V. Milovas yra Kremliaus kritikas, įkalinto opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno bendražygis.
Diskusija apie šių metų Rusijos ekonomiką dažnai prasideda nuo klausimo, kaip ji sugebėjo gana lengvai susitvarkyti su karu ir sankcijomis. Tačiau ar jai tikrai buvo lengva? Faktinis ekonominės veiklos sumažėjimas pagal įvairius objektyvius rodiklius siekia 5–10 proc., o tai labai rimtas kritimas.
Be to, Rusija neturi jokių realaus augimo perspektyvų. V. Putinui nepavyko sukurti alternatyvaus karinio-ekonominio modelio. Visos dabartinės stabilizavimo priemonės – tokios kaip laisvo rublio konvertuojamumo panaikinimas, importo pakeitimas, posūkis į Aziją, paralelinis importas ir sankcijų apeidinėjimas per trečiąsias šalis – yra laikinos, nes jos negali sukurti tvarios ekonominės sistemos. Taigi nereikėtų apsigauti dėl to, kas šiuo metu atrodo kaip stabilizacija.
Pirmiausia reikia užsiminti apie tokias diskusijas lydintį „dūmų ir veidrodžių efektą“. Peržvelgus pavasario prognozes, dauguma ekonomistų nenumatė visiško ekonomikos kracho, panašaus į SSRS žlugimą. Verčiau jie įžiūrėjo precedento neturinčių ekonominių sunkumų pradžią. Šie sunkumai atsirado, progresuoja ir jų nebeįmanoma nuslėpti. Tačiau paprastas žmogus nepastebi to, ką ekonomistai vadina katastrofa (Rusijos ekonomikos aktyvumas sumažėjo 5–10 proc. – tokį nuosmukį yra patyrę nedaug pasaulio ekonomikų ir jis paprastai turi didelių pasekmių). Visuomenė vertina skirtingus kriterijus. Jeigu parduotuvėse vis dar yra maisto, o jų atlyginimas yra išmokamas reguliariai, tai reiškia, kad „griūtis“ dar neįvyko.
Tačiau ekonominę situaciją reikėtų vertinti ne pagal prekių skaičių šalia esančioje parduotuvėje, o nuodugniai išanalizavus augimo tendencijas, antraip bus susidurta su nemalonią staigmena, primenančia 1991 m. rudenį ar 1998 m. rugpjūtį. Tuometinės situacijos sunkumas buvo akivaizdus ir ekonomistų išsamiai aptarinėjamas, tačiau daugelis ekonominių subtilybių neišmanančių rusų liko sukrėsti, kai 1991 m. iš parduotuvių lentynų dingo prekės, o 1998 m. buvo neįvykdyti ekonominiai įsipareigojimai.
Kokias tendencijas pastebime šiandien?
Pirmiausia situacijai įvertinti neturėtume naudoti siauro makrorodiklių rinkinio, kurį dievina ekonomikos analitikai, tačiau juo lengva manipuliuoti ir jis dabartinėmis aplinkybėmis praranda savo prasmę. Kai kurie šį rinkinį vadina „Potiomkino rodikliais“. Visų pirma – BVP. Taikos metu BVP, kurį sudaro pelnas, atlyginimai ir mokesčiai, veikia kaip ekonomikos daugiklis. Pelnas yra investuojamas, už darbo užmokestį yra perkamos prekės ir paslaugos, mokesčiai yra naudojami viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams mokėti ir investicijoms į ekonominius projektus. Karo metu į BVP įeina tokie veiksniai kaip ginklų, šaudmenų, kariuomenės įrangos gamyba, kurie nesukuria ekonomikos daugiklių. Sunaikintas tankas, išeikvoti artilerijos sviediniai ir speciali kariškių apranga (šiais metais dėl karo Rusija muša specialių drabužių gamybos rekordus) – visa tai lieka Ukrainos dirvožemyje ir niekaip neskatina ekonomikos augimo.
Todėl tikinimai, kad „BVP sumažėjo mažiau nei tikėtasi“ yra beprasmiai. Pamirškite BVP, šiandien jis nėra tinkamas rodiklis. Ekonomistai turėtų pagalvoti, ar šiuo metu apskritai yra verta analizuoti Rusijos BVP dinamiką. Tą patį galima pasakyti ir apie nedarbą. Nors nominaliai jis šalyje yra rekordiškai žemas, jei pridėtume paslėptą nedarbą (o „Rosstat“ duomenimis, šiandien šalyje yra 4,7 mln. paslėptų bedarbių), gautume daugiau nei 8 mln. asmenų. Tai daugiau nei 10 proc. visos darbo jėgos. Toks nedarbo lygis paskutinį kartą buvo fiksuotas 1997–1999 m. Paslėptu nedarbu yra laikoma darbas ne visą darbo dieną, prastovos bei neapmokamos atostogos. Į pastarąją kategoriją patenka 70 proc. paslėpto nedarbo atvejų, o jis, iš esmės, niekuo nesiskiria nuo nedarbo.
Valdžia giriasi, kad ji „suvaldė infliaciją“. Tačiau Rusijos institucijų skaičiavimo metodai kelia vis daugiau klausimų. Pavyzdžiui, „Rosstat“ paskelbtas nuosaikus realiųjų disponuojamųjų pajamų sumažėjimas (vos 1,5 proc.) neatitinka nuolatinio mažmeninės prekybos apyvartos mažėjimo, kuris nuo balandžio mėnesio susitraukė maždaug 10 proc. (be vėlesnio atsigavimo). Taigi nors rusai uždirbo maždaug tiek pat, kiek ir pernai, jie nusiperka 10 proc. mažiau prekių.
Žinoma, iš aukštų tribūnų mes girdime apie „gyventojų perėjimą prie konservatyvaus elgesio modelio“, bet, vargu, ar galima tuo patikėti, ypač prisimenant VTsIOM duomenis, rodančius, kad 2022 m. trečdalis rusų pradėjo taupyti maistui ir būtiniausioms prekėms.
Panaši situacija ir su investicijomis. Valdžios institucijos pranešė, kad per devynis mėnesius buvo užfiksuotas beveik 6 proc. augimas (!), nors kapitalas mažėja tokiu tempu, kuris paskutinį kartą buvo užfiksuotas 1994 m. Centrinis bankas šiais metais prognozuoja 251 milijardo dolerių kapitalo nutekėjimą, tad kas norėtų investuoti į tokią ekonomiką? Išsamiai peržvelgus „Rosstat“ duomenis, investicijos auga tik tuose sektoriuose, kurie vienaip ar kitaip yra siejami su karu (geležinkelių transportas, viešasis administravimas ir saugumas ir kita). Spartus investicijų į statybas augimas per pirmuosius kelis metų mėnesius sumažėjo iki nulio, investicijų pradėjo trūkti ir tokiose srityse kaip apdirbamoji gamyba, prekyba, žemės ūkis, telekomunikacijos.
O kur dar liūdnai pagarsėjęs „sustiprintas rublis“. Rublio kursas tapo pagrindiniu valdžios propagandos rodikliu, skirtu įtikinti tiek savo gyventojus, tiek užsienio šalis, kad situacija Rusijoje yra gera ir kad sankcijos jų „negąsdina“. Tačiau dirbtinis rublio stiprinimas neatnešė jokios naudos. Tai tik pakenkė eksportuotojams ir biudžetui – tai atvirai pripažįsta ir patys pareigūnai. Negana to, jį pavyko sustiprinti tik žiauriomis priemonėmis, kurios, iš tikrųjų, sunaikino rublio laisvą konvertuojamumą. Paprieštaraujant daugybei Centrinio banko gaunamų pagyrų dėl jų „profesionalizmo“, reiktų pabrėžti, kad smūgis Rusijos laisvam nacionalinės valiutos konvertuojamumui bus prisimintas ilgam – ilgiau nei 1998 m. krizė. Taip buvo sunaikintos daugiau nei 30-ies metų pastangos liberalizuoti šalies valiutą. Svarbu ir tai, kad rublis neturi jokios tarptautinės paklausos, o pelno iš naftos ir dujų sumažėjimas tik dar sparčiau žlugdo jo perspektyvas: nuo birželio rublis nuvertėjo trečdaliu (nuo 50 rublių už dolerį iki daugiau nei 70 rublių už dolerį), ir šis procesas neišvengiamai tęsis.
Į ką turėtume atkreipti dėmesį, be siauro „Potiomkino rodiklių“ rinkinio? Štai, pavyzdžiui, „Rosstat“ ir toliau skelbia gana išsamią statistiką apie situaciją pramonėje. Ji rodo, kad žlugimas įvyko visose pramonės šakose, gaminančiose daugiau ar mažiau sudėtingus produktus. Ir tai įvyko ne tik automobilių pramonėje (kurios gamybos apimtys, palyginus su 2021 m., per 10 mėnesių krito 66 proc.), bet ir transporto inžinerijos, variklių konstravimo, buitinės technikos gamybos ir kituose sektoriuose.
Visos šios pramonės, kurios susilpnėjo todėl, kad nebeturi prieigos prie vakarietiškų technologijų ir komponentų, yra sukūrusios labai daug darbo vietų (sudėtingose surinkimo cechuose reikia daug kvalifikuotų darbuotojų), skirtingai nei, pavyzdžiui, maisto pramonė, kuriai yra daug lengviau pakeisti importuojamas prekes, bet kuri nesukuria tiek daug darbo vietų. Pačios vyriausybės skaičiavimais, vien automobilių pramonė sukuria apie 3,5 mln. darbo vietų tiesioginiuose ir susijusiuose sektoriuose. Tačiau pastebime, kad apdirbamoji pramonė labiausiai prisideda prie minėto latentinio nedarbo: čia į neapmokamas atostogas buvo išleista virš milijono darbuotojų. Iš viso daugiau nei 25 proc. gamybos darbuotojų susiduria su įvairiomis paslėpto nedarbo formomis.
Su sunkumais susiduria ir iškasenų gavybos pramonė. Akmens anglies gavyba sumažėjo 7 proc., o gamtinių dujų gavyba sumažėjo daugiau nei 20 proc. To priežastis – santykių su Europos energijos rinka nutrūkimas, o 2023 m., kai įsigalios Europos naftos embargas, padėtis tik drastiškai pablogės. Neseniai su „RBC“ žurnalistais kalbėjęs banko „Otkrytiye“ vadovas ir buvęs finansų ministras Michailas Zadornovas prognozavo, kad naftos gavyba sumažės nuo 525 mln. tonų šiais metais iki 475 mln. tonų kitais metais. Beje, šį interviu verta perskaityti, nes jame M. Zadornovas stebėtinai atvirai išvardino visus sunkumus, kuriuos sankcijos sukėlė Rusijos ekonomikai ir importo pakeitimui. Tiesa, jis nemato jokių šviesių perspektyvų.
Didelės problemos yra pastebimos ne tik pasiūlos, bet ir paklausos pusėje: nuo pavasario mažmeninės prekybos pardavimai sumažėjo apie 10 proc., o padėtis dar labiau pablogėjo prasidėjus mobilizacijai – tai pripažino net V. Putinas. Infliacija po pavasario piko šiek tiek sumažėjo, tačiau dabar ji vėl kyla. Tai rodo ne tik „Rosstat“ duomenys, bet ir, pavyzdžiui, „Romiro“ vykdomas greito vartojimo prekių kainų stebėjimas.
Gruodžio spaudos konferencijoje Centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina išvardijo beveik visas dabartines tendencijas kaip infliaciją skatinančias: biudžeto deficitas, kuris bus padengiamas iš Nacionalinio gerovės fondo, mobilizacija, didėjančios darbo rinkos sąnaudos, tiekimo grandinių perorientavimas į Aziją ir didesnės logistikos sąnaudos.
Nacionalinio gerovės fondo padėtis taip pat nėra gera. Jame liko tik 7,5 trilijono rublių vertės „likvidžiojo turto“ (pinigų, neinvestuotų į valstybės valdomų įmonių akcijas ir obligacijas). Finansų ministerija skaičiuoja, kad šiemet biudžeto deficitas sieks 2 proc. BVP arba beveik 3 trilijonų rublių. Taigi ateityje jų laukia naftos embargas ir biudžeto pajamų žlugimas. Dėl sumažėjusio ekonominio aktyvumo, federalinio biudžeto pajamos ne iš naftos ar dujų, palyginti su 2021 m., per 11 mėnesių sumažėjo apie 5 proc. E. Nabiulina pripažįsta, kad Nacionalinis gerovės fondas, tikėtina, bus išleistas greičiau nei numatyta, o šis biudžeto deficito mažinimo būdas mažai kuo skiriasi nuo pinigų išmetimo. Ji taip pat pastebi, kad šiuo metu Rusiją toliau varo valstybinės investicijos, kol privačios investicijos mažėja. Tačiau biudžeto galimybių išnaudojimas reiškia, kad toks sprendimas nėra amžinas.
Neveikia ir liūdnai pagarsėjęs importo keitimas. Remiantis „Rosstat“ duomenimis, per pirmuosius 10 šių metų mėnesių, maisto gamybos augimas siekė 0,3 proc., gėrimų – mažiau nei 4 proc., mėsos, pieno ir kiaušinių – 1–4 proc., drabužių – 0,5 proc., o tekstilės – mažiau nei 10 proc. Bendras žemės ūkio produkcijos augimas įvyko tik dėl didelio grūdų derliaus. Tiesa, su kitais pasėliais situacija yra sunkesnė: gamyba arba mažėja (saulėgrąžos, cukriniai runkeliai), arba stagnuoja (bulvės, daržovės). Tačiau grūdų derliaus atnešta laimė truks neilgai – žemdirbiai skundžiasi dėl eksporto apribojimų ir dėl vidaus kainų kontrolės mažėjančiu grūdų gamybos pelningumu. Todėl nepaisydami valdžios prašymų, jie jau mažina kviečių ir rugių sėją.
Atsižvelgiant į tai, ankstyvą triumfuojančią retoriką apie tai, kad Rusija „dorojasi su sankcijoms geriau nei buvo tikėtasi“, keičia niūresnės kalbos apie tai, kad 2022 m. kažkaip išgyvenome, tačiau neaišku, kas bus toliau. Apie tai kalba M. Zadornovas ir E. Nabiulina, tačiau griežčiausią formuluotę tikriausiai galima rasti interviu, kurį „RBC“ davė reitingų agentūros „AKRA“ direktorius Michailas Suchovas: „Laikotarpis, per kurį ekonomika pasieks priešpandeminį lygį, nepatenka į penkerių artimiausių metų prognozes. Neturėtume į tai žiūrėti pro rožinius akinius.“
Ir matomas vaizdas tikrai nedžiugina. Jeigu tai nepatenka į penkerių metų prognozes, vadinasi, situacija išliks tokia ilgą laiką. Kad ir kokias prognozes Rusijos pareigūnai sugeba įžiūrėti, jie vis tiek horizonte nemato augimo. Kažkaip susidorojusi su pirmuoju smūgiu, Rusijos ekonomika apsidairė ir suprato, kad gerų perspektyvų nėra. Rusams tai reiškia vieną dalyką – jie ir toliau skurs, o jų gyvenimo kokybė blogės. Jie turėtų pamiršti naujus užsienyje pagamintus automobilius, įprastą mobilaus ar interneto ryšio kokybę bei daugelį kitų įprastų civilizacijos privalumų.
Apskritai, realių rusų pajamų dinamikos prieš karą skaičiavimai parodė, kad nuo Krymo aneksijos 2014 m. piliečiai realiai nuskurdo apie 10–15 proc. Atsižvelgiant į faktinį (o ne „Rosstat“) rusų perkamosios galios vertinimą (remiantis mažmeninės prekybos žlugimu), 2022 m. pabaigoje gyventojai gyveno 20–25 proc. skurdžiau nei 2013 metais. O padėties gerėjimo perspektyvų nėra.
Būtent tokia yra V. Putino imperializmo ir geopolitinio avantiūrizmo kaina.
