kažkuo apsvaigino, išvežė į užmiestį, nužudė ir užkasė. Policija to nusikaltimo taip ir neatskleidė – bet tik policija. Na o Šiaulių banditai, tikėtina, atliko savo žymiai sėkmingesnį tyrimą ir paskelbė savo nuosprendį.
Prasidėjo nesutarimai
Netrukus iš Šiaulių dingo ir R. Stanevičiaus pažįstamas Stasys Katauskas, pravarde Staska, garsėjęs žiaurumu bei neprognozuojamu elgesiu.
1988 metais dar nepilnametis S. Katauskas užpuolė du senyvus praeivius, pareikalavo cigaretės, o po to apiplėšimo metu užmušė moterį. Už tai nuteistas S. Katauskas kalėjo vos 6 metus. Amnestuotas jis 1994 metais grįžo į Šiaulius ir iš karto buvo pastebėtas prisišliejęs prie jaunų nusikaltėlių gaujos, kuri pelnėsi iš automobilių vagysčių ir turto prievartavimo.
S. Katausko lavonas rastas 1997-ųjų pavasarį įšalęs melioracijos griovyje Rokiškio rajone. Ekspertai nustatė, jog jis buvo pasmaugtas. Žudikai liko nenustatyti.
Tačiau bene didžiausias ir neišsprendžiamas rūpestis Vladų ketvertui buvo dėl V. Stanaičio brolio Rolando Stanaičio, pravarde Rulis, gaujos. Itin sportiškas, valingas ir bebaimis R. Stanaitis ėmė drumsti vandenį – sėbrus kurstyti nepaklusti „kalėjimo nemačiusių senelių“ valdžiai. Labiausiai jam nepatiko V. Baranauskas. Pastarasis savo ruožtu R. Stanaičiu nepasitikėjo dėl jo polinkio į narkotikus.
Nenorėdamas konfliktuoti nei su savo draugais, nei su broliu, Rulio brolis V. Stanaitis laikėsi neutraliai. Vyriausiasis Princų grupuotės narys V. Kavoliukas irgi nesikišo. Netrukus jis viešai paskelbė baigiąs kriminalinę veiklą ir užsiimantis vien verslu.
Kruvinas gaujų karas
Tad priešininkai nusitaikė į likusius du – V. Baranauską su V. Šiauliu. Pirmam mirtinam smūgiui buvo pasirinkta silpnesnioji grandis.
1997-ųjų spalio 13-ąją V. Šiaulys-Žemaitukas išėjo iš savo nuosavo namo Šiauliuose susitikti su draugais ir dingo be žinios. Policija jo nerado iki šiol – neabejojama, kad jis nužudytas ir kur nors užkastas kaip ir R. Stanevičius-Maiklas. Išsiaiškinta, kad V. Šiaulį iki miesto centro pavežė jo draugas. Po to Žemaituko niekas nebematė nei gyvo, nei mirusio.
Netrukus pasikėsinta nužudyti ir V. Baranauską. 1998-ųjų sausio 27-ąją samdomas kaukėtas žudikas įpuolė į Šiauliuose esančią kavinę „Elfas“, kur V. Baranauskas prie staliuko ramiai šnekučiavosi su trimis draugais. Banditas šaudė kaip kino filme – iš dviejų pistoletų, bet žaibiška reakcija garsėjantis V. Baranauskas ir vėl nesutriko. Jis ant šono parvertė stalą, o pats už jo krito ant grindų ir peršautas, kraujuojantis apsimetė negyvas. Nors gavęs net 4 kulkas, jis ir vėl išsikapstė ir kuriam laikui dingo iš Šiaulių.
Tuo metu nusikaltėlių sukeltą tarpusavio gaujų karą galima vadinti tikro teroro Šiauliuose laikotarpiu. Net 4 kartus buvo padeginėta ir kartą sprogdinta didžiulė parduotuvė „Technocentras“, susprogdintos 4 galingos bombos po miesto vyriausiojo policijos komisariato langais iš visų 4 pusių!
Bomba – paštu
1998-ųjų sausio 29-ąją į orą išlėkė Šiaulių restoranas „Gausos ragas“, po kelių dienų nuo bombos išsivartė spintos didžiulėje baldų parduotuvėje Šiaulių pietiniame rajone.
1998-ųjų balandžio 15-ąją galingas sprogimas vos nesugriovė Šiaulių miesto mokesčių inspekcijos. Nuo nudegimų ligoninėje mirė ir du našlaičius paliko inspekcijos sekretorė 37 metų Jūratė Radavičienė, buvo sužeista per 40 inspekcijoje tuo metu buvusių žmonių bei lankytojų.
Su dingusiojo V. Šiaulio drauge gyventi ėmęs Mindaugas Gavorskas pasamdė tokiam nusikaltimui visiškai netinkamą bailų panevėžietį, o šis gruodžio 2-ąją restorane „Salingas“ iš poros metrų atstumo apšaudė priešiškos grupuotės narius, tik į nė vieną nepataikė ir gėdingai spruko.
Dar po mėnesio, 1999-ųjų sausio 14-ąją, sprogimas pražudė R. Stanaičio gyvybę. Prieš važiuodamas į susitikimą restorane, Rulis užsuko į paštą pasiimti jam atsiųsto paketo. Stabtelėjęs prie restorano, Rulis, sėdėdamas automobilyje „Mercedes-Benz 500 SEL“, atplėšė paketą, nežinodamas, kad viduje – jam atsiųsta bomba... R. Stanaitis žuvo vietoje. Į jo laidotuves suvažiavo Lietuvos, Latvijos ir Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovai. Atrodo, jie padėjo Šiaulių nusikaltėliams rasti bendrą kalbą ir baigti kruvinas tarpusavio kovas.
Kirčiai iš pasalų
Na o savo karą su organizuotu nusikalstamumu policija tuo metu dar tik buvo pradėjusi. Per kelerius metus apsivalę, profesionaliai patobulėję, žymiai geriau finansuojami teisėsaugininkai išsiaiškino, kad Princams teko nelengva užduotis kovoti net trim frontais. Prieš Vladų ketvertą veikė policija ir Šiaulių nusikaltėliai, negana to, iš pasalų kenkė dar vienas rimtas priešas – Artūras Kibildis (1963–2005).
Už išsišokimus A. Kibildis buvo Princų išvarytas iš Šiaulių ir dėl to labai niršo. Radęs atramą Klaipėdos S. Gaidjurgio gaujoje, būtent A. Kibildis suorganizavo seriją sprogimų viešose Šiaulių vietose, prie policijos pastatų, o galiausiai – Mokesčių inspekcijoje.
A. Kibildis žinojo, kad policija kaskart tampys jo nekenčiamus Princus. Negana to, kentės ir jų autoritetas – girdi, kokie ten jie nusikalstamo pasaulio valdovai, jei Šiauliuose nesuvaldo situacijos? A. Kibildis tik nesuprato, kad kėsintis į valdžios institucijas – esminė klaida. Dėl sprogimų prie policijos, o ypač – mokesčių inspekcijoje, teisėsaugininkai buvo itin ryžtingi. Jie nenurimo, kol per pusmetį nesusekė ir nepasodino sprogdintojus su jų vadeiva A. Kibildžiu. Šis buvo nuteistas kalėti 16 metų, o 2005 metais kalėjime mirė nuo ūmaus kraujo vėžio.
Pasitraukė iš grupuotės
Po pirmosios pergalės prieš A. Kibildžio gaują policija ėmėsi V. Baranausko-Baranio. Netrukus po Rulio laidotuvių, sausio 19-ąją, pareigūnai atliko kratą V. Baranausko namuose ir pranešė... fotelyje aptikę paslėptą pistoleto TT apkabą su 7 šoviniais. Suimtam V. Baranauskui buvo pareikšti kaltinimai, kad jis girtas pramogaudamas apšaudęs mokyklos sieną.
Nors V. Baranauskas teisme beveik išsisuko (buvo nuteistas lygtinai), jis ėmė išgėrinėti ir tolti nuo buvusių draugų, su jais pyktis. Būdamas neblaivus Baranis nevaldė liežuvio – už tai 2001 metų rudenį ir 2002-ųjų kovo mėnesį jis buvo du kartus smarkiai sumuštas. V. Baranauskui tikriausiai apmaudžiausia, kad tai padarė ne kokie nepažįstami banditai, o buvusio bendražygio V. Stanaičio aplinkos vyrukai.
Nuo to laiko V. Baranauskas gyvena Šiauliuose, gražiame nuosavame name su aukšta tvora, bet šio didmiesčio nusikaltėlių pasaulyje nebedalyvauja. 2002-aisiais vėl buvo teisiamas dėl verslininko namo sprogdinimo užsakymo bei kitų smulkesnių nusikaltimų, bet visi jie įvykdyti nebe Šiauliuose, o Mažeikiuose.
Liko tik legendos
Dar blogiau baigėsi nuo Princų grupuotės pirmam atskilusiam V. Kavoliukui-Amerikonui. Dar 1996 metais jis pareiškė nutraukiąs ryšius su nusikaltėliais ir būsiąs vien doras verslininkas. Ir iš tikro tapo šokiu tokiu smulkiu verslininku, tik vargu ar labai doru verslo partneriams. Šiaip ar taip, 2005-ųjų kovo 21-ąją V. Kavoliuką prie jo namų nušovė samdomas žudikas. Nors nei nusikaltimo užsakovas, nei vykdytojas nesurasti, abejonių nekelia tai, kad V. Kavoliukas nužudytas dėl pinigų.
Šiandien tik V. Stanaitį galima pamatyti Šiaulių centro kavinėse nuolat kažką derinant su savo bičiuliais – brandesnio amžiaus Šiaulių nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Taigi legendinė Princų grupuotė dabar jau likusi tik legendose...
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Šiauliuose legendinius nusikaltimus darė ne „mafijos tėvas“ ir Princų grupuotė, bet eiliniai eilinio banko tarnautojai – pirmą ir vienintelį kartą Lietuvos istorijoje jie išplėšė banko saugyklą. Apie tai – kitoje pasakojimo dalyje.
Sigitas STASAITIS
