Dabar Johanna yra žinoma menininkė. Jos darbai ne pirmą kartą rodomi kino filmų festivalyje „Scanorama“. Tačiau taip buvo ne visada. Dar jaunystėje menininkė suprato, kad savo kūne jaučiasi nepatogiai, kad jis jai svetimas.
„Suvokusi, kad neturėjau gimti vyru, nusprendžiau pasikalbėti su psichologu, tačiau vietoj pagalbos gavau tablečių. Gydytojas man išrašė vaistų, kurių pavartojus esą viskas pranyks. Deja, taip neatsitiko. Tą akimirką supratau, kad negaliu visiems atskleisti, kaip jaučiuosi“, – atviravo Johanna.
Nesulaukusi pagalbos iš specialisto, fotografė nusprendė savo jausmus slėpti nuo visų aplinkinių.
Kardinalūs pokyčiai
Daugiau nei po dvidešimties metų vyro kūne įkalinta moteris sulaukė pagalbos. Kaip pati sako, „gaila, kad tai nenutiko anksčiau“. „Dvidešimt metų gyvenau nieko nedarydama. Po tiek laiko supratau, kad žengti žingsnį reikia dabar ar niekada“, – apie pasiryžimą pasikeisti lytį kalbėjo J. J. Baier.
Likus aštuonioms savaitėms iki operacijos Johanna turėjo mesti rūkyti. Anksčiau ji sutraukdavo iki šešiasdešimties cigarečių per dieną. Atliekant tokio tipo operacijas būtina chirurgo ir psichologo konsultacija. J. J. Baier operacija buvo atlikta, tačiau kai kuriuos žmones operuoti atsisakoma. Menininkė ligoninėje matė moterį, kuri išėjo sulaukusi neigiamo atsakymo.
„Viena stambi moteris gyveno kaime ir teigė, kad visi ją stebi. Ji tikėjosi, kad pasidarius operaciją aplinkiniai nustos į ją žiūrėti. Šiai moteriai tegalėjau pasakyti, kad operacija tokio dalyko neišgydys“, – pasakojo menininkė.
Požiūrio į transseksualus pokytis
Johanna prisiminė, kad anksčiau transseksualai buvo labai gerbiami. Ypač didelį prielankumą jiems rodė vyrai.
„Aštuntajame dešimtmetyje net nebuvo tokio žodžio kaip „transseksualumas“. Tačiau stipriosios lyties atstovai su tokiais asmenimis elgėsi išskirtinai, – pasakojo J. J. Baier. – Jie pripažino transseksualus, nes laikė juos ypatingais. Šiomis dienomis apie transseksualus, homoseksualus, transvetitus ir lytis galima išgirsti kiekvieną dieną. Pagarba dingo. Šiais laikais gatve einantis žmogus yra eilinis transseksualas.“
Vis dėlto fotografei teko patirti ir neigiamą buvimo „kitokia“ pusę. Berlyne gyvenanti moteris nuolat susiduria su turkais, kurie jai rodo nepagarbą.
„Aš nebebijau taip, kaip anksčiau, tačiau kartais būna baisu išeiti iš namų, – prisipažįsta Johanna. – Gyvenu rajone, kuriame yra nemažai turkų. Kartą jie mane apmėtė akmenimis, kitą sykį apspjovė. Negali kas penkiolika minučių kviesti policijos, todėl stengiesi viską ištverti.“
Žlugo karjera ir šeimos santykiai
Tapus moterimi J. J. Baier teko pajusti ne tik aplinkinių, bet ir artimųjų priešiškumą. Į šeštą dešimtį įžengusi moteris prisimena, kad artimiesiems ją suprasti buvo sunku.
„Sesuo ir brolis mane dvidešimt metų pažinojo kaip vyrą. Įsivaizduokite jų savijautą staiga sužinojus, kad brolis nori tapti moterimi. Jie su manimi augo kaip su broliu. Tėvams buvo dar skaudžiau. Šeima – labai intymus branduolys, kuriame pasikeitimų nelaukiama“, – apie šeimos reakciją pasakojo menininkė.
Nuo tos akimirkos žemyn ristis pradėjo ir Johannos karjera. Anksčiau prie įvairių televizijos laidų, filmų ir kitų projektų dirbusi moteris tapo nereikalinga. „Kai nusprendžiau tapti moterimi, darbų nebeliko. Šioje industrijoje praleidau daugiau nei penkiolika metų ir staiga tapau nereikalinga. Mano telefonas neskambėjo dvejus metus“, – prisipažino moteris.
Netrukus viskas ėmė gerėti. Nors ir retai, tačiau pasiūlymų sulaukdavo. „Kartą mane norėjęs pasamdyti žmogus pasakė, kad galiu vadintis Jackie, tačiau į darbą privalau ateiti kaip vyras. Jų reikalavimus įvykdžiau, nes man reikėjo pinigų“, – pasakojo menininkė. Šioje istorijoje ironiška, kad Johanna dirbo prie televizijos projekto, kuriame pagrindinis aktorius turėjo vaidinti vyrą, panorusį tapti moterimi.
Kiekvieną skambutį prodiuserių sekretorėms J. J. Baier vadino stigma. Kaskart paskambinusi ji turėdavo perspėti, kad yra ne vyras, o moteris.
Kas yra laimė
Johanna yra žinoma menininkė, neseniai pristatė savo dokumentinį filmą „Julija“ bei nuotraukų parodą, tačiau į klausimą, ar yra laiminga, atsakyti negali.
„Anksčiau man laimė reiškė būti moterimi. Tai buvo mano tikslas. Kuo labiau moteriškėjau, tuo laimingesnė jaučiausi. Kai pasiekiau savo tikslą, supratau, kad nežinau, kas man yra laimė. Kiekvieną kartą mąstydama apie savo padėtį svarstau, ar būti moterimi man tikrai yra laimė“, – prisipažino J. J. Baier.
Menininkė teigė, jog pastaruoju metu didesnį dėmesį kreipia į paprastus dalykus. Kartais ji galvoja, kad žmogus laimingas yra, kai gali susimokėti nuomą ir turi darbą.
Šiuo metu Johanna gavo finansavimą vienam projektui ir bandys jį įgyvendinti. Prieš dešimt metų ji viename bare nufotografavo transseksualę ir kitas ten dirbančias merginas. Dabar menininkė nori grįžti pas tas moteris, parodyti joms praeitį ir išsiaiškinti, ką joms laimė reiškia dabar.
Priešakyje laukia nauji tikslai
Šiuo metu kino filmų festivalyje „Scanorama“ rodomas dokumentinis filmas „Julija“. Jame pasakojama apie iš Klaipėdos kilusią transseksualią, kuri buvo įtraukta į prostitucjos verslą ir turėjo stengtis išlikti. Pasak Johannos, šis filmas buvo jos didžiausias tikslas, kurį kada nors buvo sau išsikėlusi.
„Tai istorija apie tikrą žmogų, tikrą charakterį. Tai filmas, kurį visada norėjau sukurti. Giliai viduje savimi didžiuojuosi“. J. J. Baier šiems herojams jaučiasi artima, todėl kuria tokios tematikos darbus. Kaip pati autorė sako, ji bando perteikti tas istorijas, kurias išmano geriausiai.
Dabar artimiausias Johannos tikslas susirasti naują projektą ir niekuomet nenustoti kurti.
