Jei psichologas žiniasklaidą paguldytų ant kušetės, tai akimoju galėtų diagnozuoti pirmąją ligą - paranoją. Sąmokslai sąmokslėliai veiste veisiasi visoje spaudoje, televizijoje ir radijuje kaip agurkai šiltadaržyje.
Ką tik baigėsi teismo procesas, išnarpliojęs daugiausia audrų per pastaruosius metus sukėlusį sąmokslo „atskleidimą“ viename iš dienraščių. Ir nors komentaro pavadinimas tiesiogiai siejasi su per amžius gyvuojančiu „sionistų sąmokslu“, šį kartą palikime jį ramybėje ir pakalbėkime apie ne tokius įsišaknijusius ir ne tokius globalius „sąmokslus“.
Liūdnai pagarsėję Siono išminčių protokolai XIX a. pirmiausia gimė kaip tik iš bandymų sukompromituoti politinį oponentą. Paskui žydams priskyrus vienu su kitu susidoroti norėjusių konkurentų mintis, šiuos protokolus pasigavo galinga antisemitizmo banga.
Regis, šių protokolų sumanytojai turi savų pasekėjų ir Lietuvoje. Tiesa, sąmokslo kategorija vėl grąžinama nuo žydų temos prie politinio konkurento susidorojimo ir viskas vyksta daug žemesniu, kasdieniškesniu ir smulkmeniškesniu lygmeniu.
Kiekvienas redaktorius džiaugiasi, jei jų žurnalistas į redakciją parneša „gerą žinią“ - pavyko nugirsti slaptą pokalbį, pagauti kokio baro kamputyje prie alaus bokalo besišnekučiuojančius politinius oponentus ar atvirumo akimirką tiesiog priešininkų paskleistą gandą.
Geriausi, žinoma, atskleisti slapti politikų susitikimai. Prisiminkime, kaip per nušalintojo prezidento Rolando Pakso skandalą Sporto rūmuose „Anties“ koncerte fotografo objektyvas pagavo šalia besilinksminančius Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir tuometį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Mečį Laurinkų. Kiek buvo suteikta laisvės interpretacijoms! Arba kiek naujesni įvykiai po Seimo rinkimų rudenį. Tas pats Vilniaus meras pagautas per susitikimą su R. Paksu. Ką gali veikti du nesutaikomais politiniais priešininkais laikyti asmenys vienoje draugijoje? Netrukus laikraščiuose pasirodė pasamprotavimai, kad liberalcentristai bando susimokyti su liberaldemokratais, idant naujuose Seimo pirmininko rinkimuose paremtų ne socialliberalą Artūrą Paulauską, o Liberalų ir centro sąjungos atstovą Gintarą Steponavičių. Galiausiai su socialdemokratais dėl „vaivorykštės“ koalicijos turėję sukirsti rankomis dešinieji springo iš siuto viename dienraštyje pamatę nuotraukas iš restorano, kuriame socdemų atstovai kalbasi su Darbo partija (ir iš tiesų tos derybos dešiniesiems baigėsi fiasko ir jiems teko keiktis, „kad svoločiai pardavė Lietuvą“). Tokių pavyzdžių apstu. Svarbiausia čia tampa užfiksuotas vaizdas. Fotografija ar filmuota medžiaga nuginkluos bet kurį skeptiką ir privers patikėti, kad akys neapgauna - vieni ar kiti politikai iš tiesų susimokė.
„Sąmokslai“ patraukia skaitytojo, žiūrovo ar klausytojo dėmesį. Leidžia patvirtinti savo nuomonę. Juk dauguma politika besidominčių nesiginčytų su vyraujančiu įsitikinimu, kad dauguma sprendimų priimami „po kilimu“, užkulisiuose (tiek R. Pakso, tiek ir „abonento“ skandalų metu išviešintos politikų telefoninių pokalbių su verslininkais išklotinės palieka labai mažai erdvės kitokioms interpretacijoms). Dar pridėkime tai, kad dauguma nemėgsta ar net nekenčia politikų, todėl „sąmokslininkų“ atskleidimas tik patvirtina nuomonę, kad „visi jie niekšai, tarnauja saviems interesams, o ne visuomenei“.
Bet svaidytis sąmokslais naudinga patiems politikams. Pirmiausia dėl to, kad tokius susiklosčiusių įvykių paaiškinimus skaniai kramsnoja žiniasklaida (nebūtinai, o iš tikro retai jais tikėdama). Antra, sąmokslas - geras būdas paaiškinti bet kokias savo klaidas („blogas ne aš, o tie, kurie prieš mane susimokė“). Kai viena komercinė televizija pradėjo epą apie „abonentą“, kai kurie laikraščiai viską bandė nurašyti į A. Zuoko nesėkmę, mat jis esą tiesiog įkliuvo į stambių verslo interesų krumpliaračius.
Todėl „sąmokslo“ žodynėlis stipriai įaugęs į politikų retoriką. Užtenka prisiminti folkloru tapusį „šliaužiantį perversmą“.
Dažnai, be kasdien matomų politikų, įsiterpia paslaptingas saugumas, Lietuvoje - VSD. Buvusio saugumo pareigūno Valerijaus Saveljevo istorija turėjo įtikinti, kad žurnalistai iš tiesų bandomi verbuoti, o saugumo čiuptuvai skverbiasi visur. Nereikia būti naiviems. Iš tikro nedaugelis težinome, kiek ir kur įsiskverbusios saugumo akys ir ausys, tačiau ta paslaptingumo skraistė labai masina vaizduotę.
Tie, kas dar prisimena KGB laikus (o tokių šiuolaikinėje politikoje dar labai daug), žino, kokios konspiratyvios ir galingos gali būti slaptosios struktūros. O KGB paliktas randas mūsų visuomenėje vis iš naujo draskomas. Politikai ir žiniasklaida tai supranta, todėl suversti kaltę KGB - vis dar labai populiaru. Pasitraukęs ūkio ministras Viktoras Uspaskichas viešai paskelbė girdėjęs dviejų jį sukompromituoti panorusių „kagėbėšnikų“ pokalbį. Rusijos ir jos saugumo kėslai vis dar mėgstamiausia konservatorių tema. O KGB rezervistų istorija - dar kartą - turėjo įtikinti, „su kuo turime reikalą“.
Ir jei politikui nepavyks „sąmokslais“ įtikinti rinkėjų, bent žiniasklaida pasigaus šią, klasiko Vaižganto žodžiais, tuščiapūslę ir nukreipusi dėmesį į kitą pusę leis akimirksnį atsipūsti, įkvėpti gurkšnį šviežio oro ir pasirengti naujoms kovoms arba naujiems „sąmokslams“.
Todėl nenuostabu, kad nė vienas triukšmingesnis politinis skandalas nepraėjo be pasiūlytos „alternatyvos“ ir be jos išrutuliojimo žiniasklaidoje.
Politikai leidžia sau neatsakingai kurpti vis naujas slaptas istorijas, skandalų ištroškusios žiniasklaidos priemonės kaip ant švediško stalo pasirenka joms parankesnį (o gal pelningesnį?) variantą naujienų vaizdams konstruoti.
O kas lieka mums? Sufabrikuota, deformuota realybė. Mums sąmokslai „dovanoja“ visuomenės įelektrinimą ir sukiršinimą, nes juose visą laiką esti „gerieji“ ir „piktieji“, dėmesio atitraukimą nuo svarbesnių įvykių. Kas nenori patenkinti smalsumo ir bent akies krašteliu žvilgtelėti už užsklandos, kur daroma „tikra“ politika? Tačiau žiniasklaidoje kuriamas tariamo pogrindinio sąmokslininkų pasaulio egzistavimas iškreipia suvokimą apie politinį procesą. Nors galėtume padėkoti žiniasklaidai už praskleistą širmą, tačiau tikrų žinių negauname vis tiek, tik atplaišas. Paslaptingumas sukuria baimes ir nevisavertiškumo jausmą, kad iš tikrųjų tu nieko, žmogau, nežinai, tad pasisotink pabertais trupiniais ir palik tvarkyti reikalus išmanantiesiems.
