L. S.: Tomai, kokiu vienu žodžiu apibūdintumėte „Vilnius Jazz 2007“?
T. B.: Brandus. Į šį žodį telpa daug prasmių, o tai reikštų – išties geras, stiprus, jokiu būdu ne be trūkumų, ir tai yra gerai, nes reiškia, kad tai gyvas mūsų kultūros reiškinys, reikalingas visuomenei, nepaisant politinių vėjų, simpatijų ir klaninio pobūdžio intrigėlių. Kitaip tariant, 20 metų, t. y., viena užaugusi karta, ryškus ir įdomus mūsų valstybės ir kultūros istorijos tarpsnis. Taip, „Vilnius Jazz“ yra vertingas mūsų istorijos archyvas.
L. S.: O man pirmas ateinantis galvon žodis – KONTROVERSIŠKAS, nors gal tikrus debatus sukėlė trys-keturi atlikėjai. Tai – „Rova“ saksofonų kvartetas su būgnininkais Fritzu Hauseriu ir Vladimiru Tarasovu, Juozas Milašius, Monika Heidemann su grupe ir „Ronin“. Na, dar teko pasiginčyti apie „Dainius Pulauskas Group“, bet čia lengviau atrasti kompromisų...
T. B.: O kaip manai, ar džiazas savo esme nėra kontroversiškas savaime? „Rova“ projektas man paliko dvejopą įspūdį, nes tikėjausi daugiau, gal per daug? Tikėjausi kažko ypatingo, gal vadinamo ypatingo „sound‘o“ (du būgnininkai ir keturi saksofonai) ir bendrai didesnio išgyvenimo. Kiekvienas iš šio projekto dalyvių yra unikalus kūrėjas, o saksofonininkų kvartetas yra kaip reta aukšto lygio, įdomi ir pati projekto idėja, savaime labai konceptuali, tačiau gilesnės širdies kertelės „neužkabino“, galbūt tai subjektyvu, bet klausydamasis pajutau tam tikrą emocinį vakuumą. O štai Fritzo Hauserio solinis projektas paliko nepamirštama įspūdį. Kokia emocinė įkrovą, koks salės klausymas (ir susiklausymas pačioje salėje), ir visa tai – ekstremaliai minimalia perkusija! Atrodo, kad jam skamba viskas, kiekviena substancija, net oras salėje... Tiesiog genialu – kas paprasta.
L. S.: Hauserio solo buvo tikrai gera mankšta lakstantiems nugaromis vabaliukams... Bet „Rova“ projektas jų paleido žymiai daugiau... Džiazas pagrįstas priešingybėmis, tai tiesa. Tačiau mane vis viena stebina tokios kraštutinės to poliškumo išraiškos, kaip „Rova“ koncerto vertinimas. Vietoje „emocinio vakuumo“ jutau veriantį energijos, aistros, išgyvenimo srautą, tiesiog prismeigusį mane prie kėdės! Žmonių reagavimas į muziką paliudijo, kad tai buvo neeilinis, stiprus sukrėtimas: tuščios muzikos nesuprantamumas nebūtų sukėlęs tokio didelio diskomforto, kaip tos, kurioje užkoduota žinia. Publika paprastai neišeina iš salės tuomet, kai atlikėjas nepakankamai patenkina aukštus lūkesčius. Atmetimo reakcija, manau, kaip ir besąlygiškas susižavėjimas, gali konstatuoti genialumą (bent jau Lietuvoje, kur žmonės sugeba kantriai išklausyti nuo pradžios iki galo absoliučiai kičinius ir nejaudinančius garso reiškinius, ir reikia kažko neeilinio, kas juos priverstų negalėti klausyti). Man „Rova“ koncertas – neginčijamas festivalio TOP`as, viršūnė, kulminacija, ir buvau nevieniša savo susižavėjime. Nuomonės, žinoma, dažnai skiriasi, bet šiuo atveju netgi nelieka galimybės diskusijai. Mes dabar galėtume keliolika puslapių ginčytis ir neatkastume, iš kur tas slenkstis, dėl kurio vienus „Rova“ tiesiog supurtė, kiti girdėjo triukšmą...
T. B.: Pridurčiau, kad tie nuomonių skirtumai atsiranda dėl to, kad skirtingai suvokiame skambančią muziką laiko perspektyvoje. Momentinis suvokimas gali nesutapti su suvokimu (pajauta) ilgesnėje perspektyvoje. Tai, ką kalbėjau apie „emocinį vakuumą“, buvo momentinė pajauta, tačiau išliekantysis įspūdis yra daug gilesnis – tiesiog norisi vėl išgirsti juos, panašiai kaip norisi vėl pajusti kartą ragauto gero vyno skonį, kurį neretai pajunti tik po kelių akimirkų nurijęs gurkšnį. Bet tas pojūtis išlieka ilgam.
L. S.: Sakyčiau, tokie padaužos tarsi sutverti išjudinti protus, peržvelgti vertybes. Kita vertus, su ta provokacija, novatoriškumu ir konceptualumu kartais galbūt persistengiama... Aš turiu galvoje, kad lietuvių projektai šiame festivalyje pakankamai dažnai dvelkteli dirbtinumu... Atrodo, lyg „Vilniaus mokyklos“ samprata prigijo... Ar Jūs tikite šiuo fenomenu?
T. B.: „Vilniaus mokykla“ – manau, kad ši samprata šiandien yra eksploatuojama daugiau tradiciškai istoriškai. Jei kalbėtume apie „Vilniaus mokyklą“ anuomet, uždaroje sovietinėje erdvėje tai buvo tarsi „tyli“ pasipriešinimo forma. Jei kalbame apie fenomeną, tai kalbėčiau apie GTČ trio, kurie, „nudreifavę“ į Lietuvą, čia stebėtinai organiškai prigijo, plėtodami labai įvairiapusę veiklą, pasėdami savo idėjas laisvai mąstančių muzikų tarpe, laisvos kūrybos vyksmui. Savotišku fenomenu vadinčiau ir patį festivalį „Vilnius Jazz“ nuo pat to pirmojo „nulinio“ festivalio, kuris tapo savotišku „Vilniaus mokyklos“ kūrybiniu idėjų realizavimo „poligonu“.
Negaliu sutikti dėl „dirbtinumo“. Būtų naivu tikėtis kažko, kas buvo prieš 20-30 metų. Be dirbtinumo ir rafinuotumo šiandien neapsieina, ko gero, nė viena meno šaka, ne išimtis ir džiazas. Tam turi įtakos ne tik menų sintezė plačiąja prasme ar tarpdisciplininiai menai (o gal tiesiog kūrybiniai procesai), bet ir paties kasdienio gyvenimo, žmonių mąstysenos transformacija. O kasdieniame gyvenime apstu dirbtinumo, savotiško kamufliažo ir imitacijos, nuolatinio skubėjimo ir tikros informacijos lavinos, mus negailestingai užgriūnančios kiekviename žingsnyje. Tai lemia, visų pirma, mastymo paviršutiniškumą ir minčių seklumą, savo ruožtu, tai daro įtaką ir kūrybiniams procesams, kuriems lieka vis mažiau laiko (idėjos gimimas, subrandinimas, realizavimas, apibendrinimas ir t. t.). Apie tai galima būtų dar daug kalbėti. Kalbėdama apie provokacijas, gal turi galvoje Juozo Milašiaus solo projektą? Manau, kad provokacijos labai reikalingos, jos verčia suabejoti autoritetais. Nieko nėra blogiau už „autoritetus“...
L. S.: Nieko nėra blogiau už tikrų autoritetų trūkumą. Galbūt manyje kalba Jamie'o Cullumo apdainuotas maištingas twentysomething, bet nėra nieko liūdnesnio, negu neturėti šalia vyresnio žmogaus, kurio žodžiais ar muzika galėtum tikėti beatodairiškai. Deja, didžioji dalis džiazo jaunimo Lietuvoje dabar liko būtent tokioje “našlaičių” padėtyje.
O Juozas Milašius man iš tikrųjų pasirodė tam tikra prasme provokuojantis. Nežinau, ką jis reiškia kitiems, man gi jo muzika kalbėjo: “Na, kaip ten tavo ausų būgneliai? Gal išbandom, kiek atlaikys? Žiūrėk, viskas labai paprasta: T-S-D, melodingos slinktys, netgi kartojamos, kad tau nebūtų per sunku. Aš tik pridėsiu garso jėgos ir šiek tiek pakoreguosiu tembrą. Kad būtų įdomiau ir neliūdna, skaitmeninės vėluojančios sistemos pagalba (aš ja moku naudotis gerai) sukursime aiškią trimatę faktūrą... Darom viską gražiai, bet bjauriu garsu. Ar tau gera? O dabar? O dabar?? O dabarrrr???????”. Perskaičius jo interviu “Gramofone”, duotą Indrei Žagrakalytei, Milašiaus muzikinė idėja man pasidarė aiškesnė ir sykiu keliskart atgrasesnė, nors kolegas muzikologus ji turėtų žavėti. Aš prisipažinsiu... Man patinka „popsas“: Joshas Grobanas, Mozartas ir Marsalis. Ornette'as Colemanas ir šiuolaikiniai Brötzmano tipo „banditai“ – taip pat patinka, bet yra tam tikra riba, už kurios nebepriimu naujos informacijos ir imu ilgėtis gražumo.
Tačiau manau, kad, jeigu kalbant apie Milašių man išsprūdo žodis “nauja” (nors tokią muziką jis ne vakar pradėjo groti), tai yra geras ženklas: vienas iš festivalio tikslų – atskleisti modernias tendencijas, ypač vietinėje scenoje. Bet tai daryti kiekvienais metais vis sunkiau. Lietuviškieji vardai festivalyje beveik nesikeičia. Deja, ne tik vardai. Arūno Šlausto programa buvo net ne nauja, bent jau labai panaši į „Contra Jazz“.
T. B.: Sutinku, jog kartais atrodo, kad festivalyje vardai beveik nesikeičia,. Bet pamastykime, ar tai ne tų pačių „autoritetų“ „užsisėdėjimas“ pozicijoje, į kurią būna sunku prasimušti tavo minimiems „našlaičiams“, nors kaip tik manau, kad džiaze to yra kur kas mažiau, negu akademinės muzikos srityje. Bet tai vėlgi yra gana dėsninga, jei nori – lietuviška, ypač turint galvoje nykštukinę Lietuvos muzikos rinką. Manau, kurį laiką Lietuvos džiazas išgyveno tam tikrą „demografinę krizę“, bet manau, kad situacija keičiasi, ir čia svarbus vaidmuo tenka „Young Power“.
L. S.: Ar tas faktas, kad pianistas Dima Golovanovas užėmė vienu metu pirmą vietą kaip solistas ir trečią – duetu su Juozu Kuraičiu, liudija situacijos keitimąsi? Arba tai, kad abu broliai būgnininkai Augustaičiai šiame konkurse į sceną lipa po tris kartus? Nors, aišku, yra „naujų“ vardų: Nojus Jurkus, Karolis Jančenkovas, Saulius Križinauskas, Leonardas Bėkša, Andrius Kairys... Man kartais ima atrodyti, kad konkursas skirtas tam, kad vyresnioji karta susipažintų su jaunimu, kurio neieško kitais būdais. Visi tie muzikantai – seniai žinomi ir groja klubuose. Klasikos trimitininkas, pas Šiaučiulį mokęsis improvizuoti fortepijonu Leonardas Bėkša paskelbtas konkurso atradimu, bet jaunojo džiazo terpėje jis tapo atradimu žymiai anksčiau! Na, aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiais metais bent jau komisijos sprendimas dėl finalininkų buvo teisingas – be tokių nesusipratimų, kaip pernykštė finalininkė „Lietaus uždanga“... „Young Power“ komisijoje niekada neturėtų būti jokios kultinės figūros, nes tokios asmenybės paprastai pripratusios globoti, ginti ir „prastūminėti“...
T. B.: Taigi, pati pripažinai, kad yra „naujų“ vardų. Nematau problemos, jei Dima Golovanovas ar broliai Augustaičiai po kelis kartus lipa į sceną atsiimti apdovanojimų. Neturėkime iliuzijų, kad (pasikartosiu) nykštukinėje Lietuvos rinkoje užgimtų daug talentų, ypač turint omeny, kokį tautos „skonį“ ugdo žiniasklaida. Jei Lietuvoje nebūtų tiek muzikos mokyklų, tai muzikinio skonio reikalai būtų visai liūdni, iš Lietuvos išsilakstytų ir tie negausūs geri muzikantai, grojantys nekomercinę muziką. Taip, iš „demografinės krizės“ išlipti ne taip greitai pavyksta. Tam reikia laiko. Nepaisant to, kad klubai ir klubinė veikla yra neatsiejama džiazo kultūros dalis, klubiniai muzikantai būtinai turi turėti galimybę užlipti į sceną (ne klubo), vien dėl tos pačios priežasties, kad pas mus mažai scenų, nes maža rinka.
L. S.: Puiku, kad festivaliai po truputį pramuša tą sieną tarp kartų ir kviečia jaunuosius. Bet man šito maža. Tai daroma lėtai ir su kažkokiu globėjišku atsargumu. Mockūną ir Maksimovičių vos neseniai liautasi vadinti „jaunaisiais“, ir dabar vėl tarp tų „jaunų“ pilna muzikantų, kurie savo muzikine rega daug įžvalgesni, brandesni už pripažintuosius. Šį kartą mane labai nustebino „Magic Mushrooms“. Pernai kaip „Vilnius Jazz Young Power“ dalyviai jie pasirodė gana blankiai, ir aš tuomet buvau pakankamai kurčia, kad neišgirsčiau, kurlink krypsta jų ketinimai... Kai jie grojo funky koverius, „Tamstos“ klube tą patį repertuarą grodavo kur kas labiau patyrę ir temperamentingesni muzikantai, „grybukai“ prieš juos blanko. Dabar gi išaugo drūti baravykai... Fantastinė, magiška, tirštai elektrifikuota ir vis tik labai gyva, “kabliuojanti” muzika. Ar yra specifinis žodis, apibūdinantis šį stilių?
T. B.: Stilių apbūdinti žodžiais darosi vis sunkiau. Tiesiog klausantis vieno ar kito muzikanto/grupės, kažkokia vidine jausena galima pasakyti – yra koks savitas stilius, ar tik copy/paste. Kita vertus, tas copy/paste gali būti įvyniotas į patrauklią formą ir su pasisekimu patiektas klausytojui.
Beje, kalbant apie stilių apskritai, pačioje pokalbio pradžioje užsiminei ir apie Moniką Heidemann. Kokį įspūdį tau paliko jos pasirodymas būtent klubo „L‘Amour“ erdvėje, ir kaip erdvė sietina (ir ar pskritai sietina) su atliekamos muzikos stiliumi? Juk ganėtinai „ekskliuzyvinis“ klubas, pradedant kainomis ir baigiant atmosfera?
L. S.: Klubas, žinoma, savotiškas. Gėlių ažūrai, ryškūs rožiniai-violetiniai atspalviai... Man patinka, bet „Vilnius Jazz“ aiškiai reikalautų purvinesnės, bohemiškesnės aplinkos. „Extra line“ vakarėlis visumoje labai vykęs. Monikos koncertas man asmeniškai paliko nuobodų įspūdį, gal todėl, kad koncerto klausiausi labai nekokios būsenos (tos bemiegės naktys...). Dauguma mūsų jaunųjų džiazo „gangsterių“ buvo ja stačiai sužavėti, negaliu negerbti jų nuomonės. Bet pati „nepagavau kablio“, lygiai kaip ir per „Farmyard Animals Trio“ pasirodymą. Visa kita sukėlė tikrai daug įspūdžių. Ypač „Rova“, minimalistai „Ronin“. O kas Jums labiausiai patiko ir kodėl?
T. B.: Ko gero, Fritzas Hauzeris, nes mane žavi (pasikartosiu), kai minimaliomis priemonėmis pasakoma daug, pasakomi reikšmingi dalykai. Labai laukiau Andy'io Emlerio trio pasirodymo ir nenusivyliau, tuo nemažai pasakyta. Tikiuosi, kad šia prasme nesu vienišas.
L. S.: Tikrai nesate! Andy'io Emlerio trio mano ausimis – vienas neabejotinų festivalio pikų. Emleris aiškiai patyręs didelę minimalizmo ir totalizmo įtaką, bet yra išlikęs džiazo muzikantu kur kas didesniu lygmeniu, negu Nikas Bärtschas iš “Ronin”. Niekur nedingusi improvizacija, yra puikus groove, būgnų (Ericas Echampardas) partija – nuolat kaiti, kas sekundę varijuojama, tuo tarpu bosas (Claude'as Tchamitchian'as) ir fortepijonas (Andy'is Emleris) „monotoniškai“ kartoja plačias, įmantrias, iki begalybės išgražintas figūracijas, laikas nuo laiko pratrūkdami improvizacija... Žavinga muzika – tarsi kas būtų paėmęs nuostabų džiazo kūrinį ir padauginęs kiekvieną taktą iš n... Andy nuostabiai išnaudoja klaviatūrą, visą diapazoną, visus registrus ir turi tokių „šopeniškų“ varpelių pirštuose... Akustinis fortepijonas apskritai yra kažkas tokio, kiekviename festivalyje laukiu jo virtuozų.
Taigi, berods, festivalis visiškai pavykęs. Bet ką galima būtų pakritikuoti?
T. B.: Pakritikuoti galima beveik visada ir viską. Visada būnu linkęs „kritikuoti“ tai, ko laukiau su dideliu smalsumu. Kalbu apie lietuvius (nuo patriotinių jausmų ir džiaze nepabėgsi...) – Arūno Šlausto ir Dainiaus Pulausko projektus. Pirmu atveju mane tiesiog suerzino nesutvarkytas įgarsinimas, nors pati muzika, nepretenduodama į kokį didelį originalumą, nuskambėjo gaiviai ir šviežiai. D. Pulausko projekte, nepaisant puikiai „sustatytų“ kompozicinių dalykų, sutvarkyto garso, puikių muzikantų, jautėsi kažkas perspausto, išeikvoto, gal įdėmus grojimas iš natų muzikantus trikdė, nes tarsi prieštaravo džiazo kūrybinei dvasiai.
L. S.: Dainius Pulauskas niekada nelepino savo ansamblio improvizacine laisve. Man siuita patiko. Patiko jau vien tai, kad tai buvo iš tikro naujas projektas, o ne pritaikyta kažkas sena, kaip kartais mėgsta padaryti šis muzikas. Griežtos kompozicinės gairės galbūt nėra problema, problema yra tai, kaip jas sudėliojus, kad muzikinė dramaturgija (naratyvas) būtų veiksminga kiekvieną sekundę ir didelis opusas neatrodytų ištęstas... Aš nedrįsčiau nieko patarinėti ir kabinėtis prie Pulausko, kuris bene vienintelis iš džiazo muzikantų rimtai dirba Lietuvoje. Daug dar jis turi laiko ieškojimams. Bet tie užmojai (kurti simfoniniam orkestrui arba stambios formos siuitą) netiko nei vienam džiazmenui istorijoje... „A Love Supreme“ yra didi išimtis. Aš norėčiau iš Pulausko „dainelių“, t. y. kad jis plauktų pasroviui, kad kurtų taip, kaip jam kuriasi savaime... O iš Šlausto aš nebenoriu nieko.
T. B.: Ką manai apie šiųmetį Sainkho Namtchylak projektą „Nomad“? Kaip apskritai jaunesnės kartos žmonės priima etninę muziką džiaze?
L. S.: Už visus mano kartos klausytojus negaliu atsakyti. Namtchylak aiškiai turi savo karštų gerbėjų jaunimo gretose: jie išsidavė klykimu per jam session. Amerikietiškąjį „meinstrymą“ išpažįstantys jauni muzikantai, kuriuos sutikau, pasirodė abejingi, tačiau pagarbūs. Man pačiai tokia muzikavimo forma atrodo labai gaivi ir nuostabi. Kažkas panašaus į tibetietę Yungchen Lam, ne liaudies muzika tradicinio giedojimo priemonėmis... Tai yra žymiai gilesnė, nuodugnesnė, turtingesnė folkloro transformacija, negu nesuskaičiuojama world music produkcija, eksploatatoriškai pajungianti folklorą komerciniams tikslams, jį supaprastindama, suprimityvindama, suvienodindama, įsprausdama į štampus. Tai, ką kuria Sainkho Namtchylak, yra tie sudėtingi lydiniai, kuriuos šiandien nori kurti kiekvienas (na, daug kas atrodo apimti manijos klijuoti džiazą ir klasiką, džiazą ir liaudies muziką, ir dar dievaži ką...) Naudoti etninę muziką ieškant šviežesnių skambesių tapo populiaru, tačiau tokiuose bandymuose kaip niekur kitur gausu kičo... Man yra priimtinas lydinio principas, tik tebūnie tai daroma su derama atsakomybe.
T. B.: Iš esmės sutinku su tuo, ką pasakei apie lyginimą su world music. Tik pridurčiau, kad tai, ką scenoje kuria Sainkho Namtchylak, su etnine muzika yra susieta daug gilesniais, vidiniais dvasiniais ryšiais, to tiesiog neįmanoma įsprausti į kokius nors rėmus, tai yra tarsi tas grynuolis, rastas natūralioje gamtoje, gal kažkam nebus priimtina jo forma, tačiau tai bus labai tikra, ir tuo negali nesistebėti ir nesidžiaugti, nes būtent tikrumas (o gal tyrumas) mene šiandien yra, o ir visada buvo vertybė.
