Žodis „tolerancija“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio tolerantia – „kantrybė“. Toleruoti – gerbti kiekvieną, kuris yra kitoks nei aš pats ar žmonių bendrija, su kuria save sieju. Lapkričio 16 d. minimos Tolerancijos dienos proga surengta respublikinė konferencija „Tolerancija – tai nei privilegija, nei abejingumas. Tai buvimo žmogumi būdų įvairovės supratimas, vertinimas ir gerbimas“.
Vienas iš konferencijos pranešėjų, VDU Filosofijos katedros vedėjas prof. dr. Gintautas Mažeikis atkreipia dėmesį į orumo svarbą. Pasak jo, orumas yra lygiai tokia pati vertybė kaip teisė į gyvybę. Profesorius pateikia savo studentų, judančių neįgaliųjų vežimėliais, pavyzdį – daugelis jų atsisako dalyvauti paskaitoje, jeigu savarankiškai negali patekti į auditoriją. „Klausimas ne apie tai, kad juos kas nors į auditoriją įvežtų, klausimas apie orumą ir pagarbą – asmenys, turintys judėjimo negalią, neprašo, kad mes laiptais kilnotume jų vežimėlius, jie patys nori judėti nuožulniomis plokštumomis ir būti orūs“, – sako G. Mažeikis.
Jis pabrėžia, kad visuomenėje kito žmogaus orumas turi būti pripažįstamas anksčiau nei mes jį pažįstame. Tam reikia ne tik sukurti tokias sąlygas ir aplinkas, kuriose nebūtų pažeidžiamas bet kurio žmogaus orumas, bet ir labai svarbu visuomenei rodyti žmonių įvairovę, nuolat viešai apie tai kalbėti. Be to, filosofo nuomone, reikėtų ne viešai aptarinėti su tuo susijusius skandalus, nes tai tik dar labiau pažeidžia orumą, o, atvirkščiai, pateikti teigiamus pavyzdžius, kai pripažįstamas kito orumas, kad iš jų visuomenė galėtų mokytis.
Svarbu lygybė ir nediskriminavimas
Konferencijoje dalyvavęs Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vicerektorius kunigas Antanas Saulaitis kalbėjo apie dėmesingą pakantą ir kvietė statyti ne sienas, o tiltus.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ teisininkė Kornelija Krutulytė kviečia nestatyti sienų ir tarp kartų. Jos nuomone, labai skiriasi skirtingų kartų požiūris į žmogaus orumą ir toleranciją. Ji pastebi nepriklausomybės metais užaugusių žmonių ir vyresnės kartos požiūrių skirtumus, mat sovietmečiu kitokį asmenį buvo stengiamasi pataisyti, o jei neišeina – paslėpti. Juk socialinės globos namai buvo statomi nuošaliose vietose, tad visuomenė retai susidurdavo su negalią turinčiais žmonėmis, ypač – turinčiais proto negalią.
K. Krutulytė pabrėžia, kad jaunesnioji karta užaugo matydama negalią turinčius žmones, todėl jiems negalia nėra pagrindinė žmogų apibūdinanti savybė. „Šiuolaikinis jaunimas kaltinamas, kad toleruoja absoliučiai viską, kad jų tolerancija neturi ribų, – sako teisininkė. –Taip, mums nesvarbu, kokią religiją žmogus išpažįsta, kokia jo seksualinė orientacija, turima negalia. Bet ar tikrai mūsų tolerancija neturi ribų? Taip nėra, pagrindinė riba yra žmogaus teisės.“
Spalį Seimo rinkimus globos namuose stebėjusi Kornelija prisipažįsta, jog ją šokiravo tai, kad tokių namų gyventojų asmens dokumentus saugo darbuotojai, juos žmogui duoda tik jam balsuojant. „Ar 40 metų globos namuose gyvenantis žmogus gali išmokti naudotis kortele? – klausia K. Krutulytė. – Manau, kad jis turi ją turėti, nesvarbu, gal jis dešimt kartų ją pames, bet mes suteiksim jam galimybę, įgyvendinsim jo, kaip žmogaus, teises.“
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM direktoriaus pavaduotoja Jolanta Šliužienė, kalbėdama apie lygybę ir nediskriminavimą kaip tolerancijos išraišką, pabrėžia, kad lygybės ir nediskriminavimo tikslas ir yra pripažinti žmogaus prigimtinį orumą ir tai, kad kiekvienas žmogus yra vertingas ir turi tokias pačias teises.
J. Šliužienės teigimu, Lietuvoje dar dažnai remiamasi medicininiu negalios modeliu, kuriuo grindžiamas kai kurių žmogaus teisių apribojimas, pavyzdžiui, vis dar egzistuoja neveiksnumas, kai iš žmogaus atimama teisė balsuoti arba aktyviai dalyvauti rinkimuose. Kai negalia suprantama kaip socialinis konstruktas, ji suprantama tik kaip vienas iš tapatybės požymių, ir tada ieškoma, ką padaryti, kad tie požymiai netrukdytų žmogui pasinaudoti jo teisėmis, pavyzdžiui, kaip, atsižvelgiant į juos, galima pritaikyti aplinką.
Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotoja pabrėžia, kad įgyvendinant lygybės principus turi būti kovojama su stigma, stereotipais, išankstinėmis nuomonėmis, negalią turintys žmonės turi būti išklausomi, jie turi turėti galimybę pasakyti, ko patys norėtų. Specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad iš dalies diskriminacija atsiranda ir dėl neįgalumo nustatymo tvarkos: „Jeigu būtų vertinami kiekvieno, ne tik negalią turinčio žmogaus poreikiai, kiekvienas konkretus atvejis, tai tokios visuotinės išankstinės nuostatos prieš negalią turinčius žmones gal ir nebūtų. Mes juos apibrėžiame, įstatome į rėmus, tada ir susidaro tokios žmonių grupės kaip „mes“ ir „jie“. Taip iš gerų ketinimų atsiranda atskirtis.“
Svarbiausia – pozityvus požiūris į žmogų
VšĮ „Vaikų linija“ vadovas dr. Robertas Povilaitis orumo temą sieja su patyčių problema. Statistika negailestinga – Lietuva pasaulyje pirmauja pagal vaikų patiriamų patyčių mastą. R. Povilaitis teigia, kad Lietuvos visuomenė vertindama žmones ir jų poelgius dažnai neskiria, kur yra humoras, kur kritika, o kur jau prasideda žmogaus orumo žeminimas, o juk ir humoras gali būti agresyvus, žeminantis.
„Mūsų Konstitucijoje parašyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą, nėra parašyta, kad vienų asmenų orumo žeminti negalima, o kitų galima, kalbama apie visus piliečius“, – pabrėžia „Vaikų linijos“ vadovas.
Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialiosios pedagogės Renatos Greimaitės, tėvai, kurie augina negalią turinčius vaikus, dažnai patiria patyčias, viešai diskutuojama apie jų problemas, tyčiojamasi iš negalią turinčių vaikų. Specialioji pedagogė įsitikinusi, kad vienas iš svarbiausių elementų ugdant visuomenės toleranciją ir pagarbą kitiems yra įtrauki mokykla. Tokia mokykla naudinga ne tik negalią turintiems vaikams, bet ir visiems kitiems vaikams, mokytojams, apskritai visuomenei.
„Mums reikia pokyčio, reikia vilties, reikia pozityvaus požiūrio į žmogų. Mums reikia bendrojo ugdymo mokyklų, kuriose formuotųsi naujos kartos, kur vaikai mokytųsi būti kartu, mums reikia skatinimo sistemų, pritaikytų priemonių, specializuotų mokymų mokytojams, mums reikia atnaujinti mokymų metodus, – sako R. Greimaitė. – Mokykla turi priimti kiekvieną vaiką. Šiuolaikinis mokytojas turi turėti įgūdžių tinkamai pasitikti kaitą, nes ji mokytoją lydės visą jo gyvenimą. Mums reikia charizmatiškų, pasitikinčių mokytojų, optimistiškai nusiteikusių, turinčių humoro jausmą, kurie mūsų vaikams kalbėtų apie viltį. Linkiu visiems vilties.“
Dienos centro „Šviesa“ direktoriaus pavaduotoja Sigita Narauskaitė, pristatydama programą „Atstovavimas sau“, taip pat akcentuoja, koks svarbus orumas ir savivertė intelekto ir proto negalią turintiems žmonėms. „Labiausiai noriu, kad šie žmonės atsiskleistų iš gerosios pusės, kad galėtų pasirodyti kaip asmenys, jaučiantys lygiai tą patį, kaip visi, – sako S. Narauskaitė, pripažindama, kad tai nėra lengva. – Neigiamas visuomenės vertinimas daro nepaprastai didelę įtaką tų žmonių savivertei. Jie bijo suklysti, bijo pasirodyti viešumoje.“
Pasak specialistės, labai svarbu, kaip proto negalią turintys žmonės pristatomi visuomenėje, kaip jie apsirengę, kaip atrodo: „Dažnai juos rengiame kaip senukus, rodydami, kad neverta pasirūpinti gražesniais, madingesniais drabužiais, būti išplauta galva. Taip jiems transliuojame, kokia jų vieta visuomenėje. Kviečiu pagalvoti, kaip juos pristatyti, kad atskleistume jų savitumą, grožį, originalumą.“
„Vienas žmogus ar viena organizacija tikrai nieko nepadarys, – konferencijos dalyvių mintis reziumuoja bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. – Specialistai, nevyriausybinės organizacijos, institucijos – visi turim dirbti kartu. Turim ne tik kalbėti apie toleranciją, bet būti orumo garantu silpnesniam, nesvarbu, ar jis turi vienokią ar kitokią negalią, ar nemoka kalbos, ar yra pabėgėlis, kitokio tikėjimo, kitokios odos spalvos. Žmonijos grožis yra ta įvairovė.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
