Praeitą dešimtmetį kino pasaulį įžūliai sudrebinusių Quentino Tarantino ir Roberto Rodriguezo filmai tiesiog neįsivaizduojami be juose skambančios muzikos. Šie išdaigininkai savo kūriniais garso takelį pavertė atskira meno sritimi. Vienas didžiausių jų talkininkų šiame darbe yra meksikiečių kilmės muzikantas ir aktorius Tito Larriva, penktadienį su savo grupe “Tito&Tarantula” pasirodęs Lietuvos publikai šalia Vilniaus vykusiame festivalyje “Rudstock 2004”.
Daugiau nei dvidešimt metų muziką kuriantis ir Holivudo filmuose nedorėlius vaidinantis menininkas užsitikrino savo vietą kinematografo istorijoje pasirodęs beregint klasikiniu tapusiame filme “Nuo sutemų iki aušros” (“From Dusk Till Dawn”), kuriame su savo grupe atliko pragariško orkestrėlio vaidmenį. “Tito&Tarantula” kūrė muziką Oliverio Stone, Wimo Wenderso ir kitų garsiausių pasaulyje režisierių kino juostoms, išleido keturis albumus, o jos gyvi koncertai, kaip tuo įsitikino ir Lietuvos klausytojai, turi vienintelį trūkumą - jie pasibaigia. Ir nors penktadienį “Tito&Tarantula” surengta muzikos fiesta pasibaigė gerokai po vidurnakčio, gyvos legendos titulu nesipuikuojantis senjoras Tito Larriva maloniai atsakė į “Omni laiko” klausimus.
Kaip jūs pats apibūdintumėte “Tito&Tarantula” atliekamą muziką?
Gimiau Meksikoje, o užaugau Teksase, todėl mano stiliui įtakos turėjo meksikietiška, teksasietiška muzika, vakarietiškas rokas, bliuzas. Vėliau persikėliau į Los Andželą ir ten jau gyvenu 28 metus. Per tą laiką grojau pankroką (punk rock), spagečių vesterną (spaghetti western) ir kitokią muziką daugybėje grupių, rašiau garso takelius kino filmams. Teko dalyvauti maždaug penkiasdešimties filmų kūrime - rašiau jiems muziką arba vaidinau juose. Mano muzikinis stilius šio darbo procese keitėsi, bet mano meksikietiškos-teksasietiškos, taip pat ir pankiškos šaknys tebėra labai ryškios.
Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, tapote populiarus pasirodžius Roberto Rodriguezo režisuotiems filmams “Desperado”, kuriame jūsų vaidinamas gangsteris nušovė Tarantino herojų, ir ypač po “Nuo sutemų iki aušros”. Kaip jums patiko vaidinti kartu su Tarantino šiuose filmuose ir ar smagu buvo jį galiausiai nušauti?
Dirbti su Quentinu - tai atsiduoti kūrybingumo stichijai, tai nepaprastai įkvėpiantis procesas. Su juo susipažinau anksčiau nei su Robertu. Quentinas tuomet dar tebuvo aktoriumi ir mes kartu vaidinome viename filme, jame jis atliko nedidelį barmeno vaidmenį. Taigi tuomet pirmą kartą ir susitikome, nors tasai filmas nelabai nusisekė. Po metų, kai Quentinas jau buvo sukūręs savo filmą “Pasiutę šunys” (“Reservoir Dogs”), kartu pradėjome dirbti filme “Desperado”. Sykį, didelio epizodo filmavimo išvakarėse, viešbutyje repetavau savo vaidmenį kartu su garsiuoju Steve’u Buscemi ir jis man staiga pasakė: “Ar žinai, kaip tau nuskilo, kad gali nušauti Quentiną?” ir dar pridūrė: “Norėčiau aš tai padaryti, nes jis nė sekundei nenustoja malti liežuviu”.
Ir ką jūs Steve’ui Buscemi atsakėte?
Pasakiau: “Žinau”. Man pasisekė, kad galėjau nušauti Quentiną Tarantino (valiūkiškai juokiasi). Ir tikrai, jis kalba be perstojo, bet ne tuščiai.
Jei Quentinas Tarantino jums pasiūlytų sukurti jo režisuojamam filmui scenarijų, kokią istoriją sugalvotumėte?
O, kaip tik šiandien mąsčiau apie vieną filmo idėją, kurį man šovė į galvą. Aš Quentinui pasiūlyčiau beprotišką istoriją apie Meksikoje gyvenantį nukvakusį sodininką. Jis be perstojo žiūri senus rytietiškus kovinius filmus apie samurajus, kuriuose vaidina šeštojo dešimtmečio japonų kino žvaigždė Toshito Mahummi. Sodininkas svajoja pats tapti samurajumi, šį mintis jį tiesiog užvaldo, kiauras dienas jis tik mosuoja kreiva lazda - įsivaizduojamu kardu - ir rėkaloja karo šūkius. Bet kur gi jus matėte, kad samurajumi būtų meksikietis, be to, dar ir sodininkas. Suprantama, senis galiausiai išprotėja: įsivaizduoja, kad ir yra tasai Toshito Mahummi, bei ima kovoti su savo prižiūrimame sode augančiais augalais - rožėmis ir kaktusais.
Tai panašu į šizofrenišką XXI amžiaus “Don Kichoto” versiją.
Taip, skamba beprotiškai, tarsi sukurta ne itin gerai su savo smegenėlėmis sutariančio žmogaus.
Ar ši istorija nėra pagrįsta tikrais faktais?
Tai tiesiog mano popietiniai svaičiojimai.
Žinoma, negaliu nepaklausti apie įsimintiniausią filmo “Nuo sutemų iki aušros” epizodą, kuriame Salmos Hayek vaidinama pragaro valdovė šoka erotiškiausią viliotinį jums atliekant savo vampyrišką dainą. Kas buvo smagiausia tai filmuojant?
Dvi savaites dirbome prie šio epizodo ir kasdien su mumis filmavosi dvidešimt devynios apsinuoginusios mergužėles. Dėl tokio vaizdo buvo sunku susikoncentruoti groti ir vaidinti, o per pietų pertrauką valgis rūpėjo mažiausiai (smagiai juokiasi). O tą dainą aš buvau parašęs maždaug prieš dešimt metų iki “Nuo sutemų iki aušros” sukūrimo. Robertas atsitiktinai išgirdo mane ją grojant ir pakvietė mūsų grupę groti šokant Salmai.
Vienam leidiniui sakėte, kad jūsų svajonė yra surengti bendrą koncertą su “The Beatles”, “The Sex Pistols” ir “Nirvana”, kadangi šios grupės pakeitė pasaulį. Kaip jos pakeitė pasaulį?
Jų muzika nėra kažkas skirta vien tik klausymuisi. Ji privertė žmonės atsistoti ir sau pasakyti: “Noriu daryti tai, kas yra tikra man pačiam, ir nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti”. Smagu būtų su jais pagroti, nors tai tik ir liks svajone.
Kaip jums patiko Lietuvos publika ir kokius įspūdžius išsivežate iš mūsų šalies?
Lietuvos publika nepaprastai šauni, mus sutiko labai šiltai ir suteikė mums daug energijos. Prieš atvykdamas pasiskaičiau CŽV interneto svetainėje esančią informaciją apie jūsų šalį. Ten, pavyzdžiui, rašoma, kad neturite branduolinio ginklo, jūsų kariuomenė yra maža, per metus įvykdomų žmogžudysčių skaičius nedidelis. Bet ten nebuvo parašyta, kad pas jūs labai stipri ir gardi degtinė, o merginos tokios gražios, kad man nuo žiūrėjimo akis sopa. Gaila, kad negaliu čia pabūti ilgiau.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
