Neseniai „Akistatoje“ svarstėme apie mirties bausmės vykdymą, apie tai, ar tokia bausmė mažina nusikalstamumą. Tą kartą minėjome, kad Lietuvoje po Nepriklausomybės paskelbimo iki 1996 metų, kuomet Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas, mirties nuosprendis buvo įvykdytas 7 nuteistiesiems šia bausme. Kas jie tokie, už ką jiems buvo atimta gyvybė?
Pirmaujam Europoje
Ilgą laiką Lietuvoje iš visų įregistruotų nusikaltimų žmogžudysčių būdavo mažiausiai, tačiau po Nepriklausomybės paskelbimo nužudymai pasipylė kaip iš gausybės rago. 1971 metais Lietuvoje buvo nužudyti 106, 1978 – 124, 1983 –163, 1989 – 155, o 1993 jau net 416 žmonių. O piko metai buvo – 1994-ieji. Tuomet nusikaltėliai gyvybę atėmė net 523 aukoms. Ir nors vėliau nužudymų ėmė mažėti ir dabar per metus gyvybė atimama maždaug 200 žmonių (pernai – mažiausiai per visą Nepriklausomybės laikotarpį –199), tačiau specialistų nuomone, mūsų šalyje nužudoma labai daug žmonių. Gerokai daugiau nei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Jei norėtume atitikti Europos vidurkį, tai Lietuvoje galėtų būti nužudyti tik 36 žmonės, o dabar – beveik 6 kartus daugiau.
Europoje Lietuvą nužudymų skaičiumi lenkia tik Rusija ir Moldova, o Europos Sąjungos šalyse mes pirmaujame.
Išskirtinis nužudymų lygis jau yra atkreipęs užsienio kriminologų dėmesį ir daugelio nuomone, nužudymai Lietuvoje siejami su socialiniais, politiniais ir ekonominiais pokyčiais. Dažnas pastebi sąryšį tarp nužudymų ir alkoholio suvartojimo, tarp nužudymų ir sunkaus gyvenimo, bedarbystės. Tad ir vaistas prieš smurtą būtų, jei valstybė sugebėtų sukurti normalias gyvenimo sąlygas.
Bet idealaus gyvenimo nesukursi. Ne veltui senovės išminčiai sakė: lengva būti žmogumi, kai aplink žmonės, bet tu išlik žmogus nežmoniškose sąlygose.
Kainas užmušė Abelį ne todėl, kad jis iš prigimties buvo žmogžudys. Užmušė iš pavydo ir nuoskaudos. Žmogus gimsta su dvigubu dugnu: jis gali būti ir nepaprastai mielaširdingas, ir žiaurus. Priklausomai nuo aplinkybių. Nors italų teismo psichiatras Čezarė Lombrozas (1835-1909), kriminologijos antropologinės mokyklos pradininkas, teigė, kad egzistuoja įgimto nusikaltėlio tipas ir siūlė tokio tipo asmenis, dar nepadariusius nusikaltimo, ištremti visam laikui į negyvenamą salą, bet pasekėjų jis sulaukė nedaug. Tačiau jo teorija išliko ir iki mūsų dienų. Tiesa, atsisakyta kai kurių labai jau naivių dalykų, rasizmo, tačiau Lambrozo pasekėjai kalba apie tai, kad nusikaltėlių genuose yra pakitimų, kurie ir nulemia kriminalinę žmogaus elgseną.
Noras įsitvirtinti
Jei ši teorija iš tikrųjų būtų pasiteisinusi, tai būtų labai lengva užbėgti žmogžudystėms už akių. Tačiau taip nėra, o bandant nupiešti žmogžudžio portretą, reikia labai plataus spalvų spektro. Vienoje pusėje, galima sakyti, – atsitiktiniai žmogžudžiai, iki paskutinės sekundės net neįsivaizdavę, kad gali ką nors nužudyti. Kitoje – žmonės, kuriuos būtų galima pavadinti profesionalais. Jiems nieko nereiškia nužudyti žmogų, ypač turint sau naudingą tikslą. Spektro viduryje – labai sudėtinga situacija. Bus įvykdyta žmogžudystė ar ne, priklauso nuo aplinkos.
Žmogus iš spektro vidurio veikia kaip gaujos narys. Visi muša, ir jis gali mušti. Visi glosto, ir jis glostys. Nusikaltimą toks žmogus dažniausiai padaro afekto būsenoje. Po pirmos žmogžudystės jis gailisi, bet patenka į kalėjimą. O ten žmogus žmogui – vilkas. Ten susiformuoja visai kitokie įpročiai, kitoks charakteris.
Tipiško žmogžudžio portretas nesudėtingas. Dažnai tai šaltas žmogus, bejausmis kito skausmui. Bet į viską, kas susiję su jo asmeniu, reaguoja labai skausmingai. Pagrindinis visų žmogžudysčių motyvas – žmogžudžio savojo „aš“ gynimas, kuris dažniausiai kyla iš įsivaizduojamo pavojaus. Žmogžudys veikia lyg gindamasis, bijodamas mirties, nors ji jam nė negresia.
Paauglius, jaunus žmones žmogžudystei paskatina neužtikrintumas, noras įsitvirtinti. Jau 4–5 metų vaikas žino, kad negalima žudyti, vogti. Todėl žmogžudystės negalima pateisinti net silpnaprotyste. O štai silpno noras parodyti savo stiprumą atveda prie nelaimės.
Netgi žmogžudystė dėl turto yra ne kas kita, kaip noras įsitvirtinti užvaldžius svetimą turtą. Kartais nusikaltėliui ne tiek svarbu pagrobtas daiktas, kiek noras peržengti uždraustą ribą, vaizduoti save kaip kažkokią išimtį.
Ypatinga kategorija – profesionalūs žmogžudžiai. Žudydami jie nepatiria afekto, tačiau tarp jų ne vienas – nekrofilas. Yra net gi buvę atvejų, kai samdomas nusikaltėlis ateina į savo aukos laidotuves vien todėl, kad įkvėptų lavono kvapo.
Nusipelnė mirties
Pirmoji mirties bausmė tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo buvo paskirta antros grupės invalidui A. Melnikovui. Dar 1990 metų vasario 14-tąją šis Minsko gyventojas Druskininkuose nužudė du ir kėsinosi nužudyti dar vieną žmogų. Tai padarė po išgertuvių. Pagriebęs plaktuką, smogė 12 kartų V. B. , o po to tuo pačiu plaktuku 14 smūgių užmušė S. B. Vėliau, nešinas plaktuku, nuėjo pas kitą savo pažįstamą S. K. Ten išgėrė butelį vyno. Šeimininkas paprašė svečio pamasažuoti nugarą. Bemasažuodamas A. Melnikovas pareikalavo pinigų. Kai S. K. nepanoro užsimokėti už masažą, svečias vėl griebėsi plaktuko. Daužydamas juo per galvą iš kišenės ištraukė 70 rublių. Užbaigti kruviną darbą sutrukdė skambutis į duris.
Teismo nuomone, už tokius nusiklatimus A. Melnikovas nusipelnė mirties bausmės, tačiau atsižvelgus, kad nusikaltėlis yra invalidas ši bausmė jam buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.
Bausmės nelaukė
Antrasis nuteistas mirties bausme buvo A. Šakys. Jis nelaukė, kol jam bus įvykdytas nuosprendis, ir pats pasikorė Lukiškio kalėjimo mirtininkų kameroje.
A. Šakys buvo teistas net penkis kartus. Atvažiavęs iš Kaliningrado srities, jis kelias dienas stebėjo vienos moteriškės sodybą, nes sklido kalbos, kad ji turi daug turto. Kai nusprendė plėšti, visai netikėtai priebutyje sutiko šeimininkę. Išsitraukęs iš kišenės peilį smogė juo aukai į pilvą, krūtinę, nugarą. Mirtis buvo greita, nes peilis kliudė širdies skilvelį. A. Šakio pagrobtą turtą ekspertai įvertino tik 580 rublių. Vėliau nusikaltėlis, norėdamas nuslėpti nusikaltimą, užlipo ant aukšto ir padegė namą.
Iš šio nuosprendžio aišku, kad anuomet ir įstatymai, ir teisėjai buvo gerokai griežtesni. Dabar už tokią žmogžudystę net ir recidivystui vargu ar koks teisėjas skirtų daugiau kaip 20 metų. O tuomet nieko nestebino ir paskelbta mirties bausmė.
Taksistų siaubas
1991 metų rugsėjo mėnesį mirties bausmė buvo paskirta R. Bražinskui. Tiesa, ji tuoj pat, per tą patį teismo posėdį, buvo pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos. R. Bražinskas (jam tuo metu buvo tik 20 metų) dirbo Alytaus valstybinėje agrofirmoje „Žaluma“, krovėju. Pirmą savo „žygdarbį“ su draugeliu atliko Vėlinių dieną, pasinaudojęs tuo, kad visi dori žmonės tuo metu būna kapinėse. Iš anksto apsižiūrėjo ir „apšvarino“ M. K. butą. Kitą dieną R. Bražinskas su kitu draugu – tos pačios įmonės vairuotoju G. Narkevičiumi – nutarė apiplėšti indvidualaus taksi vairuotoją. R. Bražinskas jį paprašė, nuvežti į Lukiškių kaimą. Pakeliui vairuotoją užpuolė, pradėjo smaugti. Laimei, O. A. pavyko pasprukti ir net sudaužyti automobilio priekinį stiklą. Tad „draugai plėšikai“ toliau važiuoti nebegalėjo, bet savo sumanymo neatsisakė.
Naujųjų išvakarėse jie užpuolė taksistą P. S. „Duetas“ veikė ryžtingiau nei praėjusį kartą. G. Narkevičius, apglėbęs rankomis, laikė vairuotoją, o R. Bražinskas keturis kartus virtuviniu peiliu dūrė nelaimingajam. Galvodami, kad vairuotojas nebegyvas, plėšikai jį įmetė į Nemuną. Vandeny P. S. atgavo sąmonę ir bandė išlipti į krantą. G. Narkevičius jam padėjo, o ištraukęs tuoj pat šaliku pasmaugė ir lavoną įmetė į vandenį.
R. Bražinskui tai jau buvo ne pirmas teismas. Jis buvo du kartus teistas už vagystes. Šį kartą teismas nuteisė jį mirties bausme, bet pakeitė ją kalėjimu iki gyvos galvos. G. Narkevičius buvo nuteistas kalėti 15 metų.
Sušaudė pirmąjį
O štai pirmajam mirties bausmė Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo įvykdyta Aleksandrui Novatkiui. Šis 23 metų vyras irgi buvo teistas du kartus. Mirties bausme jis buvo nuteistas 1992 metų vasarį, tų pačių metų gegužės 2 d. A. Novatkio malonės prašymas buvo atmestas ir rugpjūčio 8 d. nuosprendis buvo įvykdytas. Viskas buvo padaryta labai greitai. Ne taip, kaip JAV, kur nusikaltėliai paskutinės savo dienos kartais laukia po 30 metų.
A. Novatkis tokia griežta bausme buvo nuteistas už tai, kad nužudė nepilnametę. 1991 metų rugsėjo 30-ąją tuometinės valstybinės įmonės „Silikatas“ operatorius A. Novatkis kartu su bičiuliais girtuokliavo vaikų darželio teritorijoje. Kaip dažnai būna, užbaigti vaišių į savo butą sugėrovus pasikvietė Kapsų gatvės gyventojas Stanislovas U. Čia vienas iš svečių ir pastebėjo, kad šeimininkas turi tuo metu labai deficitinį videomagnetofoną ir spalvotą televizorių.
Po pietų, kai šeimininkas išėjo į darbą, A. Novatkis sugrįžo į butą. Užlipęs laiptais paskambino į duris. Tuo metu į namus jau buvo grįžusi dvylikametė šeimininko dukrelė Ana. Mergaitė nenorėjo atidaryti durų ir sakė, kad mama neleidžianti įsileisti svetimų, tačiau jaunas vyras pamelavo, kad atėjo atsiimti kasetės. Nieko blogo negalvodama mergaitė nuėjo ieškoti tos kasetės, o tuo pasinaudojęs Aleksandras ir įėjo į butą. Jis šmurkštelėjo į virtuvę, kur ant spintelės pamatė virtuvinį peilį ir juo nutarė nužudyti nereikalingą liudininkę. Kai mergaitė pamatė artėjantį su peiliu svečią ir dar bandė bėgti, žudikas ją pavijo tarpduryje ir smogė peiliu į nugarą. O kai ši parkrito, badė kur papuola. Ekspertai suskaičiavo net 24 smūgius.
Pamatęs, kad mergaitė nejuda, A. Novatkis suvyniojo į sofos užtiesalą televizorių „Šilelis“, iš mokyklinio krepšio iškratęs knygas, sudėjo į jį videomagnetofoną, 5 videokasetes, dar iš sekcijos pagrobė pora butelių konjako. Išeidamas virtuvinį peilį įsikišo į vidinę kišenę.
Į darbą A. Novatkis jau vėlavo. Pakeliui išmetė peilį, pagrobtus daiktus paslėpė ventiliatoriaus patalpoje, krauju išteptą striukę pakabino bendradarbio spintelėje, iš butelio nugėrė konjako ir nuėjo dirbti.
Nužudytą Aną surado mama apie penktą valandą sugrįžusi iš darbo. Duris ji rado atrakintas, viduje pamatė gulinčią kruviną dukrą, kambaryje nebuvo televizoriaus... Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad A. Novatkis įvykdė sunkų, labai pavojingą visuomenei nusikaltimą – nužudė nepilnametę. Tai padarė ciniškai ir ypatingai žiauriai. Dėl šių priežasčių A. Novatkiui buvo paskelbta išimtinė mirties bausmė.
Žudė pažįstamus
Antrąjį kartą po Nepriklausomybės paskelbimo mirties bausmė buvo įvykdytą 1993-iųjų metų gruodžio 12-ąją. Tą dieną buvo sušaudyti Valentinas Laskys (40 m.) ir Vladimiras Ivanovas (30 m.).
V. Laskys buvo vienintelis iš nuteistųjų mirti, kuris nerašė malonės prašymo ir norėjo kuo greičiau būti sušaudytas. Laukdamas nuosprendžio jis net buvo persipjovęs rankos venas. Nuosprendį jam teismas paskelbė 1993-ųjų rugpjūčio 5-ąją, o gruodžio 12-ąją jis jau iškeliavo į dausas.
V. Laskys dar kūdikystėje buvo atimtas iš alkoholikės motinos kaip nemaitinamas kūdikis. Augo globos namuose, pradinėje mokykloje perkeltas į specializuotus globos namus. Nuo pat penktos klasės buvo nepilnamečių įskaitoje, vėliau pateko į Vėliučionių vaikų auklėjimo koloniją. Čia tuo laiku būdavo iki 300 auklėtinių – vyresniojo paauglystės amžiaus berniukų, kurie, atlikdami bausmę, įgydavo staliaus amato.
Tačiau staliumi V. Laskys nedirbo. Jis plėšė ir žudė kartu su savo 22 metų kurčnebyle dukterimi Renata. Pirmą kartą nuteistas buvo vos sulaukęs 19-os, už vagystes. Tik spėjo išeiti iš kolonijos, ir vėl teismas. Ir taip visą gyvenimą. Šeštą kartą už vagystes ir chuliganizmą sėdo 12 metų. Iš įkalinimo įstaigos sugrįžo 1991-ųjų sausio mėnesį. Ir iš karto ėmėsi savo seno amato – vagysčių. Siautėjo Raseinių, Panevėžio, Utenos, Kėdainių, Pasvalio rajonuose, Baltarusijoje, o sulaikytas buvo Moldovoje.
Pirmoji žmogžudystė, įrodyta teisme, – Leonoros M. nužudymas Utenos rajono Vilučių kaime. Beje, per parengtinį tardymą V. Laskys prisipažino, kad Panevėžio rajone jis nužudė Veroniką L., bet per teismą tai neigė, o įrodyti šį nusikaltimą įkalčių nepakako. Po to – vagysčių serija. Kartu su dukra Raseinių rajone Šilininkų kaime apiplėšė Birutės L. sodybą, Pasvalio devynmetę mokyklą, Panevėžio rajono Vaišvilaičių kaime Bronislavos Č. gyvenamąjį namą.
Tą patį mėnesį abu su dukra atvažiavo į Raseinių rajoną. Iš automobilio išlipo autostradoje už Ariogalos ir iškart ėmėsi ieškoti pavienių sodybų, kurias būtų galima apvogti. Pamatė geltonai dažytą namą. Kieme sutikę senutę, paprašė atsigerti. Po to nutarė apsižiūrėti. Pernakvojo šiaudų stirtoje ir kitą dieną, grasindami moteriškei peiliu, pareikalavo pinigų, žiedų. Apiplėšę nuvažiavo link Kauno.
Po kelių dienų sugrįžę į Raseinių rajoną užsuko pas V. Laskio vaikystės dienų pažįstamą Petronėlę J. Užsuko ne jaunystės prisiminti, o apiplėšti. Veikė abu su dukra. Tėvas pasmaugė savo vaikystės draugę, o duktė tuo metu naršė spintas.
Spalio 1-ąją tėvas su dukra – jau Kaune. Vėl rezgė planus, ką apiplėšti. Palemone, pamatę iš atokiau stovinčio namo kiemo išvažiuojančią automašiną, nusprendė, kad ten gyvena turtingi žmonės. Abu nuėjo į kiemą ir ten sutiko moterį. V. Laskys iš karto išsitraukė peilį ir pareikalavo pinigų. Tėvas grasino peiliu, o duktė, išdaužusi langą, stiklo šuke mušė moterį per galvą, veidą. Panašiai buvo apiplėšta ir Kėdainių rajono Vincentavos kaimo gyventoja Kazimiera R.
Po šios vagystės Laskiai patraukė į Baltarusiją. Minsko srities Volozinsko rajone viename vienkiemyje nužudė Aleksandrą K. Nužudė žmogų, kuris juos abu priglaudė ir pas kurį visą savaitę gyveno. Už šiuos nusikaltimus tėvas sušaudytas, o duktė buvo nuteista šešeriems metams laisvės atėmimo.
Nužudė motiną ir dukrą
V. Ivanovas nužudė ne tik motiną, bet ir jos 4 metukų dukrą. Negana to – motiną žudė mergaitės akivaizdoje.
O buvo taip. 1992-ųjų spalio 13-ąją Klaipėdoje dešimtą valandą ryto jis užėjo pas savo pažįstamą Tatjaną A. Užėjo iš anksto nusprendęs ją apiplėšti. Paprašė, kad moteris parduotų dolerių. Ši teturėjo tik 5 dolerius. Tuomet V. Ivanovas pasiuntė ją pas kaimynę paprašyti, kad ši parduotų daugiau, o išėjus šeimininkei, surišo jos dukrą Jekateriną. Grįžusi moteriškė pamatė surištą vaiką ir ėmė šaukti, puolė V. Ivanovą. Šis dūrė peiliu Tatjanai ir ją nužudė. Po to pleistru mergaitei apvyniojo burną ir nosį ir pakišo ją po sofa. Bute rado 195 dolerius, pagrobė ir įvairių daiktų.
Šis, už vagystes jau teistas trisdešimtmetis, buvo sulaikytas Maskvoje, o įsigalėjus teismo nuosprendžiui, sušaudytas Vilniuje.
Kitame „Akistatos“ numeryje skaitykite:
Apie mirties bausme nuteistą trijų žmonių žudiką Vidmantą Žibaitį ir du senukus užmušusį Aleksandrą Gudkovą
Genadijus SKRIPKA
