2011-tieji galėjo būti visai neblogi metai. Atrodė, kad didžiausi ekonominiai sunkumai jau įveikti. Įmonės masiškai nebeatleidinėja darbuotojų, priešingai – netgi ryžtasi plėsti veiklą. Neblogai sekasi eksportuoti, ir vis daugiau įmonių praradimus dėl susitraukusios Lietuvos ekonomikos kompensuoja žengdamos į užsienio rinkas. Lietuvos žmonės net ir sumažėjus jų pajamoms, sugebėjo daugiau sutaupyti. Emigracija didelė, bet Lietuvoje likusių namiškių kišenes papildo artimųjų pervedimai. Labiausiai neramino viešieji finansai, ypač „Sodra“, kur niekaip nepavyko suvesti galų ir rasti sprendimų. Kova su šešėliu irgi susivedė tik į kasos aparatų įvedimą prekybai maistu dengtose turgavietėse, tad apie žadėtą milijardą į biudžetą per daug ir neįtikėjome. Tas milijardas kartu su kitais šešėliniais pinigais toliau sukasi Lietuvos rinkoje ir blogiausia turbūt būtų, jei Lietuvą paliktų net šešėlis.
Paskutinis metų ketvirtis privertė perrašyti 2011-tųjų ekonomikos metraštį. Buvusią sunkią, bet stabilią, būklę pakeitė tokia pati sunki, tik labai nestabili. Nuo spalio kas daugiau, kas mažiau sunerimę laukė sprendimų dėl Europos Sąjungos valstybių skolų ir euro. Nors Briuselis už pusantro tūkstančio kilometrų, tačiau ekonominis atstumas iki ES yra labai mažas. Vien lito susiejimas su euru reiškia, kad sprendimai dėl euro palies ir litų turėtojus. Stabilumo Europoje yra tik tiek, kiek joje yra nerangios biurokratijos, tačiau patys suprantame ir mokame tokio „stabilumo“ kainą.
Metus stipriai pagadino „Snoro“ reikalas. Tiek savo turiniu, tiek forma. Lig šiol kaip didžiausią krizės eigos skirtumą nuo Latvijos pabrėždavome Lietuvos bankų sistemos stabilumą. „Snoro“ nacionalizavimas ir bankroto procedūra – tik išoriškai sklandus ir neva nieko valstybei nekainuojantis apdraustųjų indėlių kompensavimas – sukrėtė žmones, įmones, viešuosius finansus. Visada galima gauti pamokų, pavyzdžiui, dėl indėlių draudimo sistemos, dėl pasaugos indėlių, dėl dalinių rezervų – todėl norisi palinkėti kitąmet šiuos klausimus spręsti. Tačiau bent jau kol kas vykdomi tragedijos pasekmių likvidavimo darbai, kurių kontekste labiausia neramina atnaujintos aktyvios Lietuvos banko atviros rinkos operacijos. Ar tik per šią sumaištį nebus atskiestas lito padengimas?
Metus vainikavo jau tradiciniu tapęs prieššventinis cirkas Seime, kur paskutinėmis metų dienomis buvo svarstomi net 10 iš 25 galiojančių mokesčių. Cirke traumas patiria artistai – Seimo cirke kuriamos traumos cirko žiūrovams. Šių metų derlius – Seime pakelti gamtos išteklių, žemės ir sunkiųjų transporto priemonių mokesčiai, įvestas laikmenų apmokestinimas ir nekilnojamojo turto mokestis gyventojams. Pastarasis vertas atidesnio teisininkų žvilgsnio, kadangi net plika akimi matyti, kaip apeidamas reikalavimus Seimas nustatė, kad mokestis galios jau nuo Naujųjų metų. Dar daugiau, jo tarifas didesnis nei tas, kurį komerciniam nekilnojamajam turtui taiko dauguma savivaldybių. Ir jis keliauja ne į savivaldybių, o į valstybės biudžetą, ir bus mokamas net mokestiniams metams nepasibaigus. Ir tai pirmas toks mokestis, iš kurio planuojama surinkti vos 17 mln. Tai – procedūriniai dalykai, papildantys esminį mokesčio trūkumą, – daugkartinį to paties turto, tų pačių seniau apmokestintų pajamų apmokestinimą.
Šiais metais jau trečiąjį kartą nurėžti pervedimai į žmonių asmenines sąskaitas pensijų fonduose. Milijono dirbančių žmonių lūkesčiai sukaupti lėšų senatvei paaukoti siekiant spręsti šios dienos problemas, tačiau taip elgiantis vietoj vienos problemos jau turime dvi. Nei „Sodra“ išgelbėta, o ir padaryta ilgalaikė žala ateities pensininkams. Apkarpyti verslo liudijimai.
Visa tai stebint peršasi mintis, kad valdžia dirba ne arklu, o žirklėmis, kad valdžia negerbia dirbančio žmogaus, o pataikauja vien ateinantiems prie rinkimų urnų. 2011-ieji – populizmo preliudija prieš rinkiminius 2012-uosius. Ir nors tai jau bus septintieji nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimai, tokio prieš dirbantį žmogų nukreipto populizmo dar neteko regėti.
Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė
