Fotomenininkai subruzdo dėl socialinės fotografijos. Baiminasi, kad ši meno forma išnyks, nes fotografijų herojai tampa neprognozuojami. Gali pareikšti pretenzijas, pareikalauti atlygio. Pasijusti įžeisti, paduoti į teismą.
Visgi šios baimės - daugiau teorija nei praktika. žmonių, nebijančių savojo atvaizdo, galbūt net ir ne visai patrauklaus ar estetiško, tačiau tinkančio menui - daugiau nei tų, kurie jo vengia kaip velnias kryžiaus. Kurie pageidauja matyti save tik išdažytus, nugrimuotus ir besišypsančius. Geriausia, žinoma, spalvoto "aukštuomenės" žurnalo viršelyje.
Fotomenininkai palietė problemą. Tik gal priėjo prie jos kiek iš kitos pusės. Esmė, regis, kitur. Ten, kur baigiasi viešumas ir prasideda privatumas. Kur toji riba - štai klausimas. į kurį tvirto atsakymo prisipažįsta nežinantis net Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros vadovas Edmundas Vaitekūnas.
Jei fotografuojamas viešas asmuo, tarkim, koks politikierius, viskas aišku. Kad ir koks negražus ar nepatrauklus tas atvaizdas bebūtų, jį vis tiek tiražuos. Grasinimai ir teismai neišgąsdins.
Tačiau kai tas pats nelabai patrauklus atvaizdas laigo savo privataus namo kieme - jau kebliau. Jei šventai pagal įstatymą - jokių fotografavimų.
Teorinė situacija: fiksuojame, kad iš valstybinės įstaigos, kur vyksta remontas, koks paklusnus ūkvedys krauna mašinon plytas ar plyteles. Pasikrovęs suka link viršininko, įstaigos vadovo, namų. įvažiuoja į kiemą, iškrauna.
Mažų mažiausiai piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o jei paprastai - elementari vagystė. Ir ką? Galima fotografuoti privataus namo kieme krauti plyteles padedantį valstybinės įstaigos vadovą ar ne? Leidžiama spausdinti tokias nuotraukas ar draudžiama?
Pagal įstatymą draudžiama. Nesvarbu, kad politikierius vidury šviesios dienos daro nusikaltimą. Privati erdvė - mano tvirtovė. Ką noriu, tą darau.
Tiek jau to su ta valdžia ir valdininkais. Tegul visus jus - turiu galvoje, visus nedorus - išgaudo Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Tačiau ir kiti žmonės ne visada žino, ko nori. Bent jau kai kurie iš jų. Kai tuos kai kuriuos fotografuoja - jie šypsosi. Neklausia, kas ir kam fotografuoja. Kai pamato save laikraštyje, žurnale, dar kur, tie kai kurie staiga pasipiktina. įžeidimas! Be mano žinios! Kompensaciją!
Net jei nuotraukose jie galbūt vos atpažįstami. Kad nuotrauka viso labo iliustruoja tai, kas vyko koncerte. Jūros šventėje ar kitame renginyje. Nuotaikos ir gerų emocijų nuotrauka, nieko daugiau. O jiems vis tiek duok kompensaciją.
Ko bijoti? Jei žmogaus sąžinė švari, jei jis nieko nėra prisidirbęs, neapsivogęs, nieko nenuskriaudęs - kokia problema? Kodėl bijoti savo atvaizdo?
Tokiais atvejais nenoromis prisimeni tautosaką. Posakį apie vagį, kuriam kepurė dega. Nes tų minėtųjų "kai kurių" pretenzijos kartais jau primena patį absurdiškiausią iš visų absurdų.
Viena mergina jau atsiuntė pretenziją laikraščiui. Ne dėl nuotraukos - dėl išgalvoto vardo ir pavardės, atsitiktinai sutapusios su jos pačios. Dėl to, kad tas vardas ir pavardė buvo panaudoti... anekdote.
