Artimieji Rytai – įdomus, nepažintas ir viliojantis pasaulis, bet savarankiškai keliauti po jį ryžtasi toli gražu ne kiekvienas. Ne tik todėl, kad bijoma dažnai kylančių neramumų, terorizmo aktų ar net karo veiksmų, bet ir dėl (gal ir nesąmoningai) suformuoto nesaugių ir nepatikimų šio regiono valstybių įvaizdžio. Nežiūrint to, kai kurios šalys – Izraelis ir Jordanija – populiarios ir neblogai pažįstamos mūsų keliautojams, o štai Sirija – dar mažai kam atrasta žemė. Aistra keliauti užsikrėtęs ir per metus ne vieną šalį aplankantis vilnietis Vaidas Mikaitis per atostogas nutarė ne tik pakeliauti po šią šalį (bei Libaną), bet pasirinko ir neįprastą nukakti ten būdą – traukiniu. Dvi savaites trukusią kelionę tęsė ir kitomis susisiekimo priemonėmis: autobusu, taksi, privačiais automobiliais (tai labai populiaru Sirijoje).
Vaidai, kaip gimė mintis leistis į tokią neįprastą kelionę?
Nesu buvęs arabų kraštuose, seniai norėjau pabuvoti, susipažinti su Artimųjų Rytų kultūra, pajusti jų dvasią, bet pagrindinė paskata buvo vienos mano pažįstamos kelionė į Siriją ir Jordaniją. Ji patikino, kad ten saugu keliauti, kad niekas gatvėse nesprogdina kitatikių, atvirkščiai – žmonės labai malonūs, paslaugūs ir geranoriški keliautojams, be to, viskas pigu. Pagalvojau, kad šios šalys gali greitai tapti labai populiarios, tad nutariau po jas pakeliauti, kol neprasidėjo turistinis bumas, dažniausiai pakeičiantis vietos žmonių elgesį ir požiūrį į turistus.
Visą maršrutą suplanavai iš anksto. Ar buvo kokių netikėtų sprendimų jau keliaujant?
Ketinau aplankyti įdomiausius, garsius visame pasaulyje paveldo objektus Sirijoje ir Jordanijoje, bet jau važiuojant iš Turkijos į Siriją traukiniu gimė mintis Jordaniją pakeisti Libanu, juolab kad tuo metu ten (balandžio mėnesį) buvo ramu, bet sklido gandai, kad vėl greitai gali prasidėti pilietinis karas. Mums pasisekė, nes grįžus, po trijų savaičių, Libane prasidėjo karo veiksmai.
Vadinasi, keliavai ne vienas?
Keliavome trise, laiko patikrinti bendražygiai: aš, žmona ir brolis – maža, bet maloni draugija. Taip patogu ir gera keliauti – smagiau, interesai lengvai suderinami.
Papasakok, kaip pasiekei Siriją? Kas buvo kelionės vadovas ir patarėjas?
„Sumedžiojome“ pigius „AirBaltic“ bilietus iš Rygos į Stambulą, o ten sėdome į vieną kartą per savaitę vykstantį traukinį: Stambulas–Damaskas. Jau iš anksto žinojome, kad yra toks maršrutas ir savo kelionę planavome taip, kad tektų šiuo traukiniu pervažiuoti visą Turkiją. Traukinio bilietas iki Alepo (antro pagal dydį Sirijos miesto šalies šiaurės vakaruose) kainavo 60 eurų, o pati kelionė truko 36 valandas. Bilietus į traukinį iš anksto užsisakėme internetu vienoje Turkijos kelionių agentūroje, gerai pasielgėme, nes atvykęs į Stambulą, gali jų ir negauti, tada rizikuoji užstrigti savaitei Stambule, laukiant kito traukinio.
Įdomiausia tai, kad Turkijos–Sirijos pasienyje išlipo visi traukiniu važiavę turkai. Atkabinus vagonus, liko du, kuriuose važiavo tik užsieniečiai. Kelionės metu traukinio palydovai patys ruošė ir siūlė maisto (dažniausiai ant elektrinės krosnelės keptų lavašų su įdaru), arbatos. Planuodami kelionę nutarėme taupyti laiką ir kliautis kitų išbandytu metodu – įsigijome kelionių vadovą po Artimųjų Rytų šalis iš „Lonely planet“ serijos. Jis ir buvo visos mūsų kelionės gidas. Likome juo patenkinti, nes sutaupėme marias laiko. Viešbučius rinkomės pagal „Lonely planet“ rekomendacijas, jos pasitvirtino.
Nebuvo sunku patekti į Siriją iš Turkijos?
Problemų nekilo, nors mes vieninteliai iš traukinio keleivių neturėjome vizų. Reikėjo sumokėti po 16 dolerių už pasienyje išduodamą vizą – į pasus įklijuotus tris pašto dydžio ženklus, tada įleido į šalį.
Kokie keliavimo po Siriją ypatumai, kiek tai kainuoja? Sirija – pati pigiausia mano aplankyta šalis, su Turkija nėra ko lyginti. Čia benzino litras kainuoja 2 litus, tad transportas Sirijoje gana nebrangus, tačiau ne visada patogus. Per šalį eina tik viena geležinkelio linija, jungianti šalies šiaurėje esantį Alepą su pietuose esančiu Damasku. Kitur nukakti gali autobusais, vežančiais į populiariausius lankytinus objektus. Bet jei nori vykti kiek į šoną nuo jų, jau tenka ieškoti privataus automobilio. Pasiteiravus, kur jį rasti, viešbučių tarnautojai mielai padeda. „Privatininkai“ labai medžioja klientus autobusų stotyse. Jose gali rinktis: greičiau nuveš automobiliu, bet pigiau ir lėčiau – autobusu. Taksi pigiau važiuoti keliems, o keliaujant vienam geriau rinktis visuomeninį transportą. Jis labai pigus. Iš Hama į Alepą 130 km kelionė kainavo tik 4 litus. Privatūs vežėjai imtų 20 Lt. Kai kada rinkdavomės privačius vežėjus, nes autobusai ne itin patogūs keliauti.
Paskutinę kelionės dieną sužinojome, kad atšaukti visi autobusų reisai į Turkiją, tad teko ieškoti privataus vežėjo. Už 6 valandų kelionę iš Aleppo į Adaną sumokėjome tik 50 dolerių. Kelionę naktiniu traukiniu iš Alepo į Damaską mums kainavo po 7 dolerius. Važinėti po didžiuosius Sirijos miestus vis tik patogiausia taksi, nes visuomeniniu transportu pakankamai sudėtinga. Ant mikroautobusų mirguliuoja nesuprantami arabiški užrašai, vairuotojas sunkiai tau išaiškins, kur mikroautobusas vyksta. Nors užsieniečiams sirai pakelia taksi kainą, ji vis tiek, mūsų akimis žiūrint, yra juokingai žema. Nereikėtų mokėti daugiau kaip 2 dolerių važiuojant miesto ribose, nes įjungtas taksometras retai kada priskaičiuoja daugiau kaip vieną dolerį. Tiek mokant taksi, tiek perkant autobuso ar traukinio bilietus atsiskaitoma Sirijos svarais. Žinoma, nuo mūsų kelionės praėjo beveik pusmetis, tad kainos dabar gali būti ir kiek aukštesnės.
O kaip Libane?
Keliauti Libane gerokai brangiau nei Sirijoje. Kainos panašios kaip Lietuvoje, tačiau tai maža šalis ir atstumai joje vargiai didesni kaip 200 km. Tiesa, kelionė 2,5 val. iš Damasko į Beirutą taksi mums kiekvienam kainavo po 10 dolerių. Į Libano pietus dėl nestabilios situacijos (Izraelio pasienis) nukakti negalėjome. Į šiaurinę dalį važiuoja autobusai, o į Balbeką (Lietuvos URM keliauti nerekomenduoja, nes miestą kontroliuoja ne Libano armija, o Hezbolah) – mikroautobusais. Beirute patogiausia važinėti miesto mikroautobusais, o Tripolyje – taksi. Jie pigesni nei Lietuvoje.
Nakvynė ir maistas – svarbiausi dalykai keliautojui. Kur nakvojote ir maitinotės?
Nakvynės nebrangios, žinoma, mes rinkomės ekonominės klasės viešbutukus, brangiais nesidomėjome. Nakvynės kaina žmogui Libane ir Sirijoje buvo panaši – 7–11 dolerių. Visur buvo minimalūs patogumai, t.y. dušai, tualetas. Kai kur – pusryčiai, kai kur – virtuvė. Sirijoje vis tik buvo problemų dėl maisto. Gatvėse dažniausiai siūloma kebabų, jų kainos – 3–4 Lt. Man jie pasirodė skanesni nei Lietuvoje, tik, skirtingai nei pas mus, sausi, be jokio padažo. Su vištiena, jautiena, žuvimi – kokių tik nori. Bėda ta, kad kelias dienas jų pavalgius vis tik norisi įprasto maisto. Vietos restoranėliuose galima paragauti įvairių sriubų ir panašių į šašlykus kepsnių. Be abejo, prabangesniuose restoranuose maistas įvairesnis ir kainos aukštesnės, tačiau žemesnės nei Vilniuje. Padavėjai – tik vyrai. Patarnaujančių moterų niekur nematėme. Restoranų pasirinkimas platus, bet matėme ir tokių baisių „skylių“, kurias pas mus kaip mat uždarytų.
Ar nesirgote valgydami gatvės užkandinėse?
Fulios (trintų pupelių, žirnų mišinys aliejuje ir acte) mano skrandis nepriėmė. Prasirgau visą dieną. Žmona su broliu po Damaską vaikštinėjo ir grožėjosi miesto panorama be manęs. Todėl vėliau, pabodus visiems kebabams, pirkdavome ryžius, bulves, kiaušinius, duoną, daržoves ir viešbučių virtuvėse patys gamindavomės maistą.
Tai buvo Sirijoje, o Libane viskas turbūt kiek kitaip?
Libanas garsėja savo virtuve, kavinės bei restoranai ten aukšto lygio. Vyrauja ne arabų, bet Viduržemio jūros šalių virtuvė. Be abejo, musulmoniškuose šalies regionuose (pvz., Tripolyje) maistas panašus kaip ir Sirijoje, bet krikščioniškuose rajonuose jautiesi tarsi Barselonos, Atėnų ar Nicos restoranuose. Beiruto prekybos centruose maistas gal dvigubai brangesnis nei Lietuvoje.
Kaip susikalbėjote?
Tiek vienoje, tiek kitoje šalyje susikalbėti nebuvo labai sunku. Nors anglų kalbą moka nedaug kas, tačiau gelbėja didelis žmonių noras bendrauti. Aš daug daugiau problemų patyriau bandydamas susišnekėti Italijoje nei Sirijoje ar Libane. Libane angliškai šneka daugiau gyventojų nei Sirijoje. Jei žmogus nemokėdavo angliškai, susikalbėdavome pirštų, rankų judesiais, mimika.
Kuo iš esmės skiriasi šios dvi Artimųjų Rytų šalys? Kas labiausiai krinta į akis stebint gyvenimą iš šalies?
Jos labai skiriasi, nors yra šalia. Libanas – Europa, o Sirija – Azija. Libane praleidome kelias dienas. Beirutas – europietiško stiliaus miestas su šiuolaikiniais dangoraižiais, prekybos centrais, barais, pasilinksminimais vakare. Ne tiek daug moterų apsigobusių skaras, žmonės rengiasi daug laisviau. Musulmoniškieji rajonai panašūs kaip Sirijoje. Tai labai įvairiaspalvė šalis su persipynusiu kultūrų mišiniu. Jei ne nuolatiniai karai, ši šalis nenusileistų Europos Viduržemio pakrantės valstybėms. Libane yra visko, ko reikia, kad šalis klestėtų, būtų patraukli turistams: jūra, kalnai, unikalūs istoriniai paminklai, puiki virtuvė. Tačiau dėl šalyje rusenančios pastovios nesantaikos tarp krikščinių ir musulmonų bei konflikto su Izraeliu, nuolat tvyro įtampa. Beiruto musulmoniškuosiuose rajonuose daug sugriautų namų – Izraelio bombardavimo pėdsakų. Dabar neberekomenduojama vykti į Libaną, ypač kai kurias jo vietas: Tyrą, pietų Libaną, Balbeką.
Balbekas – unikalus senųjų romėniškų šventyklų miestas su 7 civilizacijų liekanomis. Liūdna, kad dėl nestabilios padėties ten nuvažiuoja ir tai pamato nedaug turistų. Tuo tarpu Sirija – visiškai musulmoniška šalis su griežtais įstatymais, skambančiais mečečių varpais, rytietišku (arabišku) turgumi, žmonėmis, nevartojančiais alkoholio. Pastebėjau, kad daug sirų vyrų su ūsais.
Kitokie ir žmonės, draugiškesni ir vaišingesni. Kviečia į parduotuves, vaišina arbata, kokakola, duona, bet, kitaip nei Egipte ar Turkijoje, nereikalauja nieko pirkti. Damaske vienas vokietis turistas parduotuvėlėje paėmęs sausainių pakelį norėjo mums pademonstruoti, kad moka skaityti arabiškai, tai siras pardavėjas tuoj pat tą sausainių pakuotę atplėšė ir mus visus pavaišino sausainiais.
Sirai nuoširdžiai domėdavosi mūsų kelione, iš kur esame ir kur keliaujame, tačiau nebuvo įkyrūs. Nepastebėjome ir kad būtų į mus žiūrėję lyg į pinigų maišą, iš kurio galėtų gerai pasipelnyti. Klausinėdavo, ar patiko Sirija, dėkodavo, kai pagirdavome jų šalį. Netgi jau išvažiuojant iš Sirijos, pasieniečiai išlaipino mus iš taksi, pasikvietė ir pavaišino arbata. Pastebėjome, kad žmonės Damaske ir kituose miestuose skiriasi: mažesniuose miestuose būdavo nuoširdesni. Ypač sužavėjo Alepas – antras pagal dydį po sostinės Sirijos miestas. Patiko labiau už Damaską.
Aleppo – konservatyvesnis, ramesnis, musulmoniškesnis, šiltesnis ir jaukesnis už Damaską. Jame mažai turistų, ramiai rieda asiliukai su kroviniais, daug moterų vaikščioja apsigaubusios juodai, žiūrėdamos tik pro siaurą plyšelį. Tai labai egzotiška. Atrodo, kad šio miesto senamiesčio nepalietė laikas, ten iš tikrųjų pajutome rytietiško miesto žavesį. Nieko nėra maloniau, kaip pasiklysti, atsirasti ir vėl pasiklysti siaurose, tuščiose, labirintą primenančiose senamiesčio gatvelėse.
Tačiau žymiausias Alepo turistų traukos objektas yra XII a. tvirtovė- citadelė, pastatyta ant kalno, nuo kurio atsiveria pilkų Alepo stogų panorama. Užsukome į krikščionių kvartalą bei aplankėme senamiestyje esančius buvusį beprotnamį (dabar muziejų) ir alyvuogių muilo fabriką, kuriame muilas dar tebegaminamas rankiniu būdu. Muilas – vienas iš populiariausių Sirijos suvenyrų, todėl galėsite ne tik pamatyti, kaip jis gaminamas, bet ir nusipirkti šviežiai gaminto. Tiesa, muilo fabrikas dėl karščio vasarą nedirba, todėl jį galima lankyti tik spalio–balandžio mėnesiais.
Kokias dar įdomias vietas aplankėte Sirijoje?
Aplankėme beveik visas Damasko įžymybes. Visame pasaulyje įžymaus Damasko senamiesčio, kurį juosia aukšta romėnų siena, širdyje stovi Umejadų mečetė – įžymiausias Damasko ir Sirijos traukos objektas. Joje lankosi pulkai maldininkų iš kaimyninių islamo šalių. Ji buvo statyta Bizantijos laikais, tačiau vėliau perdaryta į mečetę. Įspūdingos auksinės mozaikos puošia šios mečetės vidinį kiemą. Mečetė turi tris minaretus ir kelias sales. Į mečetę privalu eiti basam, o moterys turi apsigaubti galvas skaromis ir užsidėti gobtuvą, kuriuos duoda čia pat už simbolinį mokestį. Pačioje mečetėje vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Pagrindinės salės kairėje pusėje stovi sarkofagas, kuriame ilsisi Jono Krikštytojo palaikai.
Šalia Umejadų mečetės yra sultono Saladino mauzoliejus, pastatytas 1193 m. Sultonas Saladinas – didingiausias ir žymiausias arabų istorijos herojus. Labai žymus turistų traukos objektas yra Azemo rūmai. Damasko gubernatorius Azemas juos sau pasistatė 1749 m. Turistas gali įsitikinti, kaip prabangiai gyveno Sirijos turtuoliai. Rūmuose daugybė kambarių, kurių kiekvienas išpuoštas įspūdingais interjero ornamentais, baldais. Netgi rūmų tualetai yra begalinės prabangos. Verta paminėti ir keliasdešimt viena už kitą gražesnių Damasko mečečių, kurių kieviena turi savo istoriją. Užklydome ir į turistų nelankomus Damasko rajonus, esančius aukštai ant kalno, toli nuo miesto centro. Ten teko gintis nuo vaikų dėmesio ir netgi žaisti su jais futbolą ant laiptų. Lipti į tą kalną reikia apie dvi valandas, tačiau tas pastangas atperka vaizdas, kuris atsiveria į žemai žemai esantį miestą. Įdomu, kad Sirijoje įėjimo į daugumą muziejų kaina yra vienoda – apie 7 Lt. Tačiau su studento pažymėjimu kaina yra apie 1 Lt.
Taksi grįžę iš Libano šiaurėje esančio Tripolio į Siriją, apsistojome Sirijos viduryje esančiame mieste Hama. Pats miestas turistams nelabai daug ką turi pasiūlyti, išskyrus savo milžiniškus vandenį semiančius medinius ratus (norijas), kurių skersmuo – 20 m. Tačiau Hama yra patogus šalies taškas, iš kurio galima nuvykti į kitus žymius šalies traukos objektus. Gal dėl to Hamos viešbučiai siūlo turistams daugybę ekskursijų. Į dvi iš jų išsirengėme ir mes. Viena jų buvo į Krak de Ševaljė pilį. Tai buvo įspūdingas reginys. Milžiniška, didinga kryžiuočių pilis ant aukšto kalno. Nors pilis be perstojo buvo puldinėjama arabų, ji niekada nebuvo užimta. Užimti ją buvo beveik neįmanoma, nes esant visiškai pilies apgulčiai, joje buvo tiek požemių, kad maisto atsargų galėjo užtekti net penkeriems metams. Po paskutinio pilies apgulimo praėjus mėnesiui, kryžiuočiai tiesiog atidavė šią pilį arabams, mainais už saugų pasišalinimą iš jos. Įdomiausia tai, kad pilyje nėra muziejaus, nėra ekspozicijų. Galima visiškai laisvai laipioti bokštais, landžioti požemiais ar tiesiog sėdėti ant sienos krašto stebint kraštovaizdį.
Kita ekskursija buvo į Sirijos gilumą. Važiuojant gilyn į rytus, baigiasi žali plotai, prasideda dykumos. Jose aplankėme Al Rasafo mirusį miestą, panašų į garsiuosius Palmyros griuvėsius, tik mažiau išreklamuotą. Taip pat pasižvalgėme po beduinų kaimelį, kurio namukai statyti iš molio ir arklių mėšlo.
Privažiavus Eufrato upės slėnius, Sirijos gilumoje vėl prasideda žali plotai. Prie Eufrato užtvankos aplankėme įspūdingos Jabaar pilies griuvėsius, stovinčius ant kalno. Grįžtant iš dykumų, užklupo smėlio audros, dėl kurių mūsų vairuotojas netgi sustabdė mikroautobusą, nes nesimatė kelio. Viešėdami Alepe, taksi nuvykome apžiūrėti už keliasdešimt kilometrų esančios krikščioniškosios Šv. Simono bazilikos griuvėsių. Paradoksalu – musulmoniška Sirija yra ir krikščionybės lopšys. Legenda sako, kad 426 m. Simonas Stulpininkas ant aukšto kalno, dykumoje, pasistatydino stulpą, kurio viršuje nebuvo vietos net atsisėsti, tik stovėti, ketindamas ant jo stovėti 36 metus dievo garbei. Taip jis prastovėjo ten visą gyvenimą, o visas pasaulis žavėjosi jo poelgiu, regis, viršijančiu visas žmogaus galimybių ribas. Po jo mirties toje vietoje buvo pastatyta nežemiško grožio šventykla – Šv. Simono Stulpininko bazilika. Ir dabar ten stovi garsusis stulpas, o apylinkių vaizdai nuo šventyklos yra tiesiog užburiantys. Žvelgdamas žemyn tikrai jautiesi kaip pasaulio valdovas.
Po Libaną taip pat keliavote?
Aprėpti Libaną kur kas paprasčiau, nes jis daug mažesnis. Pats žinomiausias turistų traukos objektas ne tik Libane, bet ir visame pasaulyje yra Balbeko miestas, dar vadinamės senoviniu Saulės miestu. Į jį mes atvykome kelioms valandoms iš Beiruto. Įdomus ne pats Balbekas, o jame esantis senovinis romėnų šventyklų miestas, kuris netgi vadinamas vienu iš pasaulio stebuklų Jame išlikę bent 8 romėnų dievų šventyklų griuvėsiai. Šventyklų miestą valdė net 7 skirtingos civilizacijos, tačiau ryškiausią pėdsaką paliko romėnai. Atvykę į Balbeką už 30 dolerių pasamdėme gidą, kuris pusantros valandas mus vedžiojo, pasakodamas miesto istoriją. Neapsirikome, nes be gido nebūtume sužinoję labai daug įdomių dalykų. Paklausus gido, kodėl gi libaniečiai visiškai neatstato šio istorinio miesto, jis tik mostelėjo ranka į dangų. Balbeko nekontroliuoja Libano armija, jis yra valdomas teroristine grupuote pasaulyje pripažįstamos Hezbolah, todėl miestas ne kartą bombarduotas Izraelio lėktuvų. Taigi, kas norės atstatinėti, kai bet kada vėl gali sulaukti antpuolio. Laimė, Izraelis, bombarduodamas Balbeką, neliečia istorinio miesto.
Aplankėme ir žymų romėnų miestą su didelės kryžiuočių pilies ir romėnų šventyklų griuvėsiais, buvusį svarbiausią Finikijos valstybės prekybos uostą – Byblos. Bėgant amžiams jį valdė finikiečiai, graikai, romėnai, kryžiuočiai, turkai ir arabai. Byblos yra pusiaukelėje tarp Beiruto ir Tripolio, todėl, autobusu vykdami iš sostinės į Tripolį, sustojome jame kelioms valandoms. Pabuvojome Tripolyje, kurio daugumą gyventojų sudaro musulmonai, todėl miestas labai panašus į Sirijos miestus. Na ir, be abejo, patyrinėjome ir Libano sostinę Beirutą, sparčiai europėjantį, laisvų žmonių miestą, turintį geriausius restoranus ir naktinius klubus visame regione. Labai gaila, kad negalėjome nuvykti į Tyrą, nes jis yra netoli Izraelio sienos. Ten turistams ypač nerekomenduojama vykti.
Kas labiausiai įstrigo į atmintį šioje dvi savaites trukusioje kelionėje? Kas sužavėjo ar nuvylė?
Sirija nustebino žmonių vaišingumu ir kainomis, norėtųsi dar kartą ten sugrįžti. Ten jautiesi išskirtinis, tarsi žvaigždė, o tai turbūt kiekvienam paglosto savimeilę. Nustebino tai, kad nuolatinis dėmesys neįkyrus, nevarginantis, be to, jautėmės saugūs. Gal dėl to, kad žmonės ten nevartoja alkoholio, jei taip būtų Vilniuje, būtų ramiau ir saugiau gyventi. Tiesa, eismas Sirijoje labai chaotiškas, kiek ramesnis nei Libane. Norint pereiti gatvę, reikia ypatingo įgudimo. Pradžioj tiesiog reikia eiti žinsnis žingsnin su vietiniu gyventoju. Tačiau įgudimas ateina greitai, jau po kelių dienų per gatvę eidavome kaip vietiniai. Svarbu nesiblaškyti ir nebėgti, kad nepradėtų blaškytis vairuotojas, nes tada gresia nelaimė. Nors vairuotojai vairuoja labai meistriškai, atrodo lyg išprotėję, tačiau avarijų mažai. Sėdėdami automobilyje stebėdavomės, kaip jie laviruoja, kaip sugeba vienas kitą suprasti.Dar labai patiko šviežiai spaustos sultys, kai prisimenu, seilė tįsta… Kasdien jų gerdavome kelis kartus po 0,5 l, maišydami įvairiausius vaisius, eksperimentuodami jų skoniais, o kainuodavo tai vos 2 litus.
Prie ekstremaliausių nuotykių priskirčiau Azijos čempionų lygos futbolo varžybas tarp Sirijos ir Uzbekistano klubų įspūdingame Alepo miesto stadione. Esu didelis futbolo gerbėjas, tad nepraleidome progos pažiūrėti, kaip ten žaidžia futbolą. Viskas baigėsi tuo, kad sirai pralaimėjo, tada ant jų supyko vietos sirgaliai ir ėmė siausti, veržtis į aikštę, mėtyti butelius ir visokius daiktus. Sirgaliai agresyvėjo, pajutome įtampą ir, skraidant buteliams virš galvų, ėmėme dairytis, kaip greičiau išsmukus iš to neprognozuojamo siautulio. Mes buvome turbūt vieninteliai užsieniečiai stadione, o mano žmona – tikrai vienintelė moteris. Bet apsaugininkai tuoj įvertino situaciją ir mus greitai pakvietė įeiti į uždarą, apsaugotą ložę. Tokių ekstremalių nuotykių daugiau nebuvo, nebent tai, kad užlipus ant kalno toli nuo Damasko centro, kur neužklysta turistai, ir nuo kurio atsiveria puiki miesto panorama, brolį su žmona ėmė sekioti būrys vaikų, ir vienas iš jų, ištraukęs peilį, ėmė prašyti pinigų. Bet viskas baigėsi laimingai, vaikas buvo taktiškai sutramdytas. Teko apsilankyti ir ligoninėje Tripolyje, broliui išsisukus koją. Tačiau teigiamų emocijų ir puikių įspūdžių kelionėje buvo kur kas daugiau.
Ką parsivežėte atminimui? Gal Damasko plieno ir šilko?
Nijolė Damasko turguje įsigijo sidabrinę apyrankę. Norėjau įsigyti plieninį durklą, tačiau pabijojau, kad su juo gali būti keblumų oro uostuose, todėl pasitenkinome siriška kava, vynu ir, be abejo, pagal senąsiais technologijas pagamintu rankų darbo alyvuogiu muilu iš Alepo.
Dėkoju už įdomų pokalbį.
Kalbėjosi Audronė IGNATONIENĖ, Vaido Mikaičio nuotraukos
