„Žmogaus kūnas yra labai galingas, išmanus ir sukurtas taip, jog gebėtų save kuo geriau apginti ir išlikti sveikas. Tiek adenoidus, tiek tonziles mėgstu vadinti ,,apsauginiais‘‘, kurie, virusui ar bakterijai patekus į kvėpavimo takus, visomis išgalėmis stengiasi juos nukenksminti. Taigi, adenoidai ir tonzilės, veikdamos kartu su kitomis limfinio audinio struktūromis, sukuria dvigubą apsaugą nuo infekcijos išplitimo iš viršutinių kvėpavimo takų į apatinius“, – pasakoja E. Samackaitė.
Ji taip pat primena, kad adenoidai lokalizuojasi giliai nosiaryklėje – perėjime iš nosies į ryklę, o gomurinės tonzilės yra matomos ryklės šonuose, išsižiojus.
Kaip dažnos vaikų ligos yra susijusios su tonzilėmis bei adenoidais?
Pasak E. Samackaitės, verta prisiminti, kad vaikų imuninė sistema, susidūrusi su nauju ligos sukėlėju, ne visada sugeba jį atpažinti, o atpažinusi dažnai dar neturi mechanizmų jį įveikti, todėl komplikacijų nekeliančias viršutinių kvėpavimo takų infekcijas galima tam tikra prasme laikyti imuninės sistemos treniruotėmis.
„Ypač didelis vaikų sergamumo pikas stebimas pirmais metais, kai pradedama lankyti darželį ir padaugėja kontaktų su kitais žmonėmis, mikrobais, pasikeičia įprasta aplinka, o ilgainiui susirgimų skaičius, jų trukmė bei sunkumas turi mažėti“, – pasakoja gydytoja otorinolaringologė.
Vienas iš dažniausių susirgimų – sloga, kitaip vadinama peršalimu arba moksliškai – rinosinusitu – nosies ir sinusų gleivinės uždegimu, iki 85–95 proc. atvejų yra virusinės kilmės. Daugiau nei 10 dienų užsitęsusi sloga arba nuo susirgimo pradžios 5 dieną įvykęs simptomų pablogėjimas vertinamas kaip povirusinis rinosinusitas –sinusitas, kurio metu vargina nosies užgulimas, pagausėjusi sekrecija, veido skausmas ir kiti požymiai.
„Peršalimas išties yra labai dažnas susirgimas – kasmet juo serga 6–16 proc. žmonių ir jis gali kartotis to paties sezono metu. Svarbu tai, jog juo vaikai serga žymiai dažniau – net 7–10 kartų per sezoną ir net 4 kartus dažniau jiems pasireiškia lydintis simptomas – kosulys“, – pranešime spaudai teigia E. Samackaitė.
Nors slogos komplikacijos yra retos, tačiau reikšmingai veikia sergančio vaiko ir visos šeimos gyvenimo kokybę – daugiau nei 70 proc. turi didelę įtaką miego kokybei, sutrikdo darbo ar mokymosi funkciją, apriboja socialinius kontaktus.
Neretai kartu su peršalimu mažiesiems pacientams pasireiškia ir gerklės skausmas – tuomet į kovą su liga aktyviai įsitraukia ir limfoidinis audinys, esantis ryklės užpakalinėje sienelėje, ir gomurinės tonzilės. Jei asmuo skundžiasi stipriu ryklės skausmu, vargina karščiavimas, pasunkėja rijimas, ryklė parausta, patinsta tonzilės, ant jų atsiranda apnašos – jam yra diagnozuojamas ūminis tonzilitas (angina).
Tiek slogos bei sinusito, tiek tonzilito atvejais, adenoiduose ir tonzilėse vyksta intensyvūs, plika akimi nematomi imuniniai procesai, sutelkiamos imuninės sistemos ląstelės ir visais būdais bandoma įveikti ligos sukėlėją.
Padidėję adenoidai arba tonzilės: ar dėl jų reikėtų sunerimti?
Normalu, jog ligos metu adenoidai ar tonzilės padidėja, mat jose vyksta intensyvūs procesai, tačiau pasibaigus ūmiam periodui, limfoidinis audinys turėtų nurimti, sumažėti ir nekelti diskomforto. „Kartais dėl imuninės sistemos ypatumų, sveikatai nepalankios mitybos ar aplinkos, pavyzdžiui, namuose rūkančių tėvų, pelėsio, alergiškam vaikui nepritaikytos aplinkos, taip pat dažnų infekcijų, neracionalaus antibiotikų vartojimo ar daugybės kitų veiksnių, adenoidai ir gomurio tonzilės yra labai stipriai stimuliuojamos. Tai lemia, kad jie ima didėti, kartu sukeldami gretutines problemas, net kai vaikas neturi ūmios infekcijos požymių“, – sako E. Samackaitė.
Adenoidų padidėjimas diagnozuojamas atlikus nosies endoskopinį tyrimą, kai į nosį žiūrima pro siaurą vamzdelį su optine ir šviesolaidine sistema. Tiek adenoidų, tiek tonzilių dydžiai vertinami laipsniais nuo I (mažiausias) iki IV (didžiausias). Tiesa, tonzilėms užtenka paprastos apžiūros, be specialios įrangos, tad tokią problemą tikrai neretai pastebi jau ir vaiko šeimos gydytojas. Naudinga žinoti, kad ne visada adenoidų ar tonzilių padidėjimas yra pavojingas, tačiau, jei vaikui pasunkėja kvėpavimas pro nosį, pasireiškia pūlinga sekrecija iš nosies, suprastėja klausa, miegodamas ar dienos metu jis kvėpuoja pro burną, būna išsižiojęs, kalba tarsi „pro nosį“, knarkia –konsultacija su gydytoju otorinolaringologu padėtų įvertinti, ar reikalingas gydymas.
Adenoidai ir tonzilės palaipsniui praranda savo reikšmę
Fiziologiškai adenoidai vaiko kūne egzistuoja maždaug ikimokykliniame amžiuje, vėliau jų funkcija ir reikšmė imunitetui mažėja ir ši struktūra suyra.
„Retais atvejais adenoidai gali būti aptinkami ir suaugusiesiems, ypač turintiems alergijų, tačiau jei jie netrukdo kvėpuoti, netrikdo oro srauto pro nosį, nepasireiškia knarkimas – adenoidų šalinimas nebūtinas. Tačiau suaugusiam žmogui visada pirmiausia įtariamas piktybinis procesas ir tik atlikus biopsiją bei ištyrus histologiškai, galima nustatyti, ar tai išties adenoidai ir ar reikia imtis kokių nors tolimesnių veiksmų“, – pažymi gydytoja otorinolaringologė.
Gomurinės tonzilės svarbiausią savo funkciją atlieka kiek ilgiau – maždaug paauglystėje jų reikšmė gerokai nublanksta. Jei tonzilių dydis netrukdo ryti, kvėpuoti, kalbėti, žmogus nesiskundžia nuolat pasikartojančia angina ar kitais ryklės negalavimais, tonzilių gydyti specifiškai nereikia.
„Tiesa, gomurinės tonzilės sandara reikšmingai skiriasi nuo adenoidų: jei pastarieji labiau primena gruoblėtą įvairių formų išgaubtą darinį nosiaryklėje, tai gomurinės tonzilės turi kapsulę, kuri jas apriboja. Taip pat jose gausu kriptų – į tunelius panašių kanalėlių, kuriuose labai patogu ilgą laiką gyventi ir savo toksiškus medžiagų apykaitos produktus į žmogaus kraujotaką sekretuoti kenksmingoms bakterijoms. Jų poveikis organizmui gali būti labai rimtas – pakenkti inkstams, širdžiai, sąnariams ar paūminti lėtines odos ir kitas ligas“, – pastebi E. Samackaitė. Kartais pacientai atvyksta konsultacijai tikslingai ieškoti infekcijos židinio ausų-nosies-ryklės sistemoje, o jį nustačius tonzilėse, atliekamas chirurginis gydymas – tonzilių šalinimo operacija.
Kada reikalingos operacijos?
Jei adenoidų sukeltų simptomų nepavyksta išgydyti medikamentais arba gydymas efektyvus tik trumpą laikotarpį, problemas spręsti padeda chirurginis būdas. Svarbu nepamiršti, kad laiku jų neišgydžius, pasekmės, tokios kaip blogas sąkandis, prastesni pažintiniai gebėjimai, netaisyklingas kvėpavimas, veido formos pokyčiai, sutrikęs miegas ir kt., gali likti visam gyvenimui.
Tonziles, jei jų dydis trukdo kvėpavimui ir rijimui, chirurginiu būdu galima pamažinti pilnai nepašalinant, kad kuo ilgiau būtų išsaugota jų imuninė funkcija. Tačiau jei nustatoma, kad tonzilėse yra lėtinis uždegimas ir infekcijos židinys, silpninantis visą organizmą, dėl kurio kartojasi pūlingi susirgimai, tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms padėtų pilnas jų pašalinimas.
„Vieni dažniausių nuogąstavimų, kuriuos išreiškia pacientų tėvai – ar, pašalinus adenoidus arba tonziles, vaikas nepradės sirgti dar labiau, ar ligos neišsiplės į apatinius kvėpavimo takus, ar nesuprastės vaiko imunitetas. Kaip ir minėjau, turime griežtas taisykles, kada, remiantis įrodymais grįstos medicinos pagrindu sudarytais algoritmais, reikia šalinti adenoidus ar tonziles. Laiku ir teisingai atlikta operacija vaiko būklę tik pagerina ir apsaugo nuo tolimesnių komplikacijų“, – pasakoja E. Samackaitė.
Ji pratęsia, kad po šių procedūrų vaikams palengvėja kvėpavimas, pagerėja miegas, klausa, sąkandis, rijimas. Neretai pastebima, kad jis tarsi atsigauna, tampa guvesnis, pagerėja jo apetitas.
Po operacijų svarbu laikytis tam tikrų taisyklių
Šiais laikais adenoidų ir tonzilių operacijos atliekamos taikant bendrą nejautrą ir tik esant specifiniams kriterijams, bet ne dėl profilaktinių priežasčių.
„Remiantis moksliniais duomenimis, adenoidų ataugimo dažnis po operacijos yra apie 1,3 proc. atvejų – tai dažniau atsitinka vaikams, kurie yra alergiški, arba kuriems adenoidai dėl tam tikrų priežasčių nebuvo pilnai pašalinti. Adenoidų ataugimas ne visada yra grėsmingas, jis gali nesukelti jokių simptomų, o jei visgi jie kelia diskomfortą, galima šalinti pakartotinai, tačiau tai gana reti atvejai“, – atkreipia dėmesį gydytoja otorinolaringologė.
Naudinga žinoti, kad tonzilių padidėjimo, kaip ir lėtinio tonzilito, gydyti medikamentais neįmanoma – vienintelis būdas yra chirurginis. Po operacijos tonzilės ataugti negali, nes yra šalinamos su visa kapsule, tačiau jei lieka tonzilių audinio likučių, jie gali padidėti kiekvienos ligos metu ar būti lėtiniu infekcijos židiniu.
Nors po šių operacijų komplikacijų dažnis itin nedidelis, tačiau labai svarbu laikytis tinkamo režimo, kadangi žaizdos nėra siuvamos ir gyja atviru būdu. Dėl minimalios kraujavimo bei infekcijos rizikos bent 2 savaites po operacijos reikėtų vengti karščio, fizinio krūvio, žmonių susibūrimų, nelankyti darželio ar mokyklos, o suaugusiesiems neiti į darbą.
„Gera žinia ta, kad visiems pacientams po operacijos leidžiama valgyti ledus taip dažnai ir tiek daug, kiek tik norisi. Juk dažnai iki operacijos nuolat sirgę vaikai yra saugomi nuo tokių paprastų vaikystės malonumų, kad nesusirgtų, todėl stengiamasi juos pradžiuginti. O šalti ledai turi ir kitą privalumą – padeda mažinti pooperacinį audinių paburkimą“, – pastebi gydytoja otorinolaringologė E. Samackaitė.
