Kas geriau atskleidžia vietovės esmę negu pasivaikščiojimas gryname ore? Pristatome šešis įspūdingus maršrutus, kuriuos mindami nepajusite laiko tėkmės ir nepaliausite stebėtis jus supančios gamtos grožiu.
1. Plitvicų ežerų nacionalinis parkas, Kroatija
Kažkada čia vyko kroatų nepriklausomybės kovos, o dabar Plitvicų ežerų nacionalinis parkas lankytojams siūlo grožėtis miškingomis vietovėmis, nusėtomis šniokščiančiais kriokliais ir 16 tyvuliuojančių ežerų.
Plitvicų ežerai lankytojus traukė jau nuo XIX a. Tačiau tik 1949 m. komunistinė Jugoslavijos valdžia visus juos nusavino ir vietovę pavertė nacionaliniu parku. 1979 m. parkas tuo tarpu buvo įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą dėl „išsiskiriančio natūralaus grožio ir nepertraukiamos klintinio tufo gamybos“.
Turistus Plitvicų parke labiausiai traukia vaizdingas lentomis nuklotų takų tinklas. Praleidus penkias valandas „H“ maršrute, apie kurį jums detalesnę informaciją suteiks paslaugūs turistų informacijos centro darbuotojai, atsiskleidžia visos būdingiausios parko savybės.
Aukštutinius ežerus supa tankūs beržų ir eglių miškai, o žemutinius puošia klinčių tarpekliai, su kur ne kur pasirodančiais urvais, kuriuos galima tyrinėti. Kaip bebūtų, didžiausio dėmesio parke nusipelno griausmingas „Veliki Slap“ krioklys, kurio kaskados krinta net iš 80-ies metrų aukščio.
2. Kapadokija, Turkija
Tam, kad patektumėte į fantastinę žemę, nebereikia svajoti, o užtenka nukakti iki centrinėje Turkijos dalyje, Nevšehiro provincijoje, įsikūrusios istorinės Kapadokijos. Žygiuojant nesuskaitoma galybe pro slėnius vedančių takų ir takelių, atgyja žaviausi Salvadoro Dali paveikslai.
Labiausiai užklydėlius čia stebina neįprasti uolienų masyvai, dar vadinami „pasakiškais kaminais“. Daugelis juos mato per seksualinę prizmę, nes keistieji monolitai primena vyrišką organą. Pasirodo, tokias „kepurėtų grybų“ formas iš klinčių sukūrė amžius trukusi erozija.
Be nešvankiųjų kolonų, klajojant pėsčiomis po Kapadokiją, verta nepraleisti urvuose įkurdintų šventyklėlių, gyvenamųjų namų, karvelidžių (paukščių išmatos buvo pripažintos esant natūralia trąša parkui) ir netgi bičių avilių. Beje, į UNESCO paveldo sąrašą buvo įtrauktos vaizdingiausios Kapadokijos atkarpos – „Meilės“ ir „Medaus“ slėniai.
3. Didžioji kinų siena, Kinija
Didžioji kinų siena nebesitęsia 6577 kilometrų, kaip tai buvo Mingų dinastijos laikais: bemaž trečdalis jos ilgainiui sunyko. Tačiau išlikusios sienos atkarpos (kelias iš jų, vykstant iš Pekino, galima pasiekti per dieną) lankytojus stebina pribloškiančiais vaizdais. Reikia pastebėti, kad vienos jų yra itin prastos būklės, kitos – pernelyg „turistinės“: su nesibaigiančiais muziejais, parduotuvėmis ir kitais moderniojo pasaulio patogumais.
Mūsų nuomone, autentiškiausia ir verčiausia dėmesio – gyvatėle vingiuojanti atkarpa iš Jinshalingo į Simatai. Ši, per keturias valandas įveikiama, sienos dalis – labiausiai apleista iš visų. Ji pasižymi legendomis apipintais sargybos bokšteliais ir dantytais pylimais.
Nors tam, kad įveiktumėte aptriušusius akmenis ar žiojančias skyles, jums dažnai teks repečkoti, aišku yra viena: kvapą gniaužianti miškais apsėtų kalvų bei sodriųjų slėnių panorama atpirks kiekvieną varginančios kelionės žingsnį.
4. Madeira, Portugalija
Beveik per tūkstantį kilometrų nuo Lisabonos įsikūrusi Madeiros sala akrofobų tarpe seniai garsėja vienais svaigiausių maršrutų.
Madeirą vagoja net 1600 kilometrų besitęsiantys drėkinamieji kanalai, portugališkai vadinami „levadomis“, kurių kraštuose yra įtaisyti siauri vaikščiojimo takeliai Šie akvedukai buvo iškirsti stačiose uolose. Kai kurie iš jų – iš tiesų atrodo it pakibę ant bedugnės krašto.
Vis dėlto saloje galima rasti daug švelnesnių ir mažiau gąsdinančių „levadų“. „Levada dos Balcoes“, kuri prasideda žaviame Ribeiro Frio kalnų kaimelyje, o baigiasi – rantytų viršukalnių ir žaliuojančiu slėnių vaizdais, galima išbandyti su visa šeima. Kita iš to paties kaimelio prasidedanti „levada“, skirta šiek tiek pažengusiems žygeiviams, keliautojus ves šilinių viržių, pakalnučių ir laukinių orchidėjų kloniais.
5. Negevas, Izraelis
Šis trikampis žemės ruožas, kuriuo kažkada klajojo Abraomas, išsiskiria sezoniškai išdžiūstančių upių vagų pyne. Po lietaus sausringose šių tėkmių plyšiuose pražysta dykumų gėlės.
Daugelis Negevo upių vagų pasižymi taikliais pavadinimais: Medžio vaga teikia vienišos akaciją priedangą nuo saulės, o Atspalvių vaga atspindi smėlio šešėlių žaismą.
Vienas iš įdomiausių radinių Negevo žemėje – akmeninės senovinio motelio liekanos. Motelis, matyt, buvo skirtas užvažiuojamųjų namų vilkstinei. Istorija byloja, kad šiuo keliu, kurį kažkada valdė nabatėjai, kupranugariais keliaudavo prieskonių pirkliai. Turus po Negevą siūlo nemažai vietinių gidų.
6. Vestmano salynas, Islandija
Heimaey, vienintelė gyvenama sala Vestmano salyne, atvykėliams rodo savo vulkaninę prigimtį.
Šešių kilometrų takas jungia vakarinėje salos dalyje aukštyn kylančius skardžius. O prasideda jis 18-os skylučių golfo aikštynu, nuo kurio lavos liekanos, savaime suprantama, buvo nuramdytos. Maža to, juodos lavos ir žalių ūkininkų laukų derinį atveriantis maršrutas – tikras džiaugsmas ornitologams. Jie čia gali iš arti išvysti mormonus, laibasnapius narūnėlius ar jūrines šarkas.
Takas lankytojus stebina ir medine kabykla žuvų galvoms džiaustyti ar į seklumą 1940 m. užplaukusiu laivu. O pačiame piečiausiame salos taške smalsūs keliautojai atras senąją meteorologinę stotį, fiksavusią 200 km/h greičiu salą plakusius vėjus.
O kokius gerus takus pėstiesiems žinote jūs Lietuvoje?
