Universitetų nuosavybės teisė į turtą, laisvas disponavimas finansiniais ištekliais, lanksčios dėstytojų samdymo sutartys ir penki milijardai eurų per penkis metus – Prancūzija pradėjo universitetų reformą.
Šių metų rugpjūčio 10 dieną Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymą „Dėl universitetų laisvių ir pareigų“ (vertimas į lietuvių kalbą). Reikia pripažinti, kad kelias į šią reformą buvo ilgas: 1986 m. A. Devaquet reforma prie socialistų partijos iškelto prezidento F. Mitterrand žlugo po aukų pareikalavusio studentų sukilimo. 2003 metais dešiniųjų partijos Švietimo ir Mokslo ministras L. Ferry bandė vėl pradėti reformas, tačiau neatsilaikęs studentų ir dėstytojų pasipriešinimui taip iš esmės jų ir nepradėjo. Chroniškas pinigų trūkumas, perpildytos auditorijos, smulkmeniškas administravimas ir geriausių studentų bei dėstytojų išvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas – pagrindinės problemos su kuriomis susiduria 85 Prancūzijos universitetai.
Priėmimas į universitetus visų pageidaujančių jaunuolių, turinčių vidurinį išsilavinimą, sąlygojo dėstytojų laiko ir universitetų resursų švaistymą. Anot Sorbonos universiteto prezidento J. R. Pitte, studentų motyvacijos stoka pasiekė tokį lygį, kad į aukštąsias mokyklas stoti vilioja įvairios nuolaidos, transporto bei sveikatos sistemų lengvatos, o apie 10 procentų studentų įstoję apskritai nepasirodo auditorijose. Iš 100 procentų įstojusiųjų tik 45 procentai pabaigia universitetą. „Kiekvienas studentas užsiregistruodamas moka truputį mažiau nei 180 eurų per metus – mažiau nei jo/jos mėnesinio mobiliojo telefono sąskaita. Lieka tik vienas užtikrintas kelias dėl aukštojo mokslo finansavimo tinkamame lygyje – žymus registracijos mokesčio augimas“ - liepos 5-ąją rašė „Le Pont“. J. R. Pitte nuomone, 4000 JAV doleriams prilygstantis metinis studijų mokestis, galėtų padėti sistemai atsigauti. Jo teigimu, niekas negali atimti žmogui teisės studijuoti, bet įleisti į sistemą žmonės, kurie negali studijuoti „yra nusikalstama“.
„Valstybė yra projekto vadovas. Valstybė laiko mus vaikais ir niekada neklausia ko mums reikia“ – sakė Pierre-et-Marie-Curie universiteto (Paryžiaus VI-ojo universiteto) prezidentas J. Ch. Pomerol po to, kai jo vadovaujamo universiteto naujame pastate dėl neįrengtos kondicionavimo sistemos nukentėjo tyrimų rezultatai. Statybas, suprantama, kontroliavo vyriausybė, kaip ir bet kurią kitą universitetų veiklą, išskyrus, galbūt paskaitų skaitymą.
„Kodėl visi patrauklūs universitetų miesteliai užsienyje? Kodėl mūsų universitetų bibliotekos uždarytos sekmadieniais? Kodėl mūsų universitetai neturi laisvalaikio ir kultūros patalpų? Kodėl šeimos, galinčios sau tai leisti, siunčia vaikus mokytis į užsienį“ – neseniai retoriškai klausė naujasis Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy. Kovo mėnesį pradėjęs diskusijas dėl radikalių universitetų reformų jis atlaikė gerai Europoje pažįstamos kritikos bangą. Pirmiausia, universitetų autonomija buvo apšaukta prancūziškų tradicijų „amerikanizacija“. „Jie nori mums pritaikyti antidemokratišką sistemą, kuri sugriaus ... kolegialumo ir lygiateisiškumo vertybes“ – rašė J. Fabri generalinis vienos didžiausių dėstytojų profsąjungų Snesup-FSU sekretorius. B. Julliard studentų sąjungos lyderis, kurio vadovaujamas judėjimas 2005 metais sugadino ankstesniojo Prancūzijos ministro pirmininko D. de Villepin politinę karjerą, atviru laišku įspėjo N. Sarkozy „neabejoti studentų ryžtingumu“. Ir vis dėl to. Valstybės valdymas vedantis aukštojo mokslo sistemą į bankrotą, ar pulsuojantis naujojo prezidento charakteris leido pradėti reformą, apdairiai pasirinkus įstatymo priėmimui laiką, kai pagrindiniai demonstrantai mėgaujasi atostogomis.
Reformuojamiems universitetams vadovaus be vyriausybės „pritarimo“, ar „paskyrimo“ sudaryta valdyba, atstovausianti tiek universiteto mokslininkus, tiek studentiją, tiek administracijos bei techninius darbuotojus. Be to, tokiose valdybose privalomai turės būti 7-8 asmenys nedirbantys universitete, o iš jų nemažiau, kaip 2-3 asmenys, atstovaujantys teritorines bendrijas. Ši valdyba rinks universiteto administracinei veiklai keturis metus vadovausiantį ir plačius įgaliojimus turėsiantį prezidentą (pirmininką).
Iki reformos visi universitetų dėstytojai buvo valstybės tarnautojai, skiriami komisijų, sudarant nuolatines darbo sutartis. Dabar universitetų prezidentai turės daugiau galių. Jie galės vetuoti mokytojų komisijų paskyrimus ir užuot priėmę nuolatinius darbuotojus, sudarinės su jais trumpalaikes sutartis, dėl ko darbuotojai turės mažiau teisių, tačiau universitetas daugiau galimybių. Be to, universitetai galės lanksčiai įdarbinti savo studentus darbui bibliotekose ir bet kokiems kitiems darbams, susijusiems su pagalba studijuojantiems.
Reforma išlaisvino Prancūzijos universitetus iš griežtų biudžetinėms įstaigoms taikomų valstybės lėšų panaudojimo taisyklių, bet tuo pačiu numatė valstybės finansų panaudojimo atskaitomybę pagal daugiametę sutartį, sudaromą individualiai su kiekvienu universitetu ir apsprendžiančią universiteto dalyvavimą valstybės uždavinių vykdyme ir valstybės atlyginimą už tai. Be to, universitetų finansiniai ištekliai galės būti ženkliai papildyti savarankišku disponavimu intelektinės nuosavybės rezultatais, parama, įvairiomis kitomis ne iš valstybės gautomis lėšomis, kurioms nebebus taikoma valstybės kontrolė.
Atrodo, kad Prancūzija pasiruošusi daug paaukoti dėl universitetų gerovės. Nuosavybės teisių suteikimas į nekilnojamąjį turtą sukėlė daug diskusijų. Vien Paryžiaus universitetai valdo pastatų plotą, kuris viršija 183 milijonų kvadratinių pėdų. Be to, pastatai didelės architektūrinės vertės ir išdėstyti prestižinėse Paryžiaus vietose. Į šias diskusijas Švietimo ministrė V. Pécresse atsako šaltai – universitetai galėtų parduoti savo brangias pilis ir vynuogynus, o gautas lėšas investuoti į savo tiesioginę veiklą. Jai antrina studentų sąjungos lyderis B. Julliard, pripažindamas, kad „pardavimas šių brangakmenių būtų sąžiningas, nors ir neprioritetinis“, įvertinat apverktiną universitetų finansų būklę.
Kaip apgailestaudamas pažymi „The Economist“, N. Sarkozy teko padaryti dvi esmines nuolaidas: studijų įmokos - atidėtos; studentų atrankos priimant į universitetus procedūros – atidėtos. Švietimo ministrė V. Pécresse užtikrintai teigia, kad šie klausimai tolesnės reformos klausimas, tačiau ne visi tuo tiki. Bet kokios įmokų didinimo nuostatos atremiamos „neturtingųjų diskriminavimo“ argumentais, o esamą reformą radikali kairiosios pakraipos spauda jau įvertino, kaip „Prancūzijos mokslo puolimą, darant iš jo į verslą orientuotą sistemą, paremtą privatizacija ir komercializmu“. Įmokų klausimo atidėjimas, žinoma, didina spaudimą valstybinio finansavimo poreikiui. Todėl suprantama ir ponios V. Pécresse prakalba, jog šis įstatymas „tik pradžia… nepakeitę vadovavimo, daugiau investuoti negalime“. Investicijos, „The Economist“ teigimu, numatytos solidžios – 5 milijardai eurų iki 2012 metų.
Didelė kelionė prasideda pirmu žingsniu. Prancūzai žengė reikiama kryptimi. Pagrindinė pamoka išmokta – teisės yra proporcingos atsakomybei. Universitetas, kuris neturi teisių, neturi ir atsakomybės. Prancūzijos aukštojo mokslo „projekto vadovas“ keičiasi – valdymą perima universitetai.
