Jų ekonomika priklauso daugiausia nuo riboto skaičiaus žaliavinių produktų eksporto. Be to, jai reikia užsienio investicijų šaliai industrializuoti ir infrastruktūrai sukurti, kadangi stambusis kapitalas kontroliuoja valstybės valiutos rezervą , o stambūs kapitalistai teisėtai ir neteisėtai išveža savo pajamas, skaičiuojamas šimtais tūkstančių ir milijonais dolerių.
Bankai, stambios gamtinių išteklių pramonės šakos, pramonės įmonės, gaminančios maisto ir plataus vartojimo prekes, ir netgi dalis žemių iš esmės yra užsienio nuosavybė. Šių prekių gamyba ir eksportas faktiškai yra vidaus prekybos operacijos tarp pagrindinio gamintojo ir įvairių transnacionalinių kompanijų filialų.
„Argentinietiški“ automobiliai – tai, pavyzdžiui, „Fiat“, „Ford“, „General Motors“ ir kitos žinomos markės. „Argentinietiškas“ plienas lydomas kompanijos „Techint“ cechuose; grūdų eksportu užsiima transnacionalinės kompanijos „Cargill“, „Bunge“ ir „Dreyfus“, o dujos, nafta ir elektros energijos gamyba ir toliau lieka užsienio nuosavybė, kadangi tiek daug triukšmo sukėlęs naftos kompanijos „YPF“ nacionaliavimas apsiribojo tiktai 51 proc. akcijų perdavimu valstybės nuosavybėn. Šios akcijos priklausė buvusiam kontrolinio akcijų paketo valdytojui Ispanijos kompanijai „Respol“, kuri ir toliau lieka „YPF“ sudėtyje. Priminsime, kad „YPF“ yra mišri, o ne valstybinė kompanija. 68 proc. Argentinos telkinių taip pat eksploatuoja privačios firmos, didžioji jų dalis – užsienio. „Petrobras“ taip pat yra ne grynai braziliška, o mišri kompanija. Tas pats vyksta su daugeliu Bolivijos ir Ekvadoro kasybos ir gavybos pramonės įmonių.
Tam, kad investuotojų pajamas galėtų išlaikyti aukštame lygyje, šios vyriausybės turi riboti darbininkų realių pajamų augimą, o tai trukdo gyvenamųjų namų statybos plėtrai ir pagrindinių prekių vartojimo augimui. Tokiu būdu, didelė darbingų gyventojų dalis patenka į taip vadinamų užmaskuotų bedarbių gretas, o tai veda prie struktūrinio nedarbo ir skurdo padidėjimo. Didelės valstybinės dotacijos iš tikrųjų dažniausiai nėra nukreiptos kovai su skurdu ir šiokio tokio pragyvenimo minimumo užtikrinimui. Svarbiausias jų tikslas – atpiginti darbo jėgą, sumažinant paslaugų kainas, ypač, transporto ir kai kurių pagrindinių maisto ir plataus vartojimo prekių kainas. Šios dotacijos atitenka verslininkams, kadangi valstybė tokiu būdu užgniaužia reikalavimus kelti darbo užmokestį ir aprūpina darbdavius našia ir pigia darbo jėga.
Ši valstybės politika, nukreipta į didelių pajamų užtikrinimą verslininkams per tokią krizę, kaip dabartinė, yra žemiau bet kokios kritikos, kadangi ji negali sustabdyti atleidinėjimo iš darbo ir tolimesnio skurdo ir bedarbių skaičiaus didėjimo; ji net negali sustabdyti pramonės smukimo, kadangi spekuliacinės operacijos susikoncentruoja pašarinių grūdų ar maisto produktų (sojos, kukurūzų, kviečių) gamyboje. Investicijos į šią ekonomikos sferą atneša žymiai didesnį pelną, negu ilgalaikės investicijos į rinkas, susilpnėjusias dėl didelės gyventojų dalies žemo vartojamojo pajėgumo.
Antra vertus, bandymai sutelkti jėgas, tarkime, Pietų Amerikos bendrosios rinkos (Mercosur) mastu duoda laukiamą rezultatą tik vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje. Kokios reikšmingos bebūtų šios pastangos, jos neduoda greitų rezultatų, ir, be to, vis dar nesustyguotas šalių narių glaudus bendradarbiavimas ir neįvesta bendra valiuta. O kadangi šios pastangos turi būti aukščiau už kiekvienos atskiros šalies interesus, tai veiksmų koordinavimas ir galimas susijungimas veikiau atrodo kaip tikslas, o ne tiesioginis sprendimas.
Visa tai verčia desperatiškai imtis naujos panacėjos: vystyti kasybos pramonę, siekiant išgauti aukso ir lantanoidų, nepriklausomai nuo socialinių, ekologinių ir politinių kaštų. Tai irgi veda prie maksimalaus demokratinių laisvių apribojimo, kurio išraišką matome socialinio protesto akcijos uždraudime bei netikėtų ir voliuntaristinių sprendimų priėmime, dėl ko griaunama šių vyriausybių socialinė bazė, laužomi įstatymai ir normos.
Tokiu būdu, vyriausybės, kurios atėjo į valdžią, kilus liaudies masių veiksmams už demokratiją ir socialines permainas, dabar pačios siaurina demokratijos rėmus ir atkuria senąją visuomeninę tvarką, tuo pačiu silpnindamos save.
Neįmanoma įveikti kapitalizmo vargų su tuo pačiu kapitalizmu. Šį Gordijo mazgą galima tik perkirsti, kaip kažkada tą padarė Aleksandras Makedonietis. Žinoma, ekonominis uždarumas – autarkija – irgi nieko gero neduos. Negalima misti sojų pupelėmis ir atsisakyti užsienio prekybos, bet kartu ji gali tapti valstybės monopoliu – valstybės, kuri pardavinės prekes užsieniui, apmokėdama gamintojams už darbą vietine valiuta. Lygiai taip pat galima visų pirma galvoti apie ateitį, būsimąsias kartas, išsaugoti vandens ir kitus gamtinius išteklius, aplinką, užuot leidus nusipirkti išimtinę teisę juos eksploatuoti užsienio kalnakasybos kompanijoms. Visiškai realu pradėti planuoti gamybą ir vartojimą, o taip pat imtis teritorinio planavimo ir teritorijos sutvarkymo apskritai drauge su kaimyninėmis valstybėmis, įvertinus turimus resursus, lėšas ir poreikius.
Būtent todėl, kad krizė yra gili ir užsitęsusi, o mūsų šalys, nepaisant neseniai pasipylusių viešų pareiškimų, yra nepasirengusios jai priešintis. Pasirinkimas aiškus: tęsti šį žaidimą ir dar labiau pabloginti situaciją, ar imtis radikalių priemonių, kurios gali padėti pereiti į kokybiškai naują raidos etapą. Šioms priemonėms, kurios iš esmės skiriasi nuo pragariškos kapitalo logikos, pritars darbininkai ir visa liaudis. Todėl neišmanėliai turės užmiršti savo fanaberiją. Dabar ne tas laikas, kad technokratai priiminėtų sprendimus savo kabinetuose. Būtina atvirai ir demokratiškai aptarti priemones, kurių reikia imtis šioms rimtoms problemoms spręsti.
