Vyriausybei paskubomis patvirtinus kitų metų valstybės biudžeto projektą, finansų ministrė Ingrida Šimonytė iškart suskubo pranešti džiugią žinią: Lietuvai kitąmet reikės skolintis perpus mažiau nei šiais metais, nors dabar jau esame skolingi dvejų metų nacionalinio biudžeto pajamas. O premjeras Andrius Kubilius, dar prieš savaitę aiškinęs, kad kitąmet jokie mokesčiai nedidės, pasirodo, apsimelavo.
Apetitas suvaldytas?
„Skolinsimės perpus mažiau ir dėl to galiu labai pasidžiaugti. Visas bendras kitų metų skolinimasis yra tik kiek didesnis nei 6 mlrd. litų (6,1 mlrd. litų – tikslina Finansų ministerija)“, – vakar po Vyriausybės posėdžio sakė I.Šimonytė. Mažėjantis skolinimosi poreikis siejamas ne tik su biudžeto deficito mažinimu, bet ir su tuo, kad kitąmet nėra numatomas didelis skolų refinansavimo poreikis.
Ministrė džiūgavo, kad ir šįmet biudžeto skylei lopyti ir ankstesnėms skoloms refinansuoti bus skolinamasi mažiau, nei buvo prognozuojama: ne 12,8, o 11,8 mlrd. litų.
„Kadangi pajamos buvo surenkamos geriau, tai bendrai per metus pasiskolinsime ne daugiau negu 12 mlrd. litų. Ketiname skolintis visais mums tinkamiausiais būdais, manau, kad, kaip ir šiemet pavyko, pavyks išvengti skolinimosi ne aukciono būdu. Stengsimės skolintis aukcionuose, iš tarptautinių organizacijų, tokių kaip Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas ar Europos Tarybos vystymo bankas, ir užsienio rinkose“, – tikino I.Šimonytė.
2009 m. Vyriausybė faktiškai pasiskolino 13,8 mlrd. litų. Dalis 2010 m. pasiskolintų lėšų skiriama ankstesnėms skoloms refinansuoti – 3,9 mlrd. litų.
Skolinsis iš anksto
Kitų metų valstybės biudžeto projekte siūloma nustatyti 5,6 mlrd. litų Vyriausybės grynojo skolinimosi limitą. Šiems metams jis buvo 8,96 mlrd. litų, 2009 m. – buvo didinamas du kartus ir pasiekė 9,56 mlrd. litų. Į šį limitą neįskaičiuojamos skoloms grąžinti numatomos lėšos.
Tačiau 2012 m. Lietuvai reikės grąžinti 2002 m. išleistą ir 2006 m. papildytą 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. litų) vertės euroobligacijų emisiją. Todėl numatoma galimybė kaupti dalį lėšų šiai emisijai išpirkti. Finansų ministerija praneša, kad, susiklosčius skolinimuisi palankiai padėčiai finansų rinkose, šiam tikslui būtų skolinamasi iki 1,7 mlrd. litų. Minėta suma jau įtraukta į 5,6 mlrd. litų grynojo skolinimosi limitą 2011 m.
Valstybės skolos valdymo išlaidoms, t.y. mokėti palūkanoms už skolas, kitais metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 1,917 mlrd. litų.
Numatoma, kad valstybės skola 2011 m. pabaigoje gali sudaryti apie 40,3 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto.
Nepagražintas vaizdelis
Bet eilinis pilietis, mokesčių mokėtojas, pripratęs skaičiuoti kitaip – ne procentais, o tikrais pinigais. Žino, kiek uždirba ir kiek gali išleisti. Uždirbtais pinigais nesišvaisto, juolab nesiskolina antra tiek, kiek uždirba.
Tokie užmojai būdingi tik valdžiai, besišvaistančiai optimistiniais pažadais ir nė nemanančiai bent trečdaliu apkarpyti savo išlaidas. Kam, jei, pritrūkus lėšų iš biudžeto, tą trečdalį galima pasiskolinti? O liūdną valstybės biudžeto vaizdelį papuošti iš Europos Sąjungos plaukiančiais pinigais?
Valstybės skola per porą metų išaugo dvigubai ir metų pabaigoje sieks apie 35 mlrd. litų. Tuo tarpu į biudžetą kitąmet planuojama surinkti perpus mažiau. Kad Lietuva galėtų tokią sumą grąžinti, reikėtų 7 metams uždaryti visus darželius, mokyklas ir universitetus arba 5 metus pensininkams nemokėti nė cento pensijos.
Didėja mokesčiai į „Sodrą“
Premjero A.Kubiliaus paskelbtą gerąją naujieną, kad kitąmet nedidės jokie mokesčiai, vakar paneigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Į globalių problemų nagrinėjimą įsijautęs ministras pirmininkas greičiausiai jau ir pamiršo, kad remiantis ankstesniais Vyriausybės ir Seimo sprendimais nuo 2011 m. sausio 1–osios ūkininkai, sportininkai, atlikėjai ir autorinius atlyginimus gaunantys ir pagal darbo sutartis dirbantys asmenys privalės mokėti 15 proc. didesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Minėtoms grupėms šiemet taikytas 25 proc. „Sodros“ (kartu su Privalomuoju sveikatos draudimu) įmokų tarifas pakils iki 40 proc. darbo užmokesčio, išskyrus ūkininkus, kuriems įmokos sieks 37,5 proc.
Daugelis menininkų ir dabar vos galą su galu suduria, o kitąmet jie dar didesnę dalį savo honorarų turės atiduoti valstybei.
Sau nemažins
Nepaisydami skylių valstybės kišenėse, valdžios atstovai neberado galimybių sumažinti savo apetitą. Pavyzdžiui, Seimo kanceliarijai ketinama skirti 82,3 mln. litų, tai yra net 0,8 mln. mažiau nei šiemet (83,1 mln.). Ministro pirmininko tarnybai skiriama suma sumažinta net 100 tūkst. litų – nuo 19,5 iki 19,4 mln. Nenukentėjo ir Prezidentūra – jai atseikėta 13,3 mln. litų (šiemet buvo 13,5 mln.).
Žmonių laukia ir naujovės – papildomų įplaukų valdžia tikisi nuo sausio pirmosios padidinusi dyzelinių degalų akcizą. Litras dyzelino brangs apie 12 centų.
Ką darys – nežino
Premjeras Andrius Kubilius, paklaustas, iš kur dar bus imama papildomų pajamų, vakar Seime priminė I.Šimonytės žodžius, jog planuojama gauti per 1 mlrd. litų iš sėkmingos kovos su kontrabanda. Tačiau kaip tai padarys, A.Kubilius nesugebėjo atskleisti.
„Mes tikrai matome nemažai erdvės kovojant ir su kontrabanda, ir su šešėliu. Rodikliai rodo, kad šešėlyje ir kontrabandoje yra pasislėpę nemažai pinigų ir juos reikia tiesiog sugrąžinti“, – nieko naujo nepasakė A.Kubilius.
I.Šimonytė taip pat nustebino įžvalga: „Dažnai žmogui tiesiog neapsimoka legaliai dirbti, vadinasi, reikia ieškoti sprendimų šioje srityje. Taip pat reikia ieškoti sprendimų verslo supaprastinimo srityje. Taigi priemonių yra daug.“
Laukia bado metai
Buvęs finansų ministras, Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius tvirtino, kad net šios gan pesimistinės Vyriausybės prognozės dėl kitų metų biudžeto – pernelyg optimistinės. Mat su nedarbu, kaip ir šešėline ekonomika, kovojama tik kalbomis.
„Vaizdas yra gana liūdnas. Vyriausybė planuoja surinkti net 17 milijardų litų pajamų, kai šiemet planuojama 14 milijardų. Bet tokio ryškaus augimo pastaraisiais mėnesiais neturime, kad būtų staigus šuolis kitąmet. Reikia pripažinti, kad vien skolos aptarnavimo išlaidos turėtų siekti beveik 2 mlrd. litų. Matyt, buvo susitarta, kad bus mažinama Valstybės investicijų programa, nes kitų išlaidų sumažinti nepavyko. Faktiškai jokio progreso nematome“, – konstatavo A.Butkevičius.
Anot jo, vargiai tikėtina, kad bus papildomai surinkta pinigų iš kovos su kontrabanda.
„Šešėlį gali sukurti labai greitai, o kova su juo gali trukti ir 5–6 metus. O kelias didinti asignavimus muitinei ar STT tikrai neatsvers kontrabandos masto. Nebent būtų priimtos pataisos motyvuoti tiems, kurie gautų dalį atlygio nuo sulaikytų kontrabandinių prekių. O dabar, manau, didžioji dalis nukeliaus atlyginimams tų, kurie sėdi centriniuose aparatuose, o ne tiems, kurie šąla ir saugo sieną“, – sakė jis.
Nuo skurdo nepabėgsime
Algis Krupavičius, politologas:
Vyriausybė pateikė optimistiškesnį biudžetą, nei jis buvo 2010–aisiais. Bet klausimų, kaip tas biudžetas bus vykdomas, išlieka. Jo vykdymo kaina, kai kurie punktai yra labai kvestionuotini. Manau, bus daug kritikos dėl didžiulės skolos, be to, „Sodros“ biudžeto deficitas mažėja vos keliais šimtais tūkstančių litų, ji gyvens didelėje įtampoje, nors ši institucija turi užtikrinti pensijų, socialinių išmokų stabilumą. Priemonės gauti daugiau pajamų biudžete – kol kas daugiau popierinės, ar jos taps tikrove, klausimas be atsakymo.
Dauguma kitų ES šalių pirmiausia bando mažinti nedarbą, nes taip mažėja valstybės išlaidos, mažiau reikia išmokų bedarbiams, įvairių kompensacijų nepasiturintiesiems. Tad reikėtų ieškoti priemonių kitose vietose, biudžeto surinkimo perspektyvos tuomet būtų kur kas geresnės. Dabar aktualiausia verslo skatinimas, nedarbo mažinimas – šiose srityse Vyriausybės priemonės yra mažiausiai aiškios, konkrečios, kels daugiausia klausimų. Taip, užsibrėžtus planus pasiekti gal ir yra realu, bet kitų metų biudžetas bus skurdus kaip ir šiemet, žmonės tikrai neturėtų sulaukti esminių poslinkių, gerų naujienų, kad gyvenimas gerėja. Tai, matyt, ypač atsilieps ir tiems, kuriems kitąmet mažinamos mokesčių lengvatos.
„Respublika“ klausė menininkų, ką jie mano apie kitąmet jiems didėsiančius mokesčius?
Kostas Smoriginas, aktorius, režisierius, dainininkas:
Jau ir iki šiol pragyventi iš meno kūrėjai turėjo tik teorinę galimybę, o šis mokesčių didinimas naikina net ir ją. Manau, šiuo mokesčių padidinimu valstybė nori aiškiai ir griežtai pasakyti: „Nustokite užsiimti menu“. Užsakovai siūlo kitą išeitį – apeiti mokesčius ir nusikalsti valstybei. Labai nemoralu, bet tik tol, kol valstybės vadovybę laikai moralia institucija. Esu patriotas, esu pilietis, bet esu ir menininkas. Ir jeigu valstybė ima kariauti prieš meną – aš liksiu ne tos valstybės, o meno barikadų pusėje. Trisdešimt penkerius metus elgiausi su valstybe sąžiningai, o ji su manimi ne. Todėl nebijau ištarti – jei dėl meno tęstinumo reikės apsukti valstybę – apsuksiu.
Herkus Kunčius, rašytojas, dramaturgas:
Šie mokesčiai, manau, išties taikomi pramogų verslo atstovams. Jei tokių žmonių mėnesio uždarbis siekia 10 000 litų – politikams yra kur žibinti akis. Bet tai nėra menininkai, o meno verslininkai. Reikia šias sąvokas atskirti įstatymiškai. Tikrųjų, nekomercinių, menininkų, Lietuvoje vos keli šimtai. Ir būtent šiuos kelis šimtus padidinti mokesčiai ir pražudys.
Jei aš būčiau valdžios atstovas – tie keli šimtai menininkų mane nervintų. Jiems ne tik reikia skirti lėšų menui remti, bet jie dar ir mąsto, dar ir rodo pirštais į valstybės ydas bei bėdas. O juk žinome puikiausią problemų sprendimo būdą: nėra žmogaus – nėra problemos.
Andrius Mamontovas, dainininkas, kompozitorius:
Valdžia tik dar kartą garsiai pasakė, kad mes jiems nerūpim. Štai už tai ir kviečiu visus menininkus neremti politikų, valdžios atstovų, nedaryti jiems jokių nuolaidų, bičiuliškų gestų, paslaugų. Nes kai jiems reikia – mes visada atsišaukiame.
Net ir pačios diktatoriškiausios valdžios kitose šalyse stengiasi sutarti su kultūros, meno, mokslo žmonėmis. Nes supranta, kad jų požiūrį atliepia ir visuomenė. O mūsiškiai net ir neturėdami iš to naudos, vis vien kuria įtampą. Jei jie keturiasdešimčia procentų padidintų kultūros finansavimą – dar būtų apie ką kalbėti, o dabar... Tai yra genocidas. Kultūros, kuri ir taip nustumta į beviltišką padėtį.
Aidas Giniotis, aktorius, režisierius:
Dėl šio „išmintingo“ valdžios sprendimo užjaučiu ne tik menininkus, kurie ir taip jau gyvena žemiau skurdo ribos, bet ir valdžios žmones. Dėl beviltiškos nekompetencijos. Juk sunku tikėtis užlopyti šalies biudžetą pinigais tų, kurie jų neturi.
Juk pasvarstykim, ar 20 procentų nurėši nuo penkių litų, ar 40 – valstybei iš esmės niekas nepasikeis. O menininkams... Panašu, judama link to, kad Lietuvoje menas nebūtų profesionalus. Kad būtų prilygintas pomėgiams. Arba – jei be išvedžiojimų – kad jo nebūtų visai.
Skolų praktika
Ar taip pat bus ir kitąmet?
Penki milijardai litų – tokią sumą Vyriausybė, išleisdama VVP bei taupymo lakštus, praėjusiais metais pasiskolino vien tik vidaus rinkoje. Didžiausiąją šios skolos dalį sudarė šalyje veikiančių užsienio bankų pinigai. Didžioji šios sumos dalis – net 2,785 mlrd. litų buvo pasiskolinta paslapčia: obligacijų veik už 1,7 mlrd. litų ir vekselių veik už 1,1 mlrd. litų. Neviešai platinti vertybinius popierius vidaus rinkoje Vyriausybei neleidžia joks įstatymas – tą neseniai konstatavo ir Valstybės kontrolė.
Ingridos Šimonytės vadovaujama ministerija teisinasi, kad slapčia skolindamasi ji dviračio neišradinėja. Mat VVP neviešai buvo platinami dar 2008 metais. Kaip tik tada į valdžią atėjus konservatoriams, prie šalies finansų vairo buvo pastatytas Algirdas Šemeta – naktinės mokesčių revoliucijos iniciatorius, dabartinis eurokomisaras. Būtent jo ministeriavimo metu valstybės skolinimosi kreivė šovė beveik vertikaliai – pasiskolinta beveik milijardas litų, nemaža dalis jų neviešai platinant VVP.
Finansų ministerija iki šiol nedrįsta viešai paskelbti, kiek, kokio pelningumo VVP ir kokiems bankams yra išplatinusi. Šiandien tai – valstybės paslaptis. Kodėl Finansų ministerija slepia šiuos faktus? Mat siūlant įsigyti VVP buvo vadovaujamasi principu „patinka – nepatinka“. Pasirodo, ministerija kartą per ketvirtį bankams siuntinėjo atvirus pasiūlymus dėl neviešų VVP išleidimo. Tačiau tokie atviri pasiūlymai buvo siunčiami ne visiems šalyje veikiantiems bankams, o tik pasirinktiems. „Jei mes būtume vertybinius popierius siūlę tik aukcionuose, būtų tekę mokėti didesnes palūkanas“, – net neraudonuodama viešai aiškino finansų ministrė I.Šimonytė.
Pasirodo, gavę bankų atsakymus, ministerijos klerkai jų bendrai nevertindavo, nelygindavo su galimais kitais.
I.Šimonytė teisinasi, girdi, jei VVP būtų platinami viešame aukcione, už juos būtų tekę mokėti gal net 13–16 procentų metinių palūkanų. O dabar išplatinta su perpus mažesnėmis palūkanomis. Tačiau faktai sako ką kitą. Valstybės kontrolės duomenimis, vidutinė svertinė vidaus rinkoje išleistų VVP palūkanų norma skiriasi, ir ne finansų ministrės naudai. Antai per aukcioną išplatinus VVP litais, svertinė palūkanų norma buvo 7,83 procento. Tuo tarpu VVP išplatinus neviešu būdu litais, svertinė norma sudarė 8,48 procento. Išvada viena – padidėjusiomis palūkanomis buvo pavalgydinti bankai. Vertybinius popierius įsigiję bankai kita valiuta, ne eurais, užsiprašydavo vidutiniškai net 10,6 procento svertinių palūkanų.
Parengė Ignas JAČAUSKAS, Valdas KVEDARAS, Rimvydas STANKEVIČIUS ir Alia ZINKUVIENĖ
