Tęsiu svarstymus apie T. Venclovos straipsnį „Aš dūstu“.
Mano tekstų pavadinimuose debesys minimi todėl, kad T. Venclova argumentų semiasi iš Sokrato ir Strepsiado konflikto, pavaizduoto Aristofano komedijoje „Debesys“.
Didžiai mano nuostabai pirmoji mano svarstymų dalis internete buvo atversta virš 13 tūkst. kartų. Tai absoliutus blogo Brazausko rekordas. Pasirodo, kad Tomas Venclova – vis dar neblogi pelėkautai: prekės ženklas „Tomas Venclova“ skatina skaitytojus spaudyti pelę. Juolab, kuo daugiau puslapių prirašai, tuo daugiau paspaudimų.
(Beje, skaitytojų rankų spazmus lengvai sukelia žodis „žydai“ – bet šiais spąstais nepatartina piktnaudžiauti.)
Vis dėlto, nėra lengva pridėti naujo sūrio į senus pelėkautus. Per atostogas kažką bandžiau skrebenti, tačiau be didelio įkvėpimo. Nors kai kurios dingstys nėra galutinai išvėsę. O ir Vytautas Landsbergis papūtė į plėnis (apie tai kiek toliau).
Atsakymas Tetulei
Parašęs pirmąją dalį, svarsčiau, ar man vertėjo tiek dėmesio skirti Sokratui ir Strepsiadui? Tetulės komentaras tokias abejones išsklaidė.
Tetulė
2010-08-08 12:24:29
Brazausko rašinys žaismingesnis už... (Praleidžiu man skirtą komplimentą. – A.B.), bet savo tarybinės polemikos dvasia nesiskiria: iš pradžių oponento mintis suprimityvina ir iškreipia, o paskui su suprimityvintomis šauniai diskutuoja :) Nesiruošiu būti Venclovos advokate, bet negražiai atrodo jo komentaro iškraipymai. Juk Venclova kalbėjo ne apie anoniminius „runkelius“, bet apie gyvus lietuvių intelektualus ir jų skelbiamas idėjas – apie Juozaitį, Radžvilą, Ozolą. Anot Venclovos, tokie intelektualai, atsisakę ginti individo laisvę, prisideda prie uždaros ir nelaisvos valstybės kūrimo. Būtent juos, o ne Sokratą, Venclova lygintų su čia Brazausko apdainuotais bolševikinės Rusijos, katalikiškos Portugalijos ir tautiškos Lietuvos vadais :)
---
Gerbiamoji Tetule, pasvarstykime, ar labai sokratiškas pats T. Venclova?
T. Venclova pažemino kai kurių intelektualų rangą: tai ne mąstytojai, o nuomonių, tikėjimų žmonės – tokie kaip „runkelis“ Strepsiadas. Rango pažeminimas – anaiptol ne sokratiškas, o strepsiadiškas T. Venclovos triukas.
Orakulas Sokratui pasakė, kad nėra už jį protingesnių. Visą gyvenimą Sokratas šį teiginį tikrino – kiekviena proga ginčijosi. Sokratas galėjo dusti nuo dūmų, bet pašnekovai jam buvo reikalingi kaip oras.
Sokratas priversdavo priešininkus išsidurti – samprotaudami jie paneigdavo dalykus, kuriuos patys ką tiktai teigė. Sokratą galima lyginti su aikido meistru, kuris įveikia priešininką, apgręždamas priešininko energiją – oponentas pats pargriūna.
Su tokiu metodu nesuderinamas išankstinis priešininko lygio nustatymas – tiktai rungtynės gali parodyti, kas yra kas. Sokratas negali būti paskelbtas absoliučiu čempionu, kadangi kova negali baigtis, kol Sokratas gyvas. Tai polemika be galo.
Protų dvikovoje nesvarbu nei amžius, nei formali kvalifikacija. O gal studentas išdurs profesorių? Jei kažkas priešininkus pavadina pseudointelektualais, kaip tai daro T. Venclova, galima įtarti, kad jis vengia kovos, kadangi lyg ir bando pašalinti kai kuriuos ginčininkus – juk ne visi norės polemizuoti su tuo, kuris nustatė, kad kažkas nelabai protingas.
Jeigu T. Venclova ieškotų oponento Sokratui ne tarp „runkelių“, o tarp mąstytojų, vienas iš pretendentų galėtų būti... pats Sokratas. Pirmojoje dalyje pateikiau kelis pavyzdžius, parodančius, kaip sokratiškai laisvai mąstant ir kažkiek remiantis Platono „Valstybės“ personažu Sokratu kuriami represyvūs politiniai režimai.
Sokratas – mąstytojas ir mąstymo mokytojas („pribuvėja“, kaip jis pats sakė). Nepanašu, kad T. Venclova labai norėtų būti „pribuvėja“, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, pasipylė iškilių autorių atsakymai. Kažkokie tekstai vis išsiperi, nors ir nelabai sokratišku būdu. Vadinasi, T. Venclova vaisintojo funkciją atlieka.
Sokratiška kova...
Čia būtų galima (netgi reikėtų) baigti, bet...
Patriarchas pasirodė naujai kaustytas
V. Landsbergio tekstą „ES yra paklydusi“ perskaičiau kaip asimetrišką atsakymą T. Venclovai. Asimetrišką todėl, kad V. Landsbergis svarsto apie panašius dalykus kaip T. Venclova, nors tekste jo nemini. Na ir mintis vingiuoja savaip.
Beje, V. Landsbergio tekstas paskelbtas leidinyje „IQ. The Economist partneris Lietuvoje“ kaip ir T. Venclovos straipsnis. V. Landsbergis idėjas dėsto žvaliai, tarsi būtų naujai pakaustytas:
„Politinės kultūros panašumų su buvusia SSRS daugėja visame Vakarų pusrutulyje. Beje, sovietiniai modeliai ir patarėjai anksčiau ilgą laiką darė įtaką trečiojo pasaulio valstybėms.
Vadinamasis „pragmatizmas“ iš esmės liudija ne posovietinės, dar nedemokratinės Rusijos artėjimą prie Europos, bet priešingą slinktį. Europa panašėja į prastą, komunizmo sugadintą Rusiją, kuria kažkodėl žavisi. Pačios ES biurokratinis centralizmas ir idėjų stagnacija jau pernelyg dažnai primena buvusias sovietines blogybes. Tiesa, disidentai dar taip nepersekiojami, nors nepakantumo būna. Nemaloni ir grėsminga būtų stiprėjanti ES manipuliacinio valdymo tendencija“.
Tai net ne asimetriškas, o tiesioginis paprieštaravimas T. Venclovai, kuris sako: „ES, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokias krizes išgyventų, keičiasi ir auga, ji yra Sokrato, o ne Strepsiado pusėje. Tapatinti ją su SSRS yra piktybiška demagogija – šiaip ar taip, kiekvienas lietuvis žino, kuo skiriasi Kolyma nuo Dublino ar Londono“.
V. Landsbergio tekstą su žymekliu pavertus margučiu, galima tai besimėgaujant komentuoti, tačiau, kita vertus, ko iš autoriaus norėti – juk politikas. Ir dar su naujomis pasagėlėmis. Koks skirtumas, ar perspėjimus dėl pasaulinio rusų sąmokslo ir ES rusifikacijos politikas skleidžia žvaliai ar nykiai? Vis tiek tai dvelkia paranoja.
IQ: „Nejau Rusija yra tokia galinga valstybė, kad gali primesti savo projektą ES?“
V. Landsbergis: „Tai daroma ne tik šiandienės Rusijos resursais: žinomi seni infiltraciniai resursai, galėję įkvėpti kairiuosius filosofus, universitetus, padėti sukelti studentų revoliucijas“.
Atsargiau su tais „senais infiltraciniais resursais“ – žodis juk ne paukštis. Ar jie labai seni? Gal iš Mozės laikų, che-che-che..?
Ir be tų „senų resursų“ V. Landsbergio terbelėje gausu baubų.
IQ: „Ar pavyksta sustabdyti Jūsų minėtą Europos kultūros smukimą?“
V. Landsbergis: „Kol kas nepavyksta, nes ir pastangų nedaug. Bažnyčia aršiai puolama, tad efektyvesnis gali pasirodyti nuosaikus islamas. Didžiausią žalą, mano galva, daro „gerovės valstybės“ mitologija, kai gerovė suvokiama grynai materialistiškai, vartotojiškai. Kuo daugiau suvartosi, tuo laimingesnis būsi. Pakeisti šią koncepciją galėtų tik visai nauja gyvenimo filosofija, nekildinama iš marksizmo“.
V. Landsbergis, jei teisingai jį supratau, linkęs primesti „gerovės valstybės“ autorystę Karlui Marxui ir Friedrichui Engelsui. Įdomu, kaip tokį akibrokštą įvertintų Otto von Bismarckas, kūręs „gerovės valstybę“ Prūsijoje?
Ant „Komunistų partijos manifesto“ autorių galima karti visus šunis. Tik negali sakyti, kad jie nebuvo T. Venclovos peršamo sokratiško pavyzdžio mąstytojai ir rašytojai.
Pasaulis – sokratų grobis, strepsiadų Pilėnai
T. Venclova aiškina, kaip prie barikados rikiuojasi vietiniai sokratai – jis pats, V. Kavolis, L. Donskis, ir strepsiadai – Arvydas Juozaitis, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas.
Vietinių strepsiadų pozicijos pagal T. Venclovą: „Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, George'as Sorosas)“.
Taip, manyčiau, kad G. Sorosas labai tinka globalaus Sokrato vaidmeniui. „Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas ar bent turėjo žydę motiną...“ – sutapatinus G. Sorosą su Sokratu, šis T. Venclovos teiginys jau nebe humoras, o anketos punktas (beje, penktasis – jei kas nors pamena).
Sakydamas, jog Sokratas lietuviams gali pasirodyti svetimas tarptautinis kitatautis, T. Venclova, aišku, juokauja. Įdomu, kad Sokrato rasinės priklausomybės klausimą kažkada ne juokais gvildeno Alfredas Rosenbergas.
A. Rosenbergą (centre) sveikina lietuvaitė ir lietuvaitis
„Dvidešimtojo amžiaus mite“ A. Rosenbergas svarstė apie sokratišką dvasią, teigė, kad ji buvo priešinga pirmapradei sengraikių civilizacijos esmei. Sokratas – svetimas graikams rasinis tipas ne fizine, bet dvasine prasme.
A.Rosenbergas rašė: „Ne graikas Sokratas Atėnų nuosmukio metu smogė jiems mirtiną smūgį. „Gerųjų bendrijos“ idėja lėmė naują žmonių padalijimą ne pagal rases ir tautas, bet skirstymą į atskirus žmones. Po Atėnų rasinės demokratijos kracho Sokratas buvo to meto tarptautinis socialdemokratas. Jo asmeniniai narsa ir protas suteikė rases neigiančiam mokymui patrauklią didybę. Jo mokinys Antistenas (Antisthenes), Mažosios Azijos vergės sūnus, padarė iš to išvadas ir teigė, jog visų ribų tarp rasių bei tautų sunaikinimas yra žmonijos pažanga“.
Šiuolaikinio Sokrato vaidmeniui tinkantis G. Sorosas puikiai atstovauja globalizmui, kadangi uždirba iš veiklos pasauliniu mastu. Jo pragyvenimo šaltinis yra piniginės spekuliacijos, o ne už knygas gaunami honorarai. Intelektualai G. Soroso savo kompanijoje nelabai nori matyti – kaip sofistai Sokrato. Akademybėje nepripažintas mąstytojas G. Sorosas propaguoja „atvirosios visuomenės“ idėją, skleidžia skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos dvasią – pavyzdžiui, pasisako už eutanazijos ir lengvųjų narkotikų legalizavimą.
Šįmet komentuodamas Vokietijos ketinimus taupyti biudžeto lėšas, G. Sorosas pareiškė: „Tai veda prie nacionalizmo, socialinių neramumų ir ksenofobijos. Pačiai demokratijai gali iškilti pavojus“.
Perspėdamas dėl nacionalizmo ir ksenofobijos, G. Sorosas kitais žodžiais nei T. Venclova nuogąstauja dėl galimo „Strepsiado pasaulio“ stiprėjimo.
A. Rosenbergo mintis, jog Sokratas yra tarptautinis socialdemokratas – labai taikli. Skaitant G. Soroso „Pasaulinio kapitalizmo krizę“ ir socialdemokrato-bolševiko Vladimiro Lenino „Imperializmą – aukščiausiąją kapitalizmo stadiją“ neapleidžia jausmas, kad abudu autoriai mąstė panašiai – bent jau apie ekonomiką.
Manyčiau, kad G.Soroso veikla labiau keičia pasaulį negu nedideliais tiražais išleisti kokio nors koledžo dėstytojo, pavyzdžiui, Vytauto Kavolio, sokratiški raštai. Keisdamas pasaulį, G. Sorosas daro tai privačiomis lėšomis – kaip Osama bin Mohammedas bin Awadas bin Ladenas, G. Soroso antipodas, savotiško islamiško „Strepsiado pasaulio“ atkūrėjas.
„Sokratas“ G. Sorosas ir „Strepsiadas“ O. bin Ladenas veikia globaliai. Spėju, kad ir vieną, ir kitą K. Marxas laikytų filosofais, kadangi svarstė maždaug taip: filosofai tik įvairiais būdais aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad jį reikia pakeisti.
„Šventasis Jurgis ir jo neįmanomi kryžiaus žygiai. Milijardierius George'as Sorosas norėtų pakeisti mūsų požiūrius į narkotikus, imigraciją ir mirtį“.
Kadangi „Der Stürmer“ „Time“ viršelyje G. Sorosas pavaizduotas net be žandenų, niekas šioje karikatūroje neįžvelgia antisemitizmo, nors G. Soroso švarko kišenėlėje styrantys doleriai kiaurai pervėrė jo užgrobtą gaublį toje vietoje, kur yra JAV.
Kita vertus, gal „Time“ savininkų ar jų giminaičių karikatūras kažkada spausdino „Der Stürmer“ – negi dabar prie „Time“ kabinėsiesi dėl antisemitizmo?
Valstybininkai ir d'Artanjanas
T. Venclova kaip švietėjas elgiasi padoriai: minėdamas Sokratą ir Strepsiadą, jis pateikia ir kontekstą – paaiškina, kas jie tokie.
Aš irgi pasinaudosiu personažu. Tai d'Artanjanas (d'Artagnan). Šis herojus labai tinka pasvarstymams apie vertybes ir pragmatizmą. V.Landsbergis prikiša dabartinei ES pragmatizmą, netgi įžvelgia rusiškas to pragmatizmo šaknis. Bandysiu priminti, kad Europos valstybių politika buvo tiek sėkminga, kiek ji pragmatiškai atsiribodavo nuo vertybių.
D'Artanjanas yra Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) romanų ciklo veikėjas (prašom dėl šio priminimo neįsižeisti – nežinia, kas ką skaito šiais laikais; gal d'Artanjanas dabar mažiau žinomas nei Sokratas).
„Trijų muškietininkų“ pradžioje d'Artanjanas yra beturtis bajoraitis; paskui jis tampa muškietininku kaip ir trys jo draugai, jis kyla karjeros laiptais iki kapitono, finansų krizės sąlygomis „optimizavus“ muškietininkų kuopą jis nužeminamas iki leitenanto (romanas „Po dvidešimties metų“); paskutiniame „Vikonto de Braželono“ puslapyje d'Artanjanas žūva, vadovaudamas Liudviko XIV kariuomenei kare su Olandija.
A.Diuma herojai d'Artanjanas, Atas, Aramis, Portas – šaunūs bajorai, keturi draugai, prisiekę laikytis principo „visi už vieną, vienas už visus“. Dabar panašiomis vertybėmis bandoma suklijuoti tokias organizacijas kaip ES ir NATO.
Paisant politinio korektiškumo šiuolaikinėse Diuma romanų ekranizacijose, bent jau vienas iš keturių muškietininkų turėtų būti negras.
XVII a. pirmoji pusė, per kurią driekiasi A.Diuma romanų siužetas, įdomi tuo, kad santykiuose tarp Europos valstybių įsiteisino priešingi principai nei ką tik minėtieji kolektyviniai NATO įsipareigojimai.
Muškietininkų priesaikai atžagarius principus galėtume išdėstyti taip: „Kažkas visuomet prieš kažką, kad tiktai neiškiltų stipriausiasis“. Plačiai žinomas ir toks pasakymas: „Valstybė neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – vien kintančius interesus“.
To meto Europos tarpvalstybiniai santykiai įgauna pavidalą, kuriam nusakyti dabar vartojamos sąvokos: suverenitetas, nacionalinis interesas (raison d'etat), galių pusiausvyra.
Siekiant geriau pažinti tą epochą praverstų ne vien A. Diuma, bet ir Henry'o Kissingerio „Diplomatijos“ III skyriaus skaitymas (abu autoriai mintis dėsto pakankamai aiškiai).
Valstybininkai, kurie smarkiai prisidėjo prie minėtų principų išgryninimo, irgi pasirodo A.Diuma romanuose. Tai kardinolai Rišeljė (Richelieu), Mazarinis (Mazarin). Užsimenama ir apie vienuolį tevą Žozefą, Rišeljė užsienio reikalų ir karo ministrą.
Priminsiu „Trijų muškietininkų“ siužetą. D'Artanjano mylimosios Konstancijos Bonasjė ponia, Prancūzijos karalienė Ona Austrijietė, pakliuvo į bėdą – Rišeljė paakintas karalius Liudvikas XIII pareikalavo, kad ji pokylyje pasirodytų su karaliaus dovanotais deimantais, o šiuos lengvabūdė karalienė jau buvo atidavusi savo gerbėjui Anglijos hercogui Bekingemui (Duke of Buckingham).
Ona Austrijietė yra Ona Austrijietė – Lietuvių kalbos komisija paliko tokį asmenvardį
Laikydamiesi priesaikos „visi už vieną – vienas už visus“ keturi draugai vyksta į Londoną pargabenti karalienės deimantų. Jiems kelią pastoja kardinolo gvardiečiai, vadovaujami Rošforo.
D'Artanjanas, Atas, Aramis ir Portas daugelį savo veiksmų grindė ištikimybe, kilnumu, ryžtu aukotis. Sunku atrasti skaitytoją, kuris nesižavėtų d'Artanjanu ir jo draugais, bet žavėtųsi kardinolu Rišeljė, jo šnipe miledi Vinter, Rošforu.
Keturi draugai išgelbėjo karalienės garbę, bet gal jie pakenkė Prancūzijos interesams? Gal lengvabūdę Oną Austrijietę vardan valstybės gerovės reikėjo uždaryti į vienuolyną?
Priesaikai ištikimi muškietininkai buvo „vertybininkai“, o valstybininkas Rišeljė ir jo parankiniai buvo „pragmatikai“. Tačiau būtent dėl Rišeljė pragmatizmo Prancūzija tapo didžia valstybe.
Rišeljė buvo Katalikų bažnyčios kardinolas, tačiau kovoje su katalikiška Austrija jo sąjungininkai buvo protestantai. Idėją prieš austrus nukreipti protestantus pakišo tėvas Žozefas. Austrijos imperatorius Ferdinandas, kuriam katalikiškos vertybės neleido taikytis su kitatikiais, istorijoje išliko kaip nevykęs valdovas.
Kardinolas Rišeljė sakė: „Žmogus yra nemirtingas, ateityje jis bus išganytas. Valstybė nėra nemirtinga, ji išganoma dabar arba niekada“. H. Kissingeris tai komentuoja: „...nei šiame, nei kitame pasaulyje valstybės negauna atlygio už tai, ką darė teisingai; joms atlyginama tik tuomet, kai jos būna pakankamai stiprios daryti tai, kas būtina“.
Abiejų Tautų Respublikoje jos saulėlydžio laikais buvo apstu „muškietininkų“, tačiau valstybininkai nesugebėjo padaryti tai, kas būtina, ir sulaukė atlygio – valstybės mirties.
Tai, kad NATO dabar laikosi muškietininkų priesaikos, yra išimtis, o ne taisyklė. Bus įdomu pasižiūrėti į NATO narių pasišventimą kolektyviniam saugumui, kada JAV per vieną naktį iš didžiosios valstybės virs griuvėsių krūva. Sakote, holivudiškas scenarijus?
Amžininkai Prancūzijos politikos vairininkus vadino pagal abito spalvas: Rišeljė – „raudonuoju“, vienuolį Žozefą – „pilkuoju“.
Popiežius Urbonas VIII taip svarstė apie Rišeljė sielos išganymą: „Jei Dievas yra, kardinolui Rišeljė teks už daug ką atsakyti. Jei nėra... ką gi, jis nugyveno sėkmingą gyvenimą“. Veiklusis Rišeljė buvo ligų maišas – mirė pakirstas tuberkuliozės ir triperio.
Tėvas Žozefas, dešinioji Rišeljė ranka, kada nesimeldė, rezgė tarptautines intrigas. Posakis „pilkoji eminencija“ arba „pilkasis kardinolas“ ilgainiui ėmė reikšti įtakingą slaptą patarėją, nors Žozefas nebuvo kardinolas ir savo diplomatines misijas vykdė, turėdamas oficialius įgaliojimus.
Suverenitetas su dviem galais
Tarptautiniuose santykiuose valstybės suvereniteto samprata įsigaliojo A.Diuma aprašomais laikais (galima nurodyti vietą, laiką ir dokumentą – 1648 m., Miunsteris, Vestfalija, Trisdešimetį karą užbaigusi taikos sutartis).
Kalbėdamas apie šiuolaikinę Lietuvą, T.Venclova pastebi: „Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“. Savarankiškas, nieko neribojamas valstybingumas laikomas absoliučia ir pirma vertybe, nepalyginti svarbesne už demokratiją, žmogiškumą ar sveiką protą“.
Prie to pridurčiau, kad stiprios valstybės savais tikslais skatina silpnesniųjų „nepriklausomybės fetišizmą“, arba – priešingai – jo nelabai paiso. Suverenitetas turi du galus: vienu naudojasi nepriklausomybės siekiančios šalys, kitu – savanaudiški jų „draugai“.
Reikia pasakyti, kad suverenitetas, kaip tai buvo suprantama d'Artanjano laikais, nieko bendro neturėjo su žmogiškumu ar sveiku protu, juolab su demokratija. Suverenus valdovas galėjo misti nekaltų mergelių žmogiena. Tiesa, tarptautinė viešoji nuomonė galėjo jį pasmerkti, popiežius jį galėjo atskirti nuo Bažnyčios, tačiau nebuvo jokio tarptautinės tvarkos, pagal kurią kitos šalys būtų įpareigotos tokį valdovą nuversti. Ir dabar tokios tvarkos nėra. „Humanitarines“ karines intervencijas, kurios pažeidžia kitų šalių suverenitetą, JAV vykdo pasirinktinai ir ne visuomet sulaukia tarptautinio pritarimo. Pavyzdžiui, kodėl nuverstas Saddamas Husseinas, o ne Mianmaro (Birmos) karinė chunta?
Vieną kartą atsiradęs, suverenitetas nėra lengvai išnaikinamas. Nuo Rišeljė ir Mazarinio laikų Prancūzija rėmė mažų Vokietijos valstybėlių suverenitetą ir taip neleido atsirasti vieningai Vokietijai. Šiai galų gale susivienijus 1870 m. kaizeris paliko į vieningą Reichą įsiliejusių valstybių nepriklausomybės dekoracijas – karaliai ir kunigaikščiai išsaugojo sostus. Reichą sudarė: 4 karalystės, 6 didžiosios hercogystės, 5 hercogystės, 7 kunigaikštystės, 3 laisvieji miestai ir nuo Prancūzijos atplėšta teritorija. Kaizerio Vokietija kažkiek panašėjo į dabartinę Europos Sąjungą.
JAV nebūtų didi galybė, jeigu nefetišizuotų silpnų valstybių suvereniteto. Panamos nepriklausomybės istorija labai panaši į Abchazijos. 1903 m. JAV parėmė Panamos suverenitetą jai atsiskiriant nuo Kolumbijos ir mainais gavo suverenias teises Panamos kanalo zonoje.
Suverenitetas – patogus įrankis imperijoms ardyti. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas iškėlė tautų apsisprendimo teisę kaip vieną iš būsimos taikos sąlygų. Nors Nobelio taikos premiją pelnęs W.Wilsonas laikomas idealistu, tautoms buvo leidžiama apsispręsti nepamirštant didžiųjų valstybių naudos. Šių paskatos neretai būdavo kaip Panamos atveju.
Tautų apsisprendimu pasinaudojo Vokietija, paskatinusi formaliai nepriklausomų, tačiau nuo Vokietijos realiai priklausomų Lenkijos, Lietuvos, Gudijos, Ukrainos atsiradimą.
Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai pralaimėjus karą, tautų apsisprendimo nugalėtojai paisė pasirinktinai. Pavyzdžiui, subyrėjus Austrijai-Vengrijai 1918 m. buvo paskelbta Vokiečių Austrijos respublika (Deutschösterreich), kurios parlamentas siekė sąjungos su Vokietija ir priėmė konstituciją, skelbiančią, jog Vokiečių Austrija yra Vokietijos dalis. Plebiscitai kai kuriose Vokiečių Austrijos vietose parodė, kad austrai nori jungtis su Vokietija. Dar nepasirašius taikos sutarties Prancūzija ir Italija privertė Vokiečių Austriją dvidešimčiai metų atidėti sąjungą su Vokietija. Taikos sutartis tokią galimybę išvis panaikino ir privertė valstybę pakeisti pavadinimą – Vokiečių Austrija virto tiesiog Austrija. Praėjus dvidešimčiai metų austras Hitleris savo tėvynę prijungė prie Vokietijos anaiptol ne demokratišku būdu.
Žemėlapyje parodyta, kuri Austrijos-Vengrijos dalis buvo apgyvendinta vokiečių – t. y. kokios teritorijos pagal tautų apsisprendimo teisę galėjo atitekti Vokiečių Austrijai. Versalio taikos sutarties architektai dalį vokiškų žemių atidavė dabar jau subyrėjusiai Čekoslovakijai (raudona linija žymi tuometinę ir dabartinę Austriją). Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių klausimas ten buvo išspręstas paprastuoju stalininiu būdu – iš Čekoslovakijos jų deportuota 2,6 mln.
Vengrijos atvejis dar tragišikesnis. 1920 m. birželio 4 d. buvo pasirašyta Trianono taikos sutartis, pagal kurią Vengrija prarado 72% teritorijos, virš 3 mln. vengrų atsidūrė užsienyje.
Šįmet Vengrijos parlamentas 302 balsais prieš 55 nusprendė, kad birželio 4-ji bus minima kaip Nacionalinės vienybės diena.
Ką Trianono sutartis reiškė Vengrijai, matyti iš žemėlapio.
Žalia linija – Vengrijos sienos jungtinėje Austrijos-Vengrijos valstybėje.
Žalias plotas žymi Vengriją po Trianono sutarties (daugmaž atitinka dabartines sienas); raudona linija – naujos valstybių sienos.
Geltonai pažymėtos teritorijos, kurios priklausė Vengrijai 1938-1944 m. Jas Vengrija gavo vadinamaisiais Vienos arbitražo sprendimais 1938 m. ir 1940 m. Tokiu būdu Italija ir Vokietija apdovanojo savo sąjungininkę Vengriją ir nuskriaudė sąjungininkę Rumuniją. Šiai buvo pažadėta žemių Rytuose – pažadai buvo ištesėti 1941m.
Didžioji Rumunija be Transilvanijos, užtat su Odesa
Vengrai nuo šiol minės birželio 4-ją ir tokiu būdu netiesiogiai primins, kad nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos paremti Vienos arbitražo sprendimai nustatė sienas, kurios labiau atitiko vengrų tautinius lūkesčius nei dabartinės Vengrijos sienos Europos Sąjungoje.
Vengrai aukščiausiu lygiu nusispjovė į politinį korektiškumą.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Slovakijos buvo iškeldinta apie 300 tūkst. vengrų. Dabartinė vengrų diaspora kaimyninėse šalyse.
***
Pabaigai – dar šiek tiek vaizdinės medžiagos.
Muškietininkai – sektini pavyzdžiai net ir panelėms. Paisant šiuolaikinių tendencijų muškietininkų gretose turėtų būti ne tik negrų, bet ir moterų.
Štai jums d'Artanjano ir Konstancijos Bonasjė duktė (ją vaidina Sophie Marceau).
Kol ji 5 min. fechtuoja, galima skaityti tekstą po video langeliu.
D'Artanjano duktė su špaga įveikia visus užpuolikus. Lemiamą akimirką nusenęs d'Artanjanas persmeigia kitą senioką – matyt, tai atgimęs Rošforas (ar tik ne „Trijuose muškietininkuose“ jis jau buvo vienąkart nudobtas).
Jeigu šiais vaizdeliais būtų norima išreikšti valstybių santykius, d'Artanjano duktė turėtų elgtis kiek kitaip. Ji gundytų priešininkus, bučiuotųsi ne su vienu, o su keliais. Priešus pavertusi laikinais sąjungininkais ji po kurio laiko juos išduotų, kad sudarytų naujas koalicijas. Kada tėvas, jos ištikimiausias gynėjas, perveria didžiausią jos priešą – pats laikas įremti tėvui durklą į gerklę ir atimti piniginę arba pareikalauti, kad čia pat būtų surašytas testamentas dukters naudai.
Rišeljė manė, kad valstybės neturi sielos, tad jos gali nepaisyti dešimties Dievo įsakymų – juk valstybėms negresia nei rojus, nei pragaras.
Ir Sokrato, ir Rišeljė laikais tarpvalstybiniai santykiai buvo grindžiami interesais, kurių siekiama jėga ir melagystėmis. Ir dabar viskas po senovei.
Vis tiek myliu Sophie Marceau, kad ir koks vaidmuo jai tektų.
***
Susijęs tekstas: Tomas Venclova debesyse (I)
