Kupinas pasitikėjimo ponas žengė naktinio klubo įėjimo link – diskoteka už tris litus pačiame miesto centre.
„Seni, tu su treningais“, – šauna prie įėjimo šauna jį sustabdęs apsauginis.
Klausiamu žvilgsniu Ponas stebi smulkų jaunuolį, kuris „pasirašė“ šiame klube imtis apsauginio darbo. „Šiandien manęs niekas nesustabdys, šitas miestas mano. Kas čia toks?“ – jau virė mintys galvoje mintys, o plaštaka susispaudė į kumštį.
Drąsus jaunuolis nesitraukė.
„Merginoms nepatinka vaikinai su treningais. Eik persirengti“, – perspėja jaunuolis.
Ir čia poliai sutapo. Tuo pačiu užtikrintu žingsniu jis nutipeno namo ir po pusvalandžio grįžo gražiai pasipuošęs.
„Ar taip gerai? Šaunuolis, kad pasakei“, – rėžė jis apsauginiui.
Tai tik vienas etiudas iš Mariaus praeities gyvenimo.
„Sugebėdavau juos įtikinti beveik visus. Įsivaizduok, susikalbėdavau su girtais žmonėmis, išvengdavau konfliktų, – prisiminimuose paskendęs dabar šypsosi tasai pats drąsusis apsauginis, dabar jau „Sidabrines gerves“ pradėjęs kolekcionuoti aktorius Marius Repšys.
- Mariau, ar pameni, kaip gimė noras tapti aktoriumi?
- Vaikystėje apie aktorystę aš net nesusimąstydavau. Svajojau būti biologu, tatuiruočių meistru, sportininku, sekliu, bet apie aktorystę tikrai nesusimąstydavau. Viskas apsivertė aštuntoje klasėje, kai mama susipažino su Dainiumu Kazlausku. Ji tiesiog juo žavėjosi, o aš nuvažiavau į jo organizuojamą stovyklą. Jis man pasirodė labai kietas bičas. Su teatru aš nieko bendro neturėjau – buvau „teliko“ vaikis. Mačiau Dmitrijų Nagijevą, žavėjausi Vytautu Šapranausku ir laukdavau laidos „Pagauk kampą“: Rimantė Valiukaitė, Arūnas Sakalauskas, Andrius Bružas, Dalia Michelevičiūtė, Rolandas Kazlas – visi jie buvo mano dievukai. Dėl „Pagauk kampą“ netgi treniruotes praleisdavau. O man pačiam trūko drąsos net pagalvoti apie aktorinį. Tačiau kažkaip taip jau nutiko... Patekau į teatrą, pamačiau operą ir supratau „Bliamba, visai norėčiau“. Tada žmona mane paėmė už rankos ir nuvedė į mėgėjų teatrą „Palėpė“. Mane priėmė ir nusprendžiau, kad reikia bandyti. Viskas apsivertė. Juk tuomet studijavau kūno kultūrą... Iškeičiau sportą į teatrą. Ir nė kiek nesigailiu.
- Sportininkui turėjo būti sunku keisti savo įpročius...
- Visada buvau pripratęs prie režimo. Keldavausi penktą valandą ryto, pasportuodavau... Viskas būdavo pagal grafiką minučių tikslumu. O teatras? Čia bohema. Įsivaizduok, sutariame „Davai, repetuojame šeštą valandą“. OK, ateinu į repeticiją šeštą valandą. Vienas. Visi ateina septintą. Bandai su jais aiškintis. Atsakymo nėra. Tai buvo katastrofa. Labiausiai bijojau tos „bohemos“, kai stojau į aktorinį: ilgi plaukai, gitaros, dainuojama „šalia kelio karčema“. O aš į stojamuosius, beje, atėjau nei matęs, nei girdėjęs to teatro... Ir dainuoti nemokėjau. Atėjau su marškinėliais, ant kurių – olimpiniai žiedai. Visi kreivai į mane žiūrėjo, kol koridoriuje „špagatus“ dariau, tampiausi. Pagalvojau: „Jei jau atėjau žmonių pagąsdinti, tai gąsdinsiu iki galo“. Tačiau kažkuom aš patikau komisijai. Kaip atrodė mano stojamasis? Visą sportą įdėjau į teatrą. Etiudas buvo apie benamį, radusį batus. Salto dariau, „vertakus“. Tuo gal ir sužavėjau komisiją. Įstojau, bet mane vis vien labiausiai gąsdino bohema, ilgi plaukai, gitaros, dainos iki naktų. Man tai buvo svetima.
- Koks tuo metu buvo teatro suvokimas? Juk užaugai prie televizoriaus ekrano: Švarcnegeris, Van Dammas, Stallone, Briusas Lee...
- Aš norėjau būti kino aktoriumi, kai stojau. Juk maniau, kad tai yra realu – sportuoju, užsiimu akrobatika, kovos menais. Žinojau, kad galiu būti bent jau kaskadininkas. Pamenu, vieną dieną pasiryžau nueiti į Lietuvos kino studiją. Pasakiau chebrai, kad noriu būti kaskadininkas. Man pasiūlė užpildyti specialią anketą. Užpildžiau, pasifotkinau. „Paskambinsime“, – išgirdau. Bet vėliau supratau, kad užpildžiau paprasčiausią anketą masinėms scenoms. Viskas tuo ir baigėsi. Tačiau vis vien žinojau, kad aktoriumi aš tapsiu.
- Ir kas toliau?
- Žinai, pirmame kurse tu esi jaunas ir durnas. Apie nieką juk negalvoji. Už galvos susigriebi tik trečiame kurse. Tada pradedi galvoti, kad studijos tuoj baigsis ir užduodi sau tą patį klausimą „Ir kas toliau?“ Klausiau savęs, ką veiksiu. OK, tuo metu gaudavau vaidmenis, kuriuose tereikėdavo pasakyti „Laba diena“, „Laiškas atėjo“ arba į sceną atnešdavau lėkštę. Taip, tokie buvo mano vaidmenys. Man gyvenime pasisekė. Atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir viskas iššovė.
- Kokie buvo tie keturi metai?
- Sunkūs. Man tikrai buvo sunku. Žiauriai rovė stogą. Tekdavo atlaikyti nežmonišką krūvį: paskaitos nuo septynių ryto iki dešimtos vakaro... O aš dar užsimaniau išmokti groti pianinu. Keldavausi penktą valandą ryto, kad pagročiau, vėliau lėkdavau į paskaitas, tarp paskaitų grodavau, po paskaitų vėl grodavau. Ir dar spėdavau pasportuoti. Aš pats savo alinau. Tuo metu daug atradau savyje, tačiau dariau didelę klaidą – sau kenkiau. Sunku buvo: vaidini, stengiesi, įdedi visą dūšią, bet gauni daug pastabų. Tada vėl sau užduodavau klausimą: „Na, tikrai lochas, ką aš čia veikiu?“ Tokios mintys sukdavosi.
- Kaip aktoriai susitvarko su savo psichologija?
- Aš nežinau. Aktoriai privalo turėti paslankią ir stiprią psichiką. Aš jos, deja, neturiu. Maniškė yra paslanki, bet nėra stipri. Juk esu konkrečiai klimpęs. Vienu momentu buvo labai blogai. Manau, kad labai dažnai mes nesuprantame žodžio „stresas“ rimtumo. Atrodo ilgainiui jo nejaučiame, bet nori, ar nenori, jis yra. Pasąmonėje viskas vyksta. Patirties reikia, žinai, anksčiau aktoriai labai gerdavo. Jiems tarsi tai padėdavo. Šiuolaikiniame teatre gerti yra neįmanoma – nieko nesuvaidinsi.
- Drąsiai dabar kalbi apie tave ištikusią, bet įveiktą krizę?
- Taip. Buvau gilioje šiknoje. Nenoriu, kad manęs gailėtų. Taip atsitiko. Esu apie tai atvirai kalbėjęs. Tiesiog linkiu, kad žmonėms to nebūtų. To galima išvengti. Tiesiog reikia laiku kreiptis pagalbos. Žmonės, išgyvenantys psichines duobes, dažnai patys nesupranta, kad jiems reikia pagalbos. Galime padaryti, kad šalyje būtų mažiau savižudybių, alkoholizmo, nelaimingų meilių, skyrybų. Laiku viską diagnozavus galima išvengti labai rimtų problemų. Aš persitempiau, nemiegojau, mane kankino pačios įvairiausios mintys. Tai nutinka kas trečiam žmogui. Jie patys to nejaučia, tik mes vėliau perskaitome naujieną, kad kažkas nusižudė. Galima realiai žmonėms padėti. Todėl apie tai šneku. Apie tai būtina šnekėti.
- Atsistoti ant kojų – tai...
- Tai sunku. O be kitų pagalbos – neįmanoma. Niekaip.
- Koks yra tikrasis Marius Repšys?
- Paprastas. Nesiparinu. Koks? Ir tingus, ir piktas, liūdnas, linksmas. O tu koks? Sėdėsi dabar prieš mane ir meluosi man į akis, kad esi darbštus?
- Kartais patingiu.
- Tingus. Visi tingi. Visko juk būna. Žmogus negali visą laiką būti fainas, energingas, „tūsovnas“ ir berėkiantis „Aš myliu žmones“.
- Prisipažink, ar esi bijojęs vaidmens?
- Taip, esu. Netgi gėręs esu tam, kad galėčiau suvaidinti. Esu vaidinęs girtas, žodžio negalėjau pratarti. Buvo ir taip. Nesu už gėrimą, bet tuomet aš tai dariau sąmoningai: važiuodamas į spektaklį nusipirkdavau litrą degtinės ir likus pusvalandžiui iki spektaklio pusę butelio išgerdavau. Dabar galiu pasakyti, kad tai nepadeda. Tai tik trukdo. Tikrai.
- Dabar plaki save už tokius sprendimus?
- Pats esu perfekcionistas. Tai yra mano bėda. Dažnai padaręs blogai pradedu plakti save, nes žinau, kad galėjau geriau. Pradedu save kalti, kad esunevykėlis, lūzeris, scena – ne man. Kiekvienam taip pasitaiko. Nebūna, kad žmogus visą laiką daro gerai. Daug šūdo turi padaryti. Ir taip visada: iš tonos šiukšlių – tik gramas aukso. Tas pats galioja ir kine, ir teatre, ir bet kurioje gyvenimo srityje.
- Anksčiau svajojai tapti aktoriumi, juo tapai, kur dabar sukasi svajos?
- Yra vaidmenų, kuriuos norėčiau suvaidinti, yra režisierių bei aktorių, su kuriais norėčiau dirbti. Žinai, kai paauglystėje žiūrėdavau laidą „Pagauk kampą“ svajodavau vaidinti su tais aktoriais. Dabar aš su jais ir vaidinu. Seni, tai yra didelė dovana man. Tai man daug reiškia. Žinai, aktorinis – tai savęs pažinimas. Tai padeda savyje atrasti daugiau spalvų. Kiekvieną dieną aktorius banda suprasti kitus žmones. Nuolat tobulėju. Jeigu sustosiu – laikas keisti profesiją.
- Ar nebijai, kad pavargsi nuo aktoriaus profesijos?
- Aš be vaidybos? Ne, nematau savęs taip. Man čia labai patinka. Laukiu kiekvienos repeticijos, filmavimų, premjeros. Žinau, kad paklausi, kuo save įsivaizduočiau... Vairuočiau „Uber“: važinėji, su žmonėmis bendrauji. Juk puiku. Kažkada man yra tekę dirbti apsauginiu naktiniame klube. Įėjimas į klubą kainavo tris litus. Įsivaizduok, diskoteka miesto centre – trys litai. Dirbdavau vienas. Jeigu kildavo muštynės, negalėdavau išsikviesti ekipažo, variantas – skambinti policijai, kuri atvažiuodavo po gero pusvalandžio, kai visas baras jau būdavo išdaužytas. Klubo savininkės prašiau porininko. Sutiko. Gavau porininką. Pirmą dieną jam sulaužė nosį, su greitaja išvežė. O aš su visais susitardavau. Stengdavausi nesivelti į konfliktus, išspręsdavau viską diplomatiškai. Kildavo muštynės, bokalai skraidydavo – įvairių situacijų būdavo, bet susitvarkydavau. Kai išėjau, savininkai pasamdė profesionalius apsauginius. Vieną po mėnesio su peiliuku pabadė.
- Kitą savaitę kino teatrų ekranuose – „Šventasis“.
- Kol kas tai yra geriausia, ką man pavyko padaryti kine. Manau, kad bus daug žmonių, kurie supras, kad viena ar kita situacija, pavaizduota šiame filme, jiems yra puikiai pažįstama...
- Kurios pačiam geriausiai įstrigo atminty?
- Juk pati tobuliausia scena yra, kurios metu Vytas ateina darbintis. Juk beveik visi darbo pokalbiai tokie ir būna: „Na, jūs palikote man gerą įspūdį“. Žiauriai juokinga. O kebabai? Juk kiekviename kieme tai vyksta: sėdi bičai, kerta kebabus ir stengiasi padažu neapsidrabstyti.
- Kiek kartų buvo filmuojama scena, kurioje Vytas (M. Repšio vaidintas herojus filme „Šventasis“) nesusivaldo?
- Ši scena netgi techniškai yra labai sudėtinga. Filme yra įdėtas netgi ne dublis, o repeticija. Nes yra natūralu, kad žmogus vis gaudamas smūgį į tą pačią vietą, pradeda saugotis ir antrą kartą jau traukiesi nuo smūgio. Taip nutiko ir su Indre Patkauskaitė – pirmas kartas buvo tobulas, o vėliau jau ji saugojosi. Todėl teko naudoti kadrus iš repeticijos.
- Ką šeimos konflikto scena tau reiškia?
- Tai yra žema. Aš esu prieš bet kokį smurtą. Konkrečiai toje scenoje aš galvojau, kaip atlikti veiksmą ir nesužeisti Indrės. Vaidyba pabėgo į antrą planą. Jeigu atvirai, daug sudėtingesnė scena buvo...
- Seksas?
- Taip (juokiasi). Nes mes nuolat žvengdavome. Buvo žiauriai juokinga. Tai buvo mano pirmas kartas su moterimi prieš kamerą... Dar vieną kartą su vyru yra buvę. Bet šįkart su Indre mums buvo sunku – reikia bučiuotis, o abu prunkščiame. Žiauriai juokinga buvo.
- Šįkart nepabijojau ir nuogumo...
- Scenos duše variantai buvo du: vienas su pimpalu, kitas – be. Perspėju jautruolius, kine su pimpalu rodys (juokiasi) Andrius pasiūlė nufilmuoti du variantus. Paklausiau, kurį jis įdėjo į filmą. Atsakė „tą“. OK, supratau.
- Apnuoginti kūną ir sielą – kurį sudėtingiau?
- Sielą. Mes turime suprasti, kad Lietuvoje kūno nuogumas yra kažkas „vau“. Kitur niekam nekyla problemų. O pasakyk man, o kas čia tokio? Nusirengti? Dabar prieš tave galėčiau nusirengti. Ir kas čia tokio?
- Gal kitą kartą?
- OK. Apnuoginti sielą? Čia jau yra sunkiau. Tačiau aktorius privalo tai daryti. Aš suprantu, kad kartais gal per daug atvirai kalbuosi su žmonėmis. Bet aš neturiu, ką slėpti. Galbūt, tai irgi yra mano klaida – esi per daug atviras...
- Tada paatvirauk, ar nekilo problemų su sporto namuose scenomis?
- O, taip, sutinku, kad filme atrodau rubuilis. Andrius norėjo, kad Vytas būtų pasportavęs, bet nestoras. Tačiau aš buvau storas. Kažkada padarydavau trisdešimt prisitraukimų. Tačiau filmavimo metu vos septynis išperdžiau. Tada svėriau 105 kilogramus. Sunku buvo ir judėti.
Visą gyvenimą buvau pasinešęs dėl sporto. Tačiau vieną dieną, po ilgesnės pertraukos nuo sporto, pamenu, užlipau ant svarstyklių – 65 kilogramai. Pagalvojau, kad reikia kažką keisti. Prisitraukimus namuose pradėjau daryti. Taip sportuodamas namuose priaugau penkiolika kilogramų. Pamaniau, kad noriu dar. Supratau, kad kojos mano per plonos, pradėjau pritūpimus su štanga daryti. Lėkdavau į kačialką. Taip ir „dasivariau“ iki 105 kilogramų. Valgiau labai daug. Pažiūrėjau vieną dieną į veidrodį ir pamačiau, kad prieš mane stovi senas, storas pirdalas. Pagalvojau, ar man to reikia. Jaučiau diskomfortą. Sunku buvo judėti, spektakliuose rūbai plyšdavo. Nustojau valgyti ir taip palengvėjo, pasijaučiau laisvas nuo maisto. Esu už sportą, bet sakau, kad reikia galvos nepamiršti pasiimti į salę.
- Kokios žmonių reakcijos lauki dėl „Šventojo“?
- Filmas yra reklamuojamas, kalbama apie „Sidabrines gerves“. O aš bijau, kad žmonės negaus to, ko gali tikėtis. Nenoriu, kad jie nusiviltų. Reakcijų bus įvairių. Vieniems patiks, kitiems – ne. Tai normalu. Smagu, kad Lietuvos kinas tampa įvairus, tačiau man nepatinka, kad jis yra tiesiog kepamas. Tarkime, „Šventojo“ scenarijų žmonės rašė beveik keturis metus, filmavo mėnesį ir metus montavo. Kartais yra apmaudu, kad kitus parašo per mėnesį parašo, nufilmuoja per dvi savaites ir sumontuoja per mėnesį ir yra filmas rodomas. Piaras sukasi, babkės skaičiuojamos. Visi juk nori užsidirbti. Tačiau, ar tai yra gerai Lietuvos kinui? Nežinau.
