Į pedagoginę ir mokslinę veiklą įsitraukęs praeityje Maskvos CSKA ir „Lietuvos ryto“ klubuose dirbęs ir ilgametę patirtį sukaupęs krepšinio treneris Rūtenis Paulauskas išleido monografiją pavadinimu „Krepšininkų rengimas“. Tai jau trečiasis autoriaus kūrinys.
Knyga parašyta remiantis krepšinio ir sporto mokslo teorijos žiniomis, empirine tyrimų medžiaga bei sukaupta praktine trenerio veiklos patirtimi. Joje aptariami žaidėjų atrankos, fizinio ir techninio rengimo klausimai, atskleidžiami vaikų, jaunimo ir didelio meistriškumo krepšininkų organizmo adaptacijos prie fizinių krūvių ypatumai. Monografijoje nemažai dėmesio skiriama krepšininkų rengimo struktūros aptarimui, yra pateiktos ilgalaikio rengimo programinės gairės.
Kaip teigia pats autorius, ši knyga yra skirta krepšinio treniruotėmis besidomintiems skaitytojams – krepšinį studijuojantiems studentams, sportininkams, treneriams, kūno kultūros mokytojams ir tiems, kam įdomi krepšininkų rengimo technologija.
− Išleisti knygą – rimtas ir įkvėpimo reikalaujantis žingsnis. Kas Jus paskatino parašyti trečiąją savo knygą?
− Pirmiausia tai, kad jau keturis metus nedirbu treneriu, tačiau vis dar apsidžiaugiu, kai kas nors mane juo pavadina. Save laikau žmogumi, aktyviai besidominčiu krepšiniu, ir dažnai analizuojančiu įvairias krepšinio situacijas. Užuot kritikavus kitus, dažnai galvoju, kad geriau yra padaryti kažką konstruktyvaus ir naudingo. Trenerio darbas yra mokyti žaidėjus, tačiau mokyti trenerius yra šimtą kartų sunkiau ir atsakingiau, nes tavo priemonės turi būti labai argumentuotos ir originalios. Šita knyga yra sukauptos trenerio patirties, darbo universitete, atliktų gausybės tyrimų ir asmeninio požiūrio rezultatas.
− Lyginant šią knygą su prieš tai išleistomis, kuo ji yra kitokia ir į ką yra čia kreipiamas didžiausias dėmesys?
− Knygos, kaip ir komandos rengimas, gali būti pusiau mėgėjiškas arba profesionalus darbas, orientuotas į aukščiausius kokybinius standartus. Tad galima sakyti, kad pirmosios mano knygos buvo noras pateikti metodines priemones, kurios atspindi trenerio pomėgį dalintis savo sukaupta informacija. Tai palyginčiau su jaunųjų krepšininkų komandos treniruote. Ši monografija yra brandžiausias mano kūrinys, kuriam skirta labai daug laiko, prie kurio labai kantriai dirbta, į kurį sudėta labai daug žinių, tyrimų medžiagos ir galutinis rezultatas mane asmeniškai džiugina.
− Ar galite atskleisti, kiek visgi prireikė laiko, kad viešumą išvystų šis kūrinys?
− Apytiksliai su pertraukomis prie jos buvo dirbama apie 4-5 metus. Jeigu kalbėtume apie atskirus epizodus, tai buvo viena vasara, kada aš mėnesį laiko pradėdavau dirbti šeštą ryto ir baigdavau šeštą valandą vakaro. Būdavo, jog per dieną pavykdavo padaryti labai daug, bet neretai prie atskirų teiginių užtrukdavau savaitę. Man tai – nepaprastai sunkus darbas, nes nesu tas, kuris su pasimėgavimu rašo knygas, tiesiog stengiuosi visada pasiekti maksimaliai gerą rezultatą, o tai iš manęs pareikalauja labai daug pastangų. Negaliu padaryti spontaniškai ir greitai, todėl įkvėpimas tam ateina pakankamai retai.
− Kokie yra Jūsų artimiausi planai?
− Mano artimiausi planai yra susiję su universitetine veikla, su trenerių rengimu. Manau, kad tai nėra laikina ir Lietuvoje išliks poreikis krepšinio trenerių, informacijos, literatūros, universitetuose yra ir bus krepšinio trenerių specializacijos, todėl, galvoju, kad turėčiau būti vienas iš tų, kuris ne tik tai domisi ir gilinasi, bet ir jungia aplink save krepšinio srities žmones. Apjungti tuos, kurie tyrinėja, dalinasi savo žiniomis su visuomene, kurie gali padėti pamatyti ne tik tai krepšinio spektaklį iš tribūnų, bet ir suprasti to užkulisius.
