Į praeitį nuslenka Ukrainos krizė, kuri šią žiemą buvo patraukusi viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos dėmesį. Naujasis šalies prezidentas Viktoras Juščenka pirmojoje savo kalboje pareiškė: “Laimėjome gražią ir taikingą pergalę. Laisvė nugalėjo tironiją, teisė nugalėjo beteisiškumą, ateitis nugalėjo praeitį”.
Jis taip pat pažadėjo Ukrainos piliečiams tikėjimo laisvę ir teisę kalbėti protėvių kalba (tai, beje, liečia ne tik ukrainiečius, bet ir rusus, ir, sakysime, Krymo totorius). Reikia tikėtis, kad visa tai nebus vien gražūs žodžiai.
Šiandien galiu tik pasveikinti savo bičiulius ukrainiečius. Pažinojau ne vieną Kijevo ar Lvovo disidentą ir prieš daugelį metų netgi dalyvavau su jais antisovietinio pasipriešinimo akcijose. Išsipildė tai, apie ką svajojo Vasylis Stusas, Viačeslavas Čornovilas, Petro Hrihorenko - žmonės, kurių jau nebėra tarp gyvųjų.
Lietuvos ir Ukrainos likimai per amžius buvo susiję. Nuo Gedimino ar bent jau nuo Algirdo laikų tas kraštas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, paskui jungtinei lietuvių lenkų valstybei. Esu girdėjęs apie tostą, kurį susitikime su lietuviais pakėlė vienas Ukrainos veikėjas: “Išgerkime už okupantus, kurių okupacijos mes neprisimename”. Tikrai, Lietuvos valdymas ukrainiečiams nebuvo sunkus ir turėjo teigiamų rezultatų - suartino juos su Vakarais, net prisidėjo prie jų tautos susiformavimo. Ne nuostabu, kad Lietuva ir Lenkija suvaidino didoką vaidmenį ir per naująją Ukrainos revoliuciją.
Tai, kas vyko Ukrainoje, daugeliui atrodo panašu į sąjūdžius Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje prieš penkiolika metų, taip pat į gerokai primirštą pačių rusų pasipriešinimą komunistinio perversmo bandymui (dėl to pasipriešinimo galutinai subyrėjo Sovietų Sąjunga). Tačiau šičia esama ir skirtumų. Ukrainos revoliuciją galima vadinti pirmąja XXI amžiaus revoliucija, kurią įkvėpė ne tik laisvės troškimas, bet ir visai konkretus noras priklausyti Europos Sąjungai.
Krizę išprovokavo bandymas surengti rinkimus su numatytu iš anksto rezultatu, kaip dažnoje posovietinės erdvės šalyje. Tam yra sukurtos politinės technologijos, kurios gana sėkmingai veikia Rusijoje, Baltarusijoje, juo labiau Kazachstane arba Turkmėnijoje. Ukrainoje tos technologijos patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Nors Maskva skandalingai kišosi į Ukrainos politinį procesą, o Vladimiras Putinas du kartus pasveikino su laimėjimu Viktoro Juščenkos konkurentą, iš to visiškai nieko neišėjo - beje, konkurento vardo netgi jau neatsimename. Ukrainos visuomenė suprato savosios valstybės vertę ir potencialią galybę, pirmą sykį tapo savarankišku istorijos subjektu. Buvo tvirtinama, kad yra neformali Putino ir Vakarų sutartis, pagal kurią Ukraina ir Baltarusija lieka Rusijos interesų sferoje. Taip atrodė, bet taip nėra. Daugelis taip pat baiminosi, kad Ukrainos revoliuciją paskandins kraujyje intervencinės rusų pajėgos, apie kurias nuolat buvo skleidžiami gandai. Šiandien matyti, kad ta baimė buvo perdėta. Ukrainos ginkluotosios struktūros atsisakė malšinti masinį sąjūdį, o Rusija to padaryti nedrįso. Taigi ji pasirodė, anot kiniško posakio, “popierinis tigras”. Baisiai atrodantis, bet popierinis.
Neišsipildė pranašystės, kad Ukraina skils arba bus perskelta perpus. Šiandien pagaliau kuriasi pilietinė Ukrainos tauta, jungianti mažų mažiausiai dvi etnines grupes, kurios, laimė, nešoko viena kitos naikinti. Naujoji tauta jau nėra tradicinė etninė ukrainiečių tauta, kokia ji buvo, tarkime, Antrojo pasaulinio karo metais. Bet jos kultūra plėtosis pirmiausia ukrainietiškai.
Girdėti balsų, kad prezidento Juščenkos pirmoji užsienio kelionė į Maskvą rodanti, kad Ukraina dar neištrūko iš Rusijos glėbio. Manau, yra kaip tik atvirkščiai. Juščenka su Putinu kalbėjosi kaip lygus su lygiu, nesutiko suformuoti vyriausybės pagal Putino reikalavimus, taigi puikiai apgynė savo krašto interesus.
Ukrainos laimėjimas yra toks pat signalas dabartinei Rusijai, kaip Sovietų Sąjungai buvo Berlyno sienos griuvimas. Akivaizdu, kad Vladimiras Putinas neturi jokių konstruktyvių projektų, išskyrus mitą apie Rusijos amžiną geopolitinę priešybę su Vakarais. Tas mitas pasmerkia Rusiją likti neturtinga, izoliuota valstybe, išpažįstančia agresyvias ir anachroniškas idėjas, kurios neturi jokių šansų laimėti šių dienų pasaulyje.. Jei Ukraina įrodys, kad virsta normaliu, pasiturinčiu europiniu kraštu, tai esmingai paveiks jos kaimynes - iš pradžių, manau, Moldovą, paskui Baltarusiją, paskui ir pačią Maskvą. Sutinku su Zbigniewu Brzezinskiu, kuris sako, kad dabartinės neeuropinės ir nedemokratinės rusų sistemos amžius nebeilgas: jeigu Rusija netaps normalia šalimi, ji paprasčiausiai išnyks.
Kai sakoma, kad Rusiją gali pakeisti masinis sąjūdis, daugelis numoja ranka: girdi, kas jiems leis? Į tai galima atsakyti: o kas leido ukrainiečiams budėti Kijevo Nepriklausomybės aikštėje? O kas leido lietuviams ginti Seimo rūmus?
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
