Kai britų policija Vakarų Londone iš apsupto buto išvedė vien trumpikėmis vilkintį Ramzi Mohammedą, įtariamą įvykdžius teroristinį išpuolį „Oval“ metro stotelėje, šis dar spėjo priminti: „Aš turiu savo teises“.
Girdėti tokį priminimą iš žmogaus, pateisinančio nekaltų žmonių auką dėl politinių tikslų, atrodo mažų mažiausiai šiurpu. „Mes niekada neturime pamiršti pagrindinės teisės, kuriai visos kitos teisės paklūsta - tai valstybės teisė apsaugoti savo piliečių gyvybes“, - R. Mohammedui atsikirto britų dienraštis „Daily Telegraph“ viename savo redakciniame straipsnyje.
Terorizmo akivaizdoje ši tiesa įgauna neginčijamumo aurą, todėl visuomenėje lengva rasti palaikymą apriboti kai kurias laisves ir teises, ypač jei šie apribojimai nukreipti į grupes, iš kurių, kaip teigiama, kyla teroristai, - pabėgėlius, musulmonus ir t.t. Tuomet kolizija tarp universaliųjų žmogaus teisių ir konkretaus saugumo užtikrinimo tampa neišvengiama.
Saugumo priemonių peržiūra - būtina, tačiau taip pat būtina priežiūra, kad jos nepamintų žmonių laisvių ir teisių. Štai keletas pavyzdžių, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.
Minėtas britų dienraštis po liepos 7-osios teroristinių aktų suskubo pasiūlyti 10 žingsnių, kaip kovoti su mirtį nešančiu ekstremizmu. Be siūlymų stiprinti britiškąsias vertybes ir kovoti su fanatiškąja propaganda, būta ir radikalesnių. Pavyzdžiui, neįsileisti nepageidaujamų užsieniečių, mat daliai tų, kurie dabar kursto neapykantą ir provokuoja teroristinius aktus, buvo suteiktas prieglobstis Didžiojoje Britanijoje pagal prieglobsčio prašytojų įstatymus.
„Vyriausybė turi vienareikšmiškai pasitraukti iš 1951 m. Jungtinių Tautų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių ir su ja susijusių protokolų. Tai leistų mums nepageidaujamus asmenis grąžinti į paskutinę saugią šalį, iš kurios jie atvyko“, - siūlo „Daily Telegraph“.
Be to, D. Britanija, jo nuomone, turėtų atšaukti Žmogaus teisių aktą, į kurį 1998 m. buvo įtraukta visa Europos žmogaus teisių konvencija. Labiausiai kliūva šios konvencijos trečiasis straipsnis, kurį britų teisėjai interpretuoja kaip draudimą grąžinti žmones į šalį, kur jie gali patirti smurtą ir nežmonišką elgesį, vadinasi, vėl apribojama galimybė išsiųsti nepageidaujamą asmenį. Ir pagaliau - Vyriausybė apskritai turi apsvarstyti galimybę pasitraukti iš Europos žmogaus teisių konvencijos.
Kol kas tokio pobūdžio „saugumo užtikrinimo“ priemonės nesulaukė palaikymo britų valdžioje, bet vien iškėlimas jų į viešumą signalizuoja, kad atgarsį visuomenėje jos rastų. Be to, keli kiti taip pat sunerimti verčiantys siūlymai jau guli ant diskusijų stalo.
Vienas jų - noras pailginti sulaikymo be kaltinimų terminą nuo 14 dienų iki trijų mėnesių. Taip pat raginama teisėtais įrodymais teisme pripažinti telefoninius ir kitus skaitmeniniu būdu gautus įrašus.
Nors diskusijos vyksta D. Britanijoje, jas atidžiai turime sekti ir mes.
Po sprogimų britų salose įsibaiminusi žemyninė Europa taip pat griebiasi saugumo priemonių, priverčiančių suklusti žmogaus teisių stebėtojus.
Italijoje, kur, kaip parodė dienraščio „Corriere della Sera“ apklausa, apie 85 proc. gyventojų baiminasi teroristinių aktų, senatas patvirtino įstatymą, kuriuo ginkluotosioms pajėgoms suteikiamos teisės apieškoti įtariamuosius ir jų transporto priemones, nors paprastai tokias teises turi tik policija. Italijos valdžia taip pat suteikė daugiau laisvių saugumo pareigūnams kontroliuoti internetą, platesnį priėjimą prie telefoninių įrašų ir t.t.
Prancūzija netrukus po liepos 7-osios atnaujino savo sienų kontrolę ir pratęsė terminą, kiek telekomunikacijų bendrovės turi išsaugoti tam tikrą informaciją apie skaitmeninius įrašus.
Beje, su minėta naujove greičiausiai turės susitaikyti ir kitos Europos Sąjungos bendrovės, nes jau šį rudenį ketinama siūlyti telekomunikacijų kompanijoms iki trejų metų išsaugoti informaciją apie telefoninius pokalbius, elektroninius laiškus ir kt. visoje Bendrijoje.
Ir, regis, kritikos - išsaugoti duomenis per brangu ir per sudėtinga, o svarbiausia - tokie informacijos kiekiai sunkiai kontroliuojami, gali lengvai pakliūti į netinkamas rankas bei gresia asmens privatumo teisės pažeidimu - nebus paisoma.
Lygiai taip pat kritikuojamas britų noras pratęsti sulaikymo be kaltinimų terminą. Kova su terorizmu - D. Britanijai ne naujiena. Ilgus metus jai teko kautis su IRA, tik dabar paskelbusia nutraukiančia savo kovą. Ką rodo ši patirtis?
Nuo 1974 m. iki 1988 m. pagal suimti be kaltinimų leidžiantį Terorizmo prevencijos aktą iš visų sulaikytų asmenų 97 proc. buvo paleisti neįrodžius jų kaltės ir tik 1 proc. įkalinti.
Nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. pagal Terorizmo aktą buvo sulaikyta daugiau nei 700 įtariamųjų, bet vėlgi - daugiau nei pusė buvo paleista nepateikus jokių kaltinimų, o nuteisti tik 17.
Statistika anapus Atlanto nė kiek negeresnė: pagal „Washington Post“ tyrimą mažiau nei 10 proc. iš sulaikytų ir kaltintų terorizmu buvo nuteisti dėl terorizmo ar grėsmės nacionaliniam saugumui. Iš šių kelių procentų tik dalis buvo susiję su „Al Qaeda“, o likę 90 proc. buvo nuteisti dėl smulkesnių nusikaltimų - pavyzdžiui, imigracijos taisyklių pažeidimo ar neteisingų parodymų davimo.
Vadinasi, dauguma atveju priemonės nepateisino tikslų.
Tuo tarpu piktnaudžiavimas šiomis teisėmis, kaip pažymi „The Guardian“ apžvalgininkas Gary Younge'as, pareigūnus ir visą visuomenę supriešina su pagrindiniais potencialiais informacijos šaltiniais - žmonėmis iš bendruomenių, kuriose gimsta teroristai.
Galima pridurti dar daugiau. Kai imamasi griežtesnių priemonių prieš konkrečią grupę žmonių, šiuo atveju musulmonus, ir jomis pradedama piktnaudžiauti, kriminalizuojama visa bendruomenė ir taip ji atstumiama, izoliuojama dar labiau. Kaip tik tokio atstūmimo ir susipriešinimo padarinius tragiškai patyrė londoniečiai.
Lietuva kol kas garsiai nekalba apie būtinybę griežtinti saugumo priemonių, bet patirtis kitose srityse rodo, kad su tuo mums būtų itin sunku susidoroti. Užtenka prisiminti Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) kritiką dėl slaptai darytų telefoninių pokalbių paviešinimo.
„Neretai teismo procesuose naudojamos priemonės (tokios kaip telefono pokalbių pasiklausymas) nepateisina tikslų, ir turėtų būti naudojamos tik išimtinais atvejais, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Peršasi išvada, kad nėra išnaudojamos alternatyvios, mažiau privatumą ribojančios priemonės. Todėl galėtume daryti prielaidą, kad prisidengiant saugumo sumetimais yra pažeidžiamos žmogaus teisės į privatumą“, - sako ŽTSI projektų vadovė Agnė Kurutytė. Anot jos, turi būti atsižvelgta į Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimą, kad tik įstatymai gali numatyti konkrečius atvejus, kada ir kaip gali būti renkami, saugomi ir paviešinami duomenys be konkretaus asmens sutikimo. „Lietuvoje šio principo nėra laikomasi ir minėti duomenys naudojami neapgalvotai“, - sako ji.
Kas gali atsakyti, ar susidūrus su realia grėsme nacionaliniam saugumui mūsų teisėsaugininkai sugebėtų išlaikyti pusiausvyrą ant „išimtinų atvejų“ lyno ir nenugrimzti į teisių pažeidimus?
Šis klausimas Lietuvoje dar nekeliamas, bet garsiai diskutuojamas visoje Europoje. Štai kaip savo vyrą ir visą šalį perspėjo D. Britanijos premjero žmona Cherie: pažeisti pilietines teises dėl saugumo būtų per lengvas kelias: "Net kai iškyla reali grėsmė nacionaliniam saugumui, valdžia turi griežtai laikytis įstatymų".
Griežta kovos su terorizmu politika Jungtinės Amerikos Valstijas privedė prie Gvantanamo kalėjimo. Dabar atėjo egzamino metas Europai. Kad ir kokie saugūs jaustumės, šios permainos įtraukia ir mus, todėl likti pasyvūs stebėtojai tiesiog negalime.
