Romoje vyksta konklava – naujo popiežiaus rinkimai. Kaip reikalauja Bažnyčios taisyklės, pasirūpinta jos visišku uždarumu ir slaptumu: apsisaugota nuo pasiklausymo aparatų ir paslėptų kamerų, kardinolai rinkėjai negauna laiškų, negali naudotis telefonais ir elektroniniu paštu.
Konklavos kartais būna trumpos, ir nėra neįmanoma, kad jau žinosime popiežiaus vardą, kai šis komentaras bus skaitomas. Naujajam Šv. Petro įpėdiniui teks turbūt atsakingiausios ir sunkiausios žemėje pareigos.
Ne tik katalikai pripažįsta, kad Jonas Paulius II buvo žymiausia asmenybė XX amžiaus antrojoje pusėje arba ir visame XX amžiuje. Reikia pasakyti, tikrai istorinių asmenybių tame amžiuje nedaug. Pasaulio eigą ligi Jono Pauliaus II, deja, labiausiai paveikė jo antipodai – Hitleris ir Stalinas. Velionį popiežių formavo karų ir totalitarizmų patirtis. Savo gyvenimu ir veikla jis atpirko šimtmetį, kurį žmonija prisimins ne kaip absoliučios katastrofos, o kaip atgimstančios vilties metą.
Jono Pauliaus II pontifikatas buvo vienas iš ilgiausių ir reikšmingiausių per visą Bažnyčios istoriją. Tai pabrėžia vis labiau girdimi norai, kad nedelsiant būtų pripažintas jo šventumas (kaip pats Jonas Paulius II be delsimo pripažino jį Motinai Teresei). Kanonizuotų popiežių yra nemažai, bet per pastaruosius devynis šimtus metų tokių buvo tik trys.
Jonas Paulius II paveikė istoriją labiau, negu dauguma jo pirmtakų. Be jo komunizmas būtų užtrukęs mažų mažiausiai dar vieną generaciją ir griuvęs turbūt skausmingiau. Jam lygiai rūpėjo ir kapitalizmo ydos – yra geresnių ir blogesnių žemiškų santvarkų, bet nei viena jų negali būti tobula. Jonas Paulius II sutraukdavo neprilygstamas minias, atgaivino Bažnyčios poveikį jaunimui, mokėjo kreiptis į kiekvieną jo arba jos gimtąja kalba (nors nedera girtis, galiu pasakyti, kad esu kalbėjęsis su juo lietuviškai). Jis atnaujino Bažnyčią, apgailėdamas jos istorines klaidas; jungė skirtingas krikščionybės šakas, kaip niekas mokėjo megzti dialogą su judaistais, musulmonais, budistais, net su disidentais ateistais, tokiais kaip Vaclavas Havelas. Turbūt sunkiausias buvo dialogas su stačiatikiais – jį gilinti teks būsimiesiems popiežiams. Pačia savo mirtimi, kuri anaiptol nebuvo lengva, Jonas Paulius parodė mums rimties, ištvermės ir tikėjimo pavyzdį.
Sakoma, jog milijonai žmonių, suplūdusių į popiežiaus laidotuves, rodo, jog beprasmiška jį kaltinti konservatizmu ir kalbėti apie „nepavykusį pontifikatą“, kaip daugelį papiktindamas kalba Hansas Kiungas. Deja, net autentiškiausių masinių emocijų proveržis dar nieko neįrodo. Kad ir kokie abejotini, švelniai kalbant, būtų Kiungo priekaištai, jie vis dėlto nėra išlaužti iš piršto, o liečia realias problemas, kurias Bažnyčiai tenka spręsti. Apie tai šiandien verta pasakyti porą žodžių.
Katalikų Bažnyčia, jeigu ji nori likti savimi, negali keisti savo doktrinos ir sekti pasaulio madų. Ji yra pastovumo šaltinis ir nenykstančių vertybių sargas. Metaforiškai tariant, Šv. Petro eldija nekeičia savo kurso. Bet kiekvienas jūreivis žino, kad norint išsaugoti kursą kartkartėmis tenka pakreipti vairą kairėn, o kartais dešinėn. Todėl Bažnyčios istorijoje kaitaliojasi reformų ir konservatizmo periodai. Ne per seniausiai turėjome popiežių reformatorių, taip pat nepaprastai populiarią asmenybę - Joną XXIII. Beje, jį taip pat norėta paskelbti šventuoju netrukus po mirties, nors tuo tarpu jis yra tik palaimintasis. Jo sušauktas Antrasis Vatikano susirinkimas atsakė į daugelį dabarties diktuojamų klausimų ir suartino Bažnyčią su moderniuoju pasauliu. Tas vairo kryptelėjimas kairėn buvo būtinas.
Tačiau modernizacijos impulse slypėjo ir tam tikras pavojus perlenkti lazdą, pakenkti pačiam katalikybės identitetui, pagaliau žmogaus tapatybei ir jo gyvenimo prasmingumui. Atsirado ginčytinų reformatorių. Todėl Jono XXIII įpėdiniai, ypač Jonas Paulius II, vėl kryptelėjo vairą dešinėn. Tatai irgi buvo būtina, tačiau nesunku numatyti, kad ateityje gali būti naujų eldijos kurso patikslinimų.
Problemos, dėl kurių kyla didžiausi ginčai – gimstamumo reguliavimas, celibatas, moterų ir pasauliečių vaidmuo Bažnyčios gyvenime. Manau, ne tiktai katalikas sutiks, kad abortas yra žmogžudystė, taigi sunkus nusikaltimas. Bet tai jau sunkiau pasakyti apie kitus gimstamumo reguliavimo būdus, kurie nesunaikina užsimezgusios gyvybės, o tik neduoda jai užsimegzti. Celibatas neegzistavo ankstyvaisiais krikščionybės laikais - jo tradicija prasideda tik viduramžiais. Dažnas katalikas neturėtų nieko prieš, jei moterų vaidmuo bažnyčioje būtų didesnis, nors joms ir nebūtų teikiami kunigo šventimai. Galimas daiktas, bręsta naujo Bažnyčios susirinkimo poreikis, kad šie ir panašūs klausimai būtų apsvarstyti ir tradicijos iš naujo interpretuotos. Žinoma, ne mano – eilinio komentatoriaus ir prasto kataliko – reikalas šičia ką nors pranašauti, bet nenustebčiau, jeigu to ilgainiui susilaukčiau.
Tvirtinama, kad daug kas priklausys nuo to, kokį vardą pasirinks naujasis popiežius – ar jis bus Jonas XXIV, ar Jonas Paulius III. Beje, jis nebūtinai turi rinktis vieną iš šių dviejų vardų. Aišku tik tiek, kad jis turi būti ganytojas tiesiogine to žodžio prasme, autentiškas Evangelijos skelbėjas, net jei jam būtų sunku prilygti Jonui Pauliui II savo charizma. Aišku dar ir tai, jog mirusiojo popiežiaus įtaka didžiulė, ir artimiausiais metais galime tikėtis, jog jo kursas bus tęsiamas.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
