Kunigas, bendruomenės „Aš esu“, teikiančios pagalbą nuo narkotikų, alkoholio ir lošimų priklausomiems žmonėms bei jų artimiesiems, vadovas Kęstutis Dvareckas papasakojo porą iš daugelio istorijų, kurios liudija apie sugebėjimą pasikeisti.
„Tokių visai nemažai turim. Pavyzdžiui, Lazdynų ligoninėj žmogus detoksikuojamos nuo medžiagų, alkoholio ir paskui prognozės atrodo labai liūdnos, kad jau per daug viskas pažeista. Turiu konkrečius du tokius atvejus.
Abu šie žmonės jau baigė šios žemės kelią, bet dėl kitų ligų, ne dėl priklausomybės, bet finišavo blaiviai. Vienas aštuonis metus, kitas dar ilgiau. Tada supranti, kad kol žmogus kvėpuoja, tol niekada ne per vėlu ir reikia patikėti kartais juo, kai jis pats savimi netiki ir visi juo netiki.
Kai prieitas tas liepto galas, tai gali būti naujos pradžios pranašai tos visos pabaigos. Iš vaikų teisių vis daugiau žmonių yra, matėm tokių, kurie atėjo pikti ant visų institucijų, o šiandien yra atsakingi vaikai ir motinos“, – pasidalino istorijomis K. Dvareckas.
Specialių institucijų įsikišimas
Su žmogumi, kuris kenčia nuo priklausomybės alkoholiui, institucijoms kartais būna sunku susitvarkyti. Tačiau, net ir ypatingai sudėtingoms aplinkybėms susidarius, žmonės sugeba susiimti ir gyventi daug geresnius gyvenimus.
„Tu supranti, kad jam ir institucijoms buvo sunku atlaikyti, buvo sunku su jo gynyba dirbt, bet dabar, žiūri, trys-keturi metai ir gražiai gyvena. Man kartais būna baisu paklausti, kada jis galės prisiimti atsakomybę už du-tris vaikus, kai kurie net ir neturėdami bėdų, nelabai gali tokią atsakomybę prisiimti. O tu matai, kad susigrąžino tas teises, sunkumų objektyviai didelių yra, bet vis tiek mažais žingsneliais eina į priekį ir blaiviai.
Tai tokių pavyzdžių tikrai turim ne vieną dešimt. Tai čia va neseniai šventėm savo gimtadienį, tai buvo atėję tokių žmonių, kurie prieš dešimt metų pas mus buvo, ir atvažiavo su savo vaikais padėkot. Buvo tokių atvejų, kur mes nelabai tikėjom, bet tu matai, kad visai gražių dalykų vyksta“, – kalbėjo K. Dvareckas.
Kokią žalą iš tikrųjų padaro alkoholis?
Pasak kunigo, alkoholis yra viena iš pagrindinių psichoaktyvių medžiagų, nuo kurio priklausomybė ir poveikis gali trukti ne vienerius metus.
„Tai yra viena iš psichoaktyvių medžiagų, jau eina nebe viena, gretutiniai atsiranda vaistai, dar kas nors. Nuo alkoholio atsiranda socialiniai praradimai labai dideli pačiam asmeniui ir mums, kaip visuomenei, labai dideli socialiniai praradimai.
Šalia priklausomų nuo alkoholio priimtina manyt, kad šeši-aštuoni žmonės gyvena nuolatiniam strese, manipuliacijų apsupty, gėdoj, kaltėj. Tada aišku irgi, gyvendami tokioj įtampoj, patiria ne tik diskomfortą, bet ilgainiui gali įsivysti ne tiesioginė priklausomybė, kai ilgai šalia priklausomo gyvenantis žmogus su alkoholiu ta degradacija trunka labai ilgai.
Jeigu su kitomis psichoaktyviomis medžiagomis žmonės greičiau pasiekia tą simbolinį dugną: kalėjimus, ligonines ar kapines, tai su alkoholiu tai gali tęstis dešimtmečiais ir tada būna labai įsisenėjusios problemos“, – dėstė K. Dvareckas.
Tai gali veikti tėvus ir vaikus
Tokiu atveju, anot kunigo, jei priklausomybė trunka ne vienerius metus, dažniausiai kenčia artimieji, kurie nori padėti, bet ne visada tai daro tinkamai.
„Tada dažniausiai liečia ir sutuoktinį, tėvus, vaikus, bendradarbius ir dažniausiai visi pamažu praranda, norėdami padėti, pradeda toliau išsaugoti galimybę vartot, gesindami pasekmes, pradeda meluot, ko anksčiau nedarydavo.
Kiek aš sutinku, jeigu ir palaidoji paskui priklausomą asmenį vis tiek lieka, jei neina į savipagalbos grupes, psichoterapeutus, tai lieka su tais liekamaisiais reiškiniais toliau būti. Tai iškreipia, net drįstu kartais sakyti kritiniais atvejais, realybės ir suvokimą ir priimamų sprendimų adekvatumą“, – komentavo vyras.
Žmogus pats turi pripažinti, kad turi problemą
Vadovaudamasis asmeniniais pastebėjimais, priklausomybių centro vadovas teigė, kad niekas iš karto netrykšta entuziazmu kaip nors padėti sau. Jo nuomone, artimųjų įsikišimas padėti ne visada būna tinkamas.
„Žinoma, kad niekas nenori iš karto gydytis, mums reikia, kad jis sutiktų kažką daryt. Jeigu mes kaip visuomenė, kaip aplinka, būsim tolerantiški, kad mums galima lipti pradžioj ant kojos, o paskui ant galvos, ir jei mes tą toleruosim, ta naivu tikėtis, kad žmogus kažką keis.
Žmogus pradeda kažką keist, kai patiria savo liguistų pasirinkimų pasekmes. Dažniausiai, kad artimieji surenka tas pasekmes ir už tai labai smarkiai brangiai moka savo fizines, psichines sveikatos kainas, arba finansinių ir kitų resursų kainą ir labai brangiai apmoka žmogaus sirgimą ir sudaro jam sąlygas grimzt toliau.
Pavyzdžiui, lošimo atveju, kai persiima, grąžina skolas, nes galvoja, kad čia problema. Tai priklausomybės nuo alkoholio atveju, artimieji galvoja, kad problema yra alkoholis ar nepakankamai aš geras esu, arba labiau kontroliuot, apžaist.
Kai mes bandom įsijaust į tuos žaidimus, prastai baigiasi. Ne veltui ir lėktuve sako, norint padėt kitiems, svarbu patiems užsidėti tą kaukę, neprarasti adekvatumo, blaivumo, kad adekvačiai vertint situacijas ir neleisti su savimi elgtis taip, kaip kartais leidžiam, galvodami, kad tai geras darbas“, – pasidalino įžvalgomis jis.
Kinta požiūris į pagalbą
Kunigas pasisakė, kad požiūris į pagalbą keičiasi į gerąją pusę, o žmonės ilgainiui pasiryžta pasikeisti. Visuomenė turėtų ne tik pasakyti, kad myli, bet ir išdrįsti teigti, jog jų artimiesiems reikia pagalbos.
„Leist kad žmogų pasivyti natūralios pasekmės, dėl jų liguistų pasirinkimų ir tos pasekmės priartins žmogų prie sprendimo ką nors keist. Kaip gerą pavyzdį galiu sakyti vaikų teisės. Jeigu anksčiau tikrindavo tik kad tėvai gali būti bet kaip, bet kokiam apsvaigime, bet svarbu maisto yra šaldytuve, tie baziniai poreikiai, tai skaitosi užtenka. Tai tas požiūris į gerą labai kinta.
Pas mus yra buvę į dienos centrus, dar kitur kreipiasi žmonės, kur nenori jie nieko keisti, bet jie sako neatstoja nuo manęs, aš turiu čia būt. Ir tada, po kryptingų pastabų, po kelių mėnesių, žiūrėk, užsidega ir viduj troškimas ką nors keist, pasikeitė savęs matymas, realybės vertinimas ir prasideda tas vidinės motyvacijos užuomazgos, kurios leidžia tikėtis, kad pokyčiai bus ilgalaikiai.
Mes, kaip visuomenė, turim turėt tą vieningą „taip, myliu“, ir dėl to, kad myliu nefinansuosiu tavo susinaikinimo kelio, neisiu su tavim klystkeliu, nes tada dviese eisim. Bet yra pagalba ir aš, jei apsispręsi pagalbos, tai tikrai kartu prasibrausim pro visus labirintus ir atrasim, kas tau būtų paveiku: ar tai būtų savipagalbos grupės, kai kuriems to užtenka, ar tai būtų specializuoti psichikos centrai, ar tai būtų ilgalaikės reabilitacijos. Tų tokių pagalbos formų šiek tiek yra Lietuvoje. Nėra galbūt taip, kaip norėtumėm, bet vis tiek negalim ir visai ten sakyt, kad nieko nėra“, – prasitarė K. Dvareckas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
