Berlyno šokio scenoje – naujas projektas. Keista ar ne, bet šio trejų metų projekto finansavimą iš Vokietijos sostinės kultūros fondo bei pagrindinio rėmėjo „BASF“ lėšų laimėjo Sashos Waltz trupė „Sasha Waltz & Guests“. Projekto „Ateities choreografai“ tikslas – remti „Sasha Waltz & Guests“ trupėje kuriančius jaunuosius choreografus bei jų kelią į pasaulinę sėkmę. Pirmasis projekto spektaklis „Ars melancholiae“ („Melancholijos menas“), kurį sukūrė baskų kilmės choreografas Juan Kruz Diaz de Garaio Esnaola, gerokai pritvinkęs tulžies, o kūrybinės spektaklio spragos galbūt atspindi ne režisūrines, bet kelio į kūrybą spragas.
41 metų Juan Kruz Diaz de Garaio Esnaola – ne tik šokėjas, choreografas, bet ir muzikantas bei kontratenoras, šiuolaikiniu šokiu susižavėjo jau baigęs senosios muzikos specialybes San Sebastijano muzikos konservatorijoje bei Amsterdamo antikinės muzikos konservatorijoje. Ilgus metus dirbęs su choreografais Marcelo Evelinu, Emio Greco, Pieteriu C. Scholtenu bei Lloydu Newsonu aktorius ir šokėjas Esnaola nuo 1996 metų šoka bei pats kuria Sashos Waltz trupėje. Jo 2000 m. sukurtas muzikos spektaklis „Mano brangioji... Mano švelnioji“ („My dearest... My fairest“) bei 2002 m. kartu su Sidi Larbi Cherkaoui, Lucu Dunberry ir Damienu Jaletu sukurtas šokio bei muzikos spektaklis „Prieš“ („d‘avant“) sulaukė pasaulinės sėkmės. Deja, spektakliui „Ars melancholiae“ sunkoka prognozuoti panašų likimą.
Baltu polietilenu aptrauktoje scenoje tarp daugybės baltų įvairaus dydžio bei formos kėdžių ant didžiulio stalo (Thomo Schenko scenografija) guli gyva pusnuogių žmonių grandinė. Su jais pietauti pasiruošęs Esnaola atrodo lyg vaikas, kojomis mataruojantis prie pusryčių stalo. Šis vos apčiuopiamas komizmas pamažu perauga į lengvą nerimą, trims šokėjams vartantis ant žemės, o blogą nuojautą sustiprina iš šokėjų burnų varvanti juoda tulžis.
Melancholija, pereinanti nuo svajingo liūdesio iki prislėgtos nuotaikos, baimės ir net depresijos yra pagrindinė spektaklio tema. Nenuostabu, jog Esnaola ėmėsi šios temos, nes žiūrint į jį atrodo, kad viso pasaulio liūdesys yra užkoduotas šio aktoriaus veide. Deja, spektaklis atrodo lyg nesėkmingas bandymas suteikti formą žmoniją kamuojančiai depresijai.
Penki atlikėjai – dvi moterys Cora Frost ir Mata Sakka bei trys vyrai Lucas Dunberry, Antonio Ruz ir Juan Kruz Diaz de Garaio Esnaola – vaidina, šoka ir dainuoja įvairius paties choreografo atrinktus Shakespeare‘o, Baudelaire‘o bei Rilke‘s tekstus. Aukštais balsais atliekami kūriniai primena viduramžių liturgijų giesmes. Šis „tamsius jausmus“ šlovinantis choralas spektaklio melancholijai suteikia sodresnį atspalvį, tačiau juntama ir monotonija, viso spektaklio metu skambant tik vienai gamai.
Šiuolaikinio šokio spektaklyje nedaug: vienos scenos atrodo lyg puikiai atlikta improvizacija, kitos – tarsi darželyje žaisti/šokti rateliai. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju nesunku pastebėti, jog šokėjai puikiai valdo kūną bei gerai išmano šiuolaikinio šokio techniką. To galbūt nepasakyčiau apie vaidybą. Vien tik vaidinti, o ne šokti ir vaidinti, atlikėjams sekasi sunkiau; jie tarsi pasimeta atskirose scenose ir tokiu būdu išbalansuoja spektaklio vientisumą.
Itin vykusiais galima pavadinti spektaklio architektūrinius sprendimus. Iš metalinės konstrukcijos bei įvairaus aukščio kėdžių suformuotos svertinės sūpuoklės, pirmasis automobilis bei keliaaukštis namukas, virstantis Kalėdine eglute atrodo išties įdomiai ir originaliai. Nors vaizdais ilgai mėgautis netenka, šie puikūs sumanymai ryškiai įsirėžia į atmintį.
Įdomu ir tai, jog spektakliui „Ars melancholiae“ filmą sukūrė buvęs „Auros“ šokėjas Virgis Puodžiūnas, kuris nuo 1996 metų darbuojasi Veimaro bei Kaselio teatruose, o nuo 1999 metų šoka Sashos Waltz trupėje. Virgio Puodžiūno nespalvotas filmas rodo į upės vandenį krentančias snaiges, vėjyje linguojančias smilgas, viksvomis apaugusiame ežero krante rymančią valtį. Žinant, jog šiuos vaizdus filmavo mūsų tautietis, pasąmonė tuojau pat juos tapatina su Lietuvos gamtovaizdžiu. Tačiau kadruose šmėžuoja ir spektaklio atlikėjai, ir vaikai, todėl sunku nuspėti, ką konkretaus norėjo parodyti Virgis Puodžiūnas. Šis filmas nėra nei atskaitos taškas, nei scenos vyksmą įtakojantis, todėl ir visai nebūtinas elementas, juoba, kad ir įdomių, tačiau iki galo neapipavidalintų metaforų spektaklyje visa galybė.
„Ars melancholiae“ – per ilgas ir dar visai „žalias“ kūrinys. Spektaklio muzikinės, vaidybos bei šokio dalys ryškiai skiriasi viena nuo kitos, trūksta harmoningų perėjimų, todėl ir pats spektaklis atrodo lyg sukapotas į nedidelius atskiras istorijas pasakojančius veiksmus. Suapvalinus aštresnius siužetinius kampus ir ilgiau padirbėjus prie atskirų scenų bei atskirų menų sąsajos galbūt išeitų dar vienas originalus Juano Kruzo Diazo de Garaio Esnaolos liūdesio spektaklis.
