Andrius Kubilius yra Beždžionė. Vytautas Landsbergis irgi yra Beždžionė. Ir Dalia Grybauskaitė – Beždžionė. Ir du iš kitų trijų Lietuvai prisiekusių prezidentų. Tokie visi skirtingi, o visi pagal kinų horoskopą – gimę Beždžionės metais.
O su Seimo nariais – viskas atvirkščiai. Pagal kinų horoskopą kokių tik ten, Seime, žvėrių žvėrelių ir gyvulėlių nerasi! O iš tiesų Seimo nariai – visi vienodi. Kaip 140 vandens lašų. Atrodo, išrenkame juos, tokius skirtingus, o praeina trečdalis kadencijos – ir visi supanašėja. Tik vienam kitam turbūt pavyksta kadenciją nugyventi skirtingai. Dorai. Anoje kadencijoje net keletą tokių įtariau. Visi likusieji – ogi vienodutukai. O pagal horoskopą visi turėtų būti skirtingi. Tai velniop tokius horoskopus, kurie neturi žvėries, atitinkančio mūsų Seimo narius! Arba velniop tokius Seimo narius, kurie visai negirdi savo horoskopų šauksmo!
Ir nuvažiavau ieškoti tokio žvėries į mišką. Pas žmogų, kuris tikrai išmano žvėris. Ir apskritai gamtą. Ir jos dėsningumus, ir anomalijas. Pas žmogų, kuris jau ne vieną dešimtmetį gyvena miške. Kuris nieko daugiau gyvenime nėra veikęs – tik saugojęs gamtą. Tai ilgametis tarybmečio Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazimieras Giniūnas. Nagi, o ką apie jį sako kinų kalendorius? O Viešpatie – irgi Beždžionė. Kur aš gyvenu? Ir kur jis gyvena? Pagal horoskopą galėtų būti prezidentas, o kaip atsiskyrėlis gyvena miške!..
– Mielas Kazimierai, sakykite, kodėl aš atsimenu tik du Gamtos apsaugos komiteto pirmininkus – Viktorą Bergą ir jus? Kodėl kiti atmintin neįsirėžė?
– Kiti negalėjo įsirėžti. Ne todėl, kad jie blogiau ar trumpiau dirbo. Neįsirėžė todėl, kad kitų nebuvo. Nuo 1957 metų, kai šis komitetas buvo įsteigtas, jo pirmininkais buvome tik mudu su Bergu. 13 metų jis ir 18 – aš. Tai dabar per metus gali pasikeisti keli ministrai, o kartais ir visa Vyriausybė.
– Kodėl tapote atsiskyrėliu? Kodėl vienas? Miške... Jeigu jūsų bičiulis Apolinaras nebūtų manęs į šituos raistus atvežęs, niekaip jūsų nebūčiau suradęs.
– Joks atsiskyrėlis. Atvažiuoja sūnus, anūkas, draugai. O kai neatvažiuoja... Čia mūsų daug: aš, trys šunys, katinas Jonelis, vištos. Aplinkui yra vilkų, gyvačių. Tik vasarą kažkokios anomalijos prasidėjo. Mačiau dvi raudonas gyvates. Paskui parodysiu vieną. Negyvą turiu ant šakos pakabinęs. Nori, parodysiu vilkų urvus – čia visai šalia. Neišsigąsk – čia zyliukė į langą beldžiasi. Matai?
Man labai patinka vaikščioti po mišką. Bet kai išeinu, reikia turėti kažkokį tikslą. Ot, dabar jei su tavim eičiau, tai pasiimčiau žiūronus, kad pamatytume, kaip gervės, žąsys praskrenda. Dabar pats jų skridimas. Žiemą einu žvėrių pėdsakų pasižiūrėt. Tuščiai vaikščiot nemoku. Kai turi tikslą, lengviau eiti. Ir miške, ir politikoje – visur. O kokie dabar mūsų politikai? Nei tikslo, nei vizijos. Aš čia, žinok, ir televizorių turiu. Tai kartais pasižiūriu Seimo posėdžių transliacijų. Darosi baisu, kai jie ima samprotauti apie valstybės viziją, o ryte priimtą įstatymą vakariniame posėdyje jau taiso. Tai apie kokią viziją jie gali šnekėti, jeigu penkių valandų perspektyvos nemato?
– O jūs turite Lietuvos viziją? Kokia ji žiūrinčiam iš čia, iš miško?
– Žinoma, turiu. Žinai, kur Lietuvos ateities kapitalas? Turizmas gamtoje. Buvai Paryžiuje, žiūrėjai į jį nuo Eifelio bokšto? Mokėjai už tą pasižiūrėjimą nemažus pinigus? Mokėjai... Tai kodėl mes, turėdami tokią gamtą, nedarome iš to kapitalo? Kodėl negarsiname šitų estetinių savo gamtos resursų? Kaip jie trauktų užsienio turistus. Galų gale mums patiems šito reikia. Gamtos grožis taurina žmogų, jo mintys tampa švaresnės.
Mokslininkai net nustatė to grožio kriterijus. Kai dar dirbau Gamtos apsaugos komitete, žinai, kur pagal tuos kriterijus buvo gražiausia Lietuvos vieta? Ogi vaizdas nuo Ledakalnio. O antroji pagal tuos kriterijus vieta buvo prie Trakų. Ten, kur Dekanidzė namą buvo pasistatęs. Tai dabar Apolinaras mane tuo keliu pavežė. Už galvos susiėmiau – kaip Trakai apstatyti. Kaip valdžia galėjo tai leist? Aš manau taip: jeigu meras tokio grožio nesaugo, tai turbūt nesaugo ne „už ačiū". Bet tu nebandyk paliesti kyšininko! Jį užkliudęs taip susivelsi, kad kvailio vietoje liksi ir iš teismų neišlįsi... Kiekvienas sąžiningai dirbantis žmogus šiandien yra nepalyginti blogesnėje padėty negu vagis. Būtent todėl ir nesigailiu, kad nepasilikau dirbti gamtosaugoje. Vagnorius visus kvietė – galėjau dar grįžti...
– O kaip jūs apskritai tapote mūsų gamtos saugotoju?
– Tai manyje nuo vaikystės. Tiesa, seneliai labai norėjo, kad būčiau kunigas, tėvai – kad gydytojas. O mūsų eigulys Povilas Žiūra, kuris su mano tėvu buvo kūmai, man sako: žinai, Kazai, būk miškininku. O eiguliu jis dirbo ir prieš karą, ir per karą, ir po karo. Ir visi jį nepaprastai gerbė už padorumą. Žinoma, padorūs žmonės gerbė, o tie, kurie bandydavo brakonieriauti ar kitaip miškui kenkti, oi, kaip nekentė. Mano tėvas jaunystėje už panašius dalykus irgi yra nuo jo į ausį gavęs. Bet dar tada, kai nebuvo tapę kūmais. Todėl šito pareigingo, padoraus, gerbiamo žmogaus žodžiai ir pavyzdys negalėjo man nepadaryti įtakos. Ir kai baigiau vidurinę, jokių klausimų nekilo – tik į Miškų fakultetą.
O kai mokslus baigiau, mane paskyrė Kauno tarprajoniniu valstybinės medžioklės inspektoriumi. Bet netrukus įsisteigė Gamtos apsaugos komitetas ir jo pirmininku tapo Bergas. Jis mane pasikvietė ir pasiūlė keltis į Vilnių ir dirbti šiame komitete. Kadangi labai gerbiau Bergą, negalėjau atsisakyti. Pirmiausia jis man pasakė: “Reikia apželdint Ventės ragą. Kad praskrendantys paukščiai turėtų ką palesti. Župerka sodino, Sokas sodino – niekas neauga. Užsodinsi ar ne?" Tai kad aš, sakau, Ventės rage nesu buvęs, kai pabūsiu, pasakysiu. Tai, sako, užstatyk diplomą. Jeigu neužsodinsi – pralošei diplomą. Jis, žinoma, juokavo, bet aš jam savo diplomą atnešiau ir nuvažiavau į tą Ventės ragą. Pirmiausia, manau, reikia pažiūrėt, koks dirvožemis. Kiek pakasu, žiūriu – pluta. Dar nuo tų laikų, kai ten kažkada buvo marios ar jūra... Ir tokia stora pluta. Vietomis ir kastuvu nepramuši, reikia kirvio. Ką besodinsi, šaknys pasiekia tą plutą – ir viskas. Iš apačios drėgmė šaknų nepasiekia.
Grįžtu pas Bergą. Pasodinsiu, sakau. Bus. Ir ne tik mišką – sodą, sakau, užveisiu, jeigu leisit. Bergas išsitraukė mano diplomą ir grąžino. O čia jau visas komitetas žino apie tas mūsų lažybas ir visiems labai įdomu, kuo jos baigsis. Ir tada Ventės rage ėmiau daužyti tą plutą, tiesiog suskaldydavau. Visai nebūtina buvo ją iš ten išmesti, pakako sudaužyt – šaknys pačios kelią link drėgmės susiranda. Taip prasidėjo Ventės rago apželdinimas. Ir sodą, žinoma, pasodinom. Labai gražus užaugo. Ir kiti gyventojai ėmė sodintis sodus.
– Žinote, Kazimierai, ko aš pas jus važiavau? Turėjau vilties, kad jūs man išrinksite miško žvėrį, kuris savo elgesiu, charakteriu labiausiai primintų Seimo narius, ministrus? Man verkiant reikia tokio atitikmens.
– Oi ne! Kad tokių miške nėra. Nebent barsukas, pelėnas, mangutas, liaudyje usūriniu šunimi vadinamas... Tie, kurie žiemą negali ištverti šalčio. Todėl kaupia atsargas. Barsukas ir mangutas rudenį stengiasi daug prisiėsti, kad užsiaugintų žiemai taukų. Pelėnas sėklų, žolių į urvą prisineša... Kaip ir kai kurie valdžios žmonės. Šiais laikais nežinai, o ypač jeigu tu ministras, kiek laiko tęsis tavo kadencija ir ateis žiema. Taigi reikia skubėti prisikaupt atsargų.
– Ačiū, Kazimierai, man labiausiai tinkantis atitikmuo – pelėnas. Vaidina, kad Lietuvą gina kaip Pilėnus, o iš tikrųjų dauguma yra paprasčiausi pelėnai.
Ferdinandas KAUZONAS
