Birželio 14-ąją paskelbtas politinių parlamentinių partijų susitarimas dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų. Skaitant šio susitarimo tekstą, pirmiausiai kyla klausimas – kodėl dabar, jei apie rimtas studijų ir mokslo problemas aktyviausi akademinės visuomenės atstovai kalba jau ne pirmi ir ne antri metai. Bene paprasčiausias atsakymas – parlamentinės partijos jau pradėjo ruoštis Seimo rinkimams ir puolė traukti į paviršių problemas, kurios yra aktualios didelei daliai visuomenės. Įžvelgti kitas priežastis būtų sunku.
Tačiau šiuo atveju daug svarbesnis klausimas, kaip šis susitarimas atitinka strateginius valstybės interesus. Studijų ir mokslo sistemos funkcionalumą, gyvybingumą ir reikėtų suvokti kaip tokį interesą, o tai reiškia, kad aukštasis mokslas turėtų būti socialiai prieinamas visiems Lietuvos piliečiams ne pagal piniginės storį, o pagal jų sugebėjimus ir būti konkurencingas bent jau Europos kontekste. Iš pirmo žvilgsnio keturiolikoje susitarimo punktų tokios nuostatos yra išdėstytos, tačiau kol kas tai yra tik dar viena deklaracija iš daugelio priešrinkiminių deklaracijų. Norint, kad jos taptų kūnu, jau ir šiame susitarime reikėjo aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti pirmines šios srities problemas. Susitarime neatsakyta į vieną iš svarbiausių priežastinių klausimų – ar aukštųjų mokyklų kiekybė ( o kiekybė, kaip žinia, suryja taip pat daug resursų) atitinka studijų kokybės poreikį ir tuo pačiu visuomenės, ūkio bei bendrai valstybės poreikius? Nors jau ne pirmi metai kalbama, kad aukštųjų mokyklų tinklą būtina optimizuoti, pertvarkyti, niekas taip ir nesigilina kam ir kodėl Lietuvoje pristeigta toks kiekis aukštųjų mokyklų, kurių studijų programos ir specialybės dubliuojamos. Tačiau iš susitarimo teksto aiškėja, jog, užuot optimizavus aukštųjų mokyklų tinklą, visą šią išpūstą sistemą bus bandoma „pamaitinti“ iš studentų ir jų tėvų kišenės. Jei parlamentinės partijos jau pradėjo Seimo rinkimų kampaniją, tai labai keista, kad už keturiolikos punktų slypi akivaizdžiai matomas ganėtinai nepatrauklus dalykas – didėjantis mokestis už studijas. Tokia valdančiųjų partijų nuostata dar labiau skatins visuomenės nusivylimą, nes akivaizdu, kad aukštojo mokslo prieinamumas neturtingiesiems piliečiams susiaurės. Teiginiai apie studijų paskolas yra tik deklaracijos, nesiremiančios jokiais konkrečiais skaičiavimais, specialistų poreikio analize ir prognozėmis. Paradoksalu, kad tokie antisocialiniai dalykai daromi, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja socialdemokratė. Ar tai nėra dar vienas įrodymas, kad LSDP gina tik turtingųjų interesus?
Kitas klausimas apie ką užsimenama susitarime – aukštųjų mokyklų autonomija. Regis, puikus europietiškas principas, bet turime ne vieną pavyzdį į ką šis principas išvirto Lietuvoje, kur rasime ne vieną aukštąją mokyklą, virtusią uždaru savų draugų rato UAB. Tokiais atvejais kalbos apie principingą ir objektyvų studijų kokybės vertinimą netenka prasmės, o aukštosios mokyklos tampa uždara sovietinio nomenklatūrinio tipo sistema. Neminint pavadinimų ir pavardžių, rasime tokių aukštųjų mokyklų, kur keičiant įstaigos pavadinimą, tas pats aukštosios mokyklos vadovas dirba jau virš trijų kadencijų. Tai tik vienas iš aukštųjų mokyklų uždarumo pavyzdžių.
Partijų susitarime įsipareigota per penkis mėnesius nuo jo paskelbimo Seime pateikti pertvarkai reikalingus įstatymų pakeitimus. Taigi, laikrodis paleistas, matyt, panašiai, kaip Premjero Gedimino Kirkilo aną vasarą paleistas kovos su korupcija šūkis dar ir su pagraudenimu atsistatydinti, jei nepavyks... Žinant politinę praktiką Lietuvoje – gyventi nuo deklaracijos iki deklaracijos, sunku optimistiškai prognozuoti partijų susitarimo pasekmes, nes labai tikėtina, kad ant studentų ir jų tėvų galvų nuleidžiama aukštojo mokslo finansavimo problema dar labiau paskatins mūsų jaunimą rinktis pigesnes ir kokybiškesnes studijas užsienyje. Tad emigracijos problema ir tuo pačiu jaunų gabių protų nutekėjimas išliks.
Dar vienas svarbus aspektas – kaip vyksta reformos mūsų valstybėje ir priimami svarbūs sprendimai. Kaip taisyklė – valdininkų kabinetuose, platesnioji visuomenė paliekama „už borto“. Manau, kad tai dar vienas motyvas tiems, kurie pasirenka emigranto kelią....
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos tarybos narys
