Vienoje iš „Gustloff“ kajučių pasigirsta šūviai. Vyras ką tik nušovė žmoną ir vieną vaiką. Kitas, penkiametis vaikutis, įsikibęs į koją laiko tėvą.
„Luzitanija“, „Gustloff“, „Goya“, „Cap Arcona“ – visi šie laivai buvo nuskandinti per karą.
1915 metų gegužės 7 dieną vokiečių torpeda, paleista iš povandeninio laivo „U-2“ prie Airijos pietinės pakrantės, trenkiasi į anglų keleivinį garlaivį „Luzitanija“. Žūsta 1198 žmonės. Antantės valstybių visuomenė šokiruota. Prūsijoje euforija, povandeninio laivo kapitonas Valteris Schwiegeris gauna II klasės Geležinį kryžių.
Vokiečių keleivinis laivas „Gustloff“ nuskandinamas Baltijos jūroje 1945 metų sausį. Paleidus tris torpedas iš sovietų povandeninio laivo „S-13“ žūsta apie 9 tūkstančius žmonių – tai didžiausia jūrų katastrofa per visą istoriją. Povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Ivanovičius Marinesko už tai apdovanojamas antruoju Raudonosios vėliavos ordinu.
Frachtuotas prekybos laivas „Goya“, kaip ir „Gustloff“, veža pabėgėlius iš rytų Prūsijos. Dvi sovietų povandeninio minų užtvėrėjo „L-3“ torpedos pataiko į taikinį 1945 metų balandžio16 dieną. Žūsta daugiau kaip 6 tūkst. žmonių. Kapitonas Vladimiras Konstantinovičius Konovalovas gauna aukščiausią karinį apdovanojimą – jam suteikiamas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.
1945 metų gegužės 3 diena, Liubeko įlanka. Majoras Keithas Hardingas vadovauja aštuonių britų naikintuvų „Hawker Typhoon“ būriui iš 197 diviziono. Naikintuvai apginkluoti raketiniais ginklais. Pilotai pamato didelį laivą su Trečiojo reicho vėliava. Į „Cap Arcona“ pataiko 40 raketų iš 62. Lakūnai mato, kaip laivas dega nuo pirmagalio iki laivagalio, o vėliau apvirsta. Žūsta daugiau kaip 4 tūkst. žmonių.
„Cap Arcona“ (nuotr. Wikipedia)
Be klaidų, daromų iš gailestingumo
Baltą torpedos juostą, artėjančią keleivinio transatlantinio garlaivio „Luzitanija“ link, nuo laivo pirmagalio pastebi aštuoniolikmetis jūrininkas Leslie Mortonas. Daryti kokį nors manevrą per vėlu. Torpeda pataiko į laivo korpusą, beveik tiksliai tarp dviejų vidurinių kaminų. Laikrodžiai rodo 14 valandų 15 minučių. Po valandėlės įvyksta antras, dar galingesnis sprogimas – greičiausiai, katilinėje. Vanduo, nepaisant specialių užtvarų, sunkiasi į laivo vidų.
Po 18 minučių 230 metrų „Luzitanija“ panyra į vandenį. Vyksta beviltiška kova už gyvybę. Sprogimų aukos klykia ir dejuoja visuose deniuose. Daugelis žmonių negali išlįsti iš kabinų ir keltuvų. Tie, kuriems pavyksta prasiveržti į viršutinį denį, nežino evakuacijos kelių ir rinkimosi vietų prie gelbėjimo valčių. Jiems nepavyksta užsidėti gelbėjimosi liemenių. Nevykusiai nuleistos valtys kaip akmenys trenkiasi į vandens paviršių – tik šešios iš 48 gelbėjimo valčių gali priimti likusius gyvuosius. Paminamos visos elgesio normos – mašinų skyriaus mechanikai ir kūrikai stumia nuo valčių moteris ir vaikus.
Didvyrių nedaug. Milijonierius Alfredas Gwynnas Vanderbiltas – JAV sportininkas ir verslininkas geležinkelininkas – pažada moteriai su mažu vaiku, kad parūpins jai vietą valtyje. Kai pasirodo, kad tai padaryti neįmanoma, jis atiduoda moteriai gelbėjimosi liemenę ir laukia mirties – žino, kad neturi jokių šansų, nes nemoka plaukti.
„Luzitanijos“ tragedija Berlynui yra pralaimėjimas propagandos srityje. Aukų sąraše yra 270 moterų ir 94 vaikai. Neutralioje šalyje – Jungtinėse Valstijose – pasipiktinimas vokiečiais didžiulis. Juk žuvo 128 amerikiečiai. Kapitonas V. Schwiegeris tampa nusikaltėlio sinonimu, nors laivo dienoraštyje jis užrašė: „Negalėjau paleisti antrosios torpedos į tą besiblaškančių žmonių minią.“
Neturi reikšmės ir tas faktas, kad anksčiau Vokietija paskelbė vandenis aplink britų salas karo veiksmų zona, kurioje turi teisę skandinti laivus be įspėjimo. Prieš pat „Luzitanijai“ išplaukiant į jūrą Vokietijos ambasada Vašingtone įdėjo didžiausiame Niujorko laikraštyje didelėmis raidėmis atspausdintą skelbimą, kad britų salų rajone laivams, plaukiantiems su D. Britanijos ir jos sąjungininkų vėliavomis, gresia paskandinimas, „todėl keleiviai, plaukiantys į D. Britaniją ar pas jos sąjungininkus, rizikuoja“.
Dabar Prūsijos grietinėlė nesupranta kaltinimų žvėriškumu. Vokiškose mokyklose karininkai auklėjami pagal Carlo von Clausewitzo metodą – šis rekomendavo „naudoti besąlygišką smurtą, negailint kraujo, kadangi tokiuose pavojinguose reikaluose, kaip karas, blogiausios yra klaidos, daromos iš gailestingumo“. Prūsijos generolas Julius von Hartmannas XIX a. septintajame dešimtmetyje „nukalė“ doktriną, pagal kurią būtent logiškas humanizmas reikalauja, kad kariaujama būtų žiauriai ir negailestingai, net ir su civiliais – juk norima kuo greičiau priversti priešą kapituliuoti.
Ne tokie jau tie vokiečiai ir barbarai
Per I pasaulinį karą Prūsijos vokiečiai jautėsi teisūs dar ir dėl to, kad britai nesielgė su jais garbingai. „Luzitanija“ buvo išskirtinis puikiai įrengtas keleivinis laivas, pats greičiausias Atlanto vandenyne. Ir vis dėlto, jau projektavimo etape buvo numatyta, kad esant reikalui jis turi tarnauti kariniam jūrų laivynui.
Vokiečiai, disponuodami žvalgybos duomenimis, žinojo tai, apie ką laivo keleiviai negalėjo nė nutuokti: triumuose buvo tonos Jungtinėse Valstijose pirktos žaliavos karinei produkcijai gaminti ir tūkstančiai amunicijos dėžių.
Armatorius – „Cunard Line“ – jei ir būtų norėjęs, nebūtų galėjęs atsisakyti teikti D. Britanijos vyriausybei tokios rūšies paslaugas. „Luzitanijos“ ir laivo dvynio „Mauretanijos“ pastatymas 1906 metais buvo įmanomas tik dėl tiems laikams didžiulės 2,6 mln. svarų sterlingų paskolos, kurią firmai „Cunard Line“ suteikė D. Britanijos parlamentas. Aišku, ne už dyką. Abu laivai karo atveju turėjo atitekti Admiraliteto dispozicijon. „Cunard Line“ kaip valstybės proteguojama britų kompanija negalėjo naudotis iš užsienio gaunamu kapitalu, o vadovaujančius postus galėjo užimti tik britai. Abu dideli keleiviniai laivai turėjo būti sukonstruoti taip, kad juose būtų galima montuoti artilerijos pabūklus (12 greitašaudžių patrankų, 158 mm kalibro).
Tiksliai nežinoma, ar prieš paskutinįjį reisą „Luzitanija“ iš tikrųjų buvo apginkluota artilerijos pabūklais. Kiti britų laivai tikrai buvo apginkluoti pabūklais, o vokiečių doktrinos teisėtumą po daugelio metų netikėtai patvirtino aukšto rango vadas – britų admirolas Wiliamas Boyle. 1936 metais viešoje konferencijoje jis turėjo pripažinti: „Jeigu jau mūsų laivai išplaukė į jūrą tam, kad laimėtų karą, aš nemanau, kad Vokietija buvo labai jau neteisi juos skandindama. Paimkite, pavyzdžiui, atvejį su „Luzitanija“: tai buvo didelis laivas, kuris per vieną reisą galėjo nugabenti į frontą 10 tūkstančių kareivių, kaip tą darė jo „brolis“ [Mauretanija] Gallipoli kampanijos metu. Vokiečiai paskandino jį ir tam tikra prasme galėjo įrodyti, kad jų veiksmus galima pateisinti ir kad tai buvo sąžininga ir su teisės aktais neprasilenkianti karinė operacija, nors ir prieštaraujanti prieškarinei konvencijai tuo klausimu“.
Nes vokiečiai ne žmonės
Kiek ilgai likę gyvi sudužusio laivo keleiviai gali išgyventi Baltijos vandenyse žiemą, kai vandens temperatūra būna trys, daugiausiai keturi laipsniai? Jūrų gelbėjimo tarnybų specialistams tokių klausimų nekyla: silpniausi gali ištverti keletą minučių, vidutiniškai stiprūs – keliolika, užsigrūdinę, psichiškai tvirti žmonės – nevisą valandą. Pragaras, kuris kilo „Gustloffe“ 1945 metų sausio 30 dieną, šimtus kartų aprašytas literatūros kūriniuose, nušviestas žiniasklaidos, apie jį sukurti kino filmai. Šalta žiema, oras dar šaltesnis už vandenį. Tamsu. Nežmoniški mirštančiųjų riksmai. Traškantis skylančio laivo plienas. Suvokimas, kad išgyventi nėra jokios vilties, – tokio lygio, kad daugelis pistoletais nušauna savo artimuosius ir nusišauna patys – tokia mirtis greitesnė. Tragediją išgyvenęs Heinzas Schonas knygoje „Gustloff“ tragedija“ aprašo įvykį, kai mažoje kajutėje pasigirsta šūviai. Vyras ką tik nušovė žmoną ir vieną vaiką. Kitas vaikas – penkiametis berniukas – laikosi įsikibęs į tėvo kelnių kišką. Po valandėlės pasigirsta dar du šūviai.
„Gustloff“ (nuotr. Wikipedia)
Visa tai vyksta per 24 kilometrus į šiaurę nuo Ustkos.
Ar sovietų kapitonas A. Marinesko būtų paleidęs torpedas, jeigu būtų žinojęs, koks buvo tų žmonių likimas? Jis negalėjo žinoti, kad laive yra 5 tūkstančiai moterų ir vaikų. Kapitonas galėjo būti įsitikinęs, kad ten yra kariškių – ir jų ten tikrai buvo: apie 1,5 tūkst. karininkų, jūreivių ir moterų iš pagalbinio moterų korpuso „Kriegsmarine“. Taip pat ir nacių funkcionierių su šeimomis.
Jau 1942 metais rašytojo Ilijos Erenburgo propagandinis straipsnis „Žudyk“ teigė tai, ką galvojo milijonai: „Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Vien tik žodis „vokietis“ mums yra bjauriausias keiksmažodis. Išgirdę žodį „vokietis“ mes užtaisome karabinus. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime.“
Žodis „vokiečiai“ Rytų Europoje net praėjus keletui metų po karo buvo tariamas su panieka.
Karas baigiasi, giltinė šienauja
Hitlerinė Vokietija kovoja iki galo ir žudo iki galo. Ką daryti su koncentracijos stovyklų kaliniais?
Į šiaurę nuo Liubeko yra įlanka. Buksyriniai laivai velka ten tris laivus. Laive „Cap Arcona“ yra 4,5 tūkst. kalinių. Laive „Thielbek“ – apie 2,8 tūkstančio. Laive „Athen“ – 2 tūkstančiai. Visų Europos tautų žmonių, evakuotų iš Stutthofo ir Auschwitzo koncentracijos stovyklų. Vadai ir sargybiniai puikiai supranta, kad iki hitlerinės Vokietijos žlugimo liko suskaičiuotos valandos. Netrukus čia įžengs amerikiečiai ar britai. Britų aviacija paskelbia, kad visi laivai, kurie plauks su Trečiojo reicho vėliava, bus paskandinti. Vienintelis „Athen“ kapitonas, nepaisydamas esesininkų reikalavimų, paskutinę minutę pasuka laivą į uostą ir iškelia baltą vėliavą.
Netrukus atskrenda britų naikintuvai. Laivuose „Cap Arcona“ ir „Thielbek“ iš viso buvo virš 6 tūkst. kalinių. Šie žmonės žuvo.
Kapitono V. Konovalovo nuskandintame frachtuotame prekybos laive „Goya“ taip pat dominavo civiliai, bet buvo ir kariškių – tarp jų 200 kareivių iš 25 tankų dalinio.
Gyvenk toliau, didvyri
Kaip susiklostė likimai tų, kurie skandino laivus?
V. Schwiegeris netenka savo laivo 1916 metų lapkričio pradžioje: U-20 užplaukia ant seklumos, ir jį reikia susprogdinti, evakuoti ekipažą. Kapitonas gauna naujesnį ir geresnį laivą U-88, kuris, kaip ir ankstesnis, pastatytas imperatoriškoje laivų statykloje Gdanske. Vėl naujos sėkmės ir nauji apdovanojimai: I klasės Geležinis kryžius ir Pour Le Merite, aukščiausias Vilhelmo laikų Prūsijos ordinas. Žūva 1917 metų rugsėjo 5 dieną kartu su 42 žmonių ekipažu, kai jo U-88 Šiaurės jūroje užplaukia ant minos. Tampa Vokietijos karinio jūrų laivyno legenda.
A. Marinesko 1945 metų vasario 10 dieną paskandina transportinį laivą „Steuben“, kartu su juo pražudydamas beveik 4 tūkstančius, daugiausia kareivių pabėgėlių iš Rytų Prūsijos,. Po karo A. Marinesko plaukioja Baltijos jūroje prekybos laivais, savo karjerą baigia kaip vieno Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) fabriko tiekėjas. Miršta 1963 metais. Jis buvo sunkaus, avantiūristinio charakterio žmogus. Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ po pusės amžiaus nuo tragedijos vadino jį „eiliniu girtuokliu ir mergišiumi“.
V. Konovalovas po karo lieka tarnauti Kariniame jūrų laivyne. Baigia Vorošilovo akademiją, 1966 metais tampa kontradmirolu. Miršta po metų.
Apie lakūnus, kurie, vadovaujant majorui K. Hardingui, nuskandino „Cap Arcona“, nežinoma nieko – išskyrus tai, kad jie per karą išgyveno.
