Nuo tos dienos šią knygą neoficialiai įvairiais formatais yra perskaitę bemaž 1 milijonas lietuviškai skaitančių žmonių visame pasaulyje. Praėjus penkeriems metams pasirodė jau trečiasis knygos leidimas su anksčiau neskelbtomis nuotraukomis, ir aišku informacija. Būtent čia - visa Kauno mafijos istorija nuo sovietinių laikų iki pat šių dienų.
Atnaujintą šios knygos leidimą jau galite įsigyti šalies knygynuose, prekybos centruose. Portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš šios knygos versijos.
Pirmas teismas – už uždarų durų
Kai 2010 metų gegužės 6-osios popietę apsilankiau Vilniaus apygardos teisme vykusiame posėdyje, kur pirmąsyk dėl senų Daktarų grupuotės nusikaltimų teisiamųjų suole atsidūrė H. Daktaro sėbrai, nebuvo matyti jokios sumaišties, nors buvo atversta neeilinė ilgus metus šalį šiurpinusios banditų gaujos byla. Juk beveik dvidešimt metų šie asmenys iš Daktarų, Šampaninių ir kitų gaujų terorizavo laikinąją sostinę. Vėliau, kai užmezgė ryšius su įtakingiausiais Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių banditais, − ir visą Lietuvą.
Ten, kur pasirodydavo Kauno Vilijampolės rajone susiformavusios Daktarų gaujos smogikai, aidėdavo šūviai, liedavosi kraujas arba dėl vidinių nesutarimų paslaptingai pradingdavo jiems neįtikę asmenys, konkurentai, vaikystės laikų bičiuliai.
Nepaisant skambių apibūdinimų, bene pirmojo senų Daktarų gaujos nusikaltimų bylos etapo procese, be manęs, šios knygos autoriaus, pasirodė tik keli senajai žurnalistų kartai atstovaujantys korespondentai iš televizijos žinių, dienraščio ir interneto portalo.
Reikia pažymėti, kad vienadienių kriminalinių sensacijų besivaikantis žiniasklaidos jaunimėlis tą dieną nesivargino apsilankyti Vilniaus apygardos teisme, mat jiems Daktarai jau yra pernelyg pasenęs, „neskanus“ arba nelabai aiškus kriminalinių suvestinių reiškinys.
Šiame bylos etape įtarimai dėl žmogžudysčių, neteisėto ginklų laikymo ir dalyvavimo nusikalstamame susivienijime pateikti praeityje kelis kartus teistiems ryškiausiems Daktarų gaujos veikėjams – E. Abariui-Gogai ir R. Zaveckui-Džempiui. Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems V. Silvestravičiui-Virgeliui, V. Vansevičiui. Kaltinamųjų suole sėdėjo ir verslininku prisistatantis Regimijus Kairys, kurį senosios kartos vilijampoliečiai vadino Klišiumi.
Šiuose teismuose pradėtos nagrinėti dviejų asmenų − 1993 metų rudenį su Virgeliu aršiai konfliktavusio ir galiausiai „Vilijos“ skerdynių išvakarėse nušauto mašinvagio Artūro Liutkaus ir 2000-aisiais nužudyto Gogos namo prižiūrėtojo Edmundo Borodino žmogžudystės.
Pagal vieną versijų, šioje byloje sušmėžavo ir ryškus pedofilijos šešėlis.
Manoma, kad su E. Borodinu banditai susidorojo sužinoję, jog jis netinkamai elgėsi su Gogos sūnumi. Būta kalbų, kad buvęs ilgametis įkalinimo įstaigų gyventojas E. Borodinas galėjo seksualiai išnaudoti vieno pagrindinių Daktarų šulų atžalą.
Prieš bendrininkus ir buvusius draugus liudijantys tarp Daktarų ir Šampaninių gaujų ne vienus metus sėkmingai laviravę V. Silvestravičius ir V. Vansevičius į posėdžių salę buvo atvesti su kaukėmis ir lydimi būrio kaukėtų policininkų.
Pamatę fotografus kaukėti kaltinamieji iškart susigūžė, bandė nusisukti. Atsisėdę į kaltinamųjų suolą abu kauniečiai vengė žiūrėti į įkalintus bičiulius Gogą ir Džempį. Tik pradėjus nagrinėti bylą jie išdrįso nusiimti kaukes, pakelti akis.
Beje, vieni kitus kaltinamieji palydėdavo abejingais žvilgsniais.
Teismo procesą stebėjusius žurnalistus nustebino, kad Daktarų byloje kaltinimą palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras Z. Tuliševskis iškart pareikalavo uždaro posėdžio.
Anot jo, šioje byloje ketinama paviešinti kelis dar aktyviai tiriamus H. Daktaro ir jo sėbrų padarytų nusikaltimų bylos epizodus, o jų nušvietimas spaudoje labai pakenktų sėkmingai tyrimo baigčiai.
Susirūpinę valstybės saugomais liudytojais tapusių asmenų reputacija advokatai vieni per kitus tvirtino, kad spaudos dėmesio jiems nereikia. Kad viešumas šioje vietoje nepadėtų, aiškiai leido suprasti ir kai kurie jų klientai.
Atvira buvusio H. Daktaro kareivio išpažintis
Šiandien H. Daktaro santykiai su buvusiais bičiuliais atrodo kur kas painesni, nei kas nors kadaise būtų galėjęs pamanyti. Tokioms aplinkybėms yra svarių priežasčių. Naujausiomis žiniomis, H. Daktaras, E. Abarius ir R. Zaveckas yra bene vieninteliai nė žodžio teisėsaugai neištariantys buvusio Daktarų konglomerato atstovai.
Tuo metu buvę gaujos nariai – tiek garbingas, tiek žemesnės grandies smogikų pozicijas užėmę Daktarų atstovai savo noru bendradarbiavo su teisėsauga. Būtent jie buvo vieni iš nemažo būrio geranoriškai nusiteikusių asmenų, kurie padėjo atskleisti senus daugelį metų nuo visuomenės slėptus nusikaltimus. Todėl kai kurie buvę H. Daktaro bendražygiai tvirtina, kad nors laikai pasikeitė ir kauniečių mafijos patikėtiniai atvirai nebešaudo, savotišką spaudimą jie jaučia kone kasdien.
Galutinai nepasibaigus Daktarų bylų nagrinėjimui su manimi, knygos autoriumi, atvirai sutikę pabendrauti ilgamečiai gangsteriai iškart prisipažino, kad dėl pernelyg atvirų pasakojimų jie rimtai rizikuoja artimiausioje ateityje būti pasiųsti anapilin. Jų žodžiais, tai galėtų būti padaryta labai profesionaliai, šaltakraujiškai – neva paprasta buitinė nelaimė. Kartu jie rizikuoja netekti kriminalinės policijos pareigūnų globos.
Kai vieną 2010-ųjų gegužės penktadienio pavakarę su vienu tarpininkaujančiu asmeniu (tiesiogiai gangsteriai su žurnalistais niekada nebendrauja mobiliuoju telefonu. – Aut.) telefonu tariausi, kurioje mano gimtojo Kauno vietoje susitiksime, senamiestyje šurmuliavo kasmetė Kauno dienų šventė. Į ją kaskart susirenka net tie miestiečiai, kurie visai nelinkę afišuotis.
Rotušės aikštėje griaudėjo tranki muzika, gatvėje esančios kavinės buvo sausakimšos įvairiausio amžiaus lankytojų.
Kauniečių pamėgtoje prašmatnioje senamiesčio užeigoje buvau pakviestas pasimatyti su žmogumi, kuris dar prieš keletą metų buvo vienas svarbiausių senųjų vilijampoliečių Daktarų pasaulyje ir kalbos apie jį sklido visoje šalyje.
„Šiandien iš H. Daktaro liko tuščia vieta. Liko tik jo vardas. Jam nepalankius parodymus Kriminalinės policijos biure teikė visi buvę jo „bachūrai“, verslo partneriai. Tačiau dar nesu tikras, kad pasibaigus šiam teismo procesui H. Daktaras sulauks aukščiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos. Gali būti, kad jis dar įkvėps laisvės oro“, − gurkšnodamas brendį „Torres“ atvirai pareiškė vienas ilgus metus H. Daktarui tarnavusių gaujos smogikų, kuris, savaime suprantama, kategoriškai atsisakė būti įvardytas šioje knygoje.
Prieš buvusį bosą ne vienoje garsioje baudžiamojoje byloje liudijęs kaunietis turi pagrindo taip kalbėti – daugiau kaip dešimtmetį jis buvo artimas Henytei žmogus. Šio pašnekovo nuodėmės ir ryšiai su senosios kartos Daktarų veikėjais buvo vieni iš nedaugelio netikėtų dalykų, kuriuos Policijos departamento kabinetuose dirbančių kriminalistų komanda iškapstė per ilgai trukusį tyrimą.
Praėjus beveik šešeriems metams įvairios Lietuvos specialiosios tarnybos jau galėjo nupiešti gana išsamų nepaprastai plataus Daktarų tinklo, apraizgiusio visą šalį, ir nusikalstamų operacijų planavimo bei vykdymo paveikslą.
- H. Daktaras savo laiškuose rašė, kad buvę bičiuliai šmeižia jį siekdami švelnesnių bausmių. Ar šiandien jau galite pasakyti, dėl ko nusprendėte liudyti prieš savo buvusį draugą? – pasiteiravau iki šiol saugomo liudytojo.
- Heną pražudė gobšumas ir noras amžinai lyderiauti. Tačiau pastaraisiais metais jo autoritetas Kaune buvo sumenkęs. Jis nesugebėjo rasti bendros kalbos su šiuo metu mieste lyderiaujančių gaujų vadeivomis.
Be to, jis niekada nebuvo toks protingas, kad galėtų pradėti skaidrų verslą. Šypseną kelia jo artimųjų kalbos apie apverktiną finansinę padėtį. Jie tikrai turi pinigų, nes daugelis žmonių, tarp kurių buvau ir aš, ne vienus metus Daktarui nuo įvairių verslo sandorių skirdavome 25 procentus pelno.
- Bet H. Daktaras viešai deklaravo, kad jau senokai pasitraukė iš kriminalinio pasaulio. Galbūt jis išties ketino išeiti į „pensiją“ ir dairėsi naujo įpėdinio? Dar 2003 metais Henai pasiūliau trauktis iš šio pasaulio, bet jis manęs neklausė. Atrodė, kad toliau norėjo dominuoti ir žaisti jaunystės vesternus. Jis be galo arogantiškas, pavydus.
- Kruvino aiškinimosi šiais laikais niekas nenori, nes niekas verslu neužsiima vienas. Pasakysiu atvirai: po pirmosios žmogžudystės ir pirmojo prasukto milijono apima toks jausmas, kai nusispjauni į mafijos taisykles.
Buvo atvejų, kai prasukdavome bendrus reikalus, o paskui jam atveždavome solidžias sumas, tačiau kaskart mūsų surinktus pinigus jis liepdavo perskaičiuoti sūnui Enrikui. Toks elgesys mus nemaloniai stebino. Ne kartą jam priekaištaudavome, kad jis į savo reikalus įtraukė sūnų. Bet jis mums atšaudavo: „Enris jau subrendo, jis lygiai toks pat „bachūras“, todėl gali dirbti su vyresniais.“
Ne ką mažiau visus pritrenkė žinia, kad Daktaro sūnus Enrikas žengia į politiką. Toks poelgis daugeliui pasirodė neapgalvotas. Juk nė vienas mūsų nenorėjo teisėsaugos dėmesio ar nereikalingų aplinkinių žvilgsnių. Atrodė, jog Daktaras slapčia svajodavo, kad sūnus užimtų jo vietą kriminaliniame pasaulyje.
- H. Daktaras iki šiol dėl nieko neprisipažįsta. Galbūt jis bene vienintelis nusprendęs laikytis garbingų nusikaltėlių taisyklių?
- Daugeliui žmonių atrodo, kad Hena yra garbingas, nerašytų banditų pasaulio taisyklių besilaikantis vyras, tačiau taip nėra. Pirmąsyk jis nemaloniai visus „bachūrus“ nustebino dar tada, kai ryžosi atsiskleisti daugeliui pašaipą sukėlusioje knygoje „Išlikt žmogumi“. Dėl to jį ne kartą pasiekė nemalonios kalbos iš artimiausių žmonių aplinkos.
- Kodėl ankstesni Daktarų teismo procesai vyko už uždarų durų?
- Dėl to, kad vyko teismai dėl prie Gogos sūnaus, kaip įtariama, seksualiai priekabiavusio namų tvarkytojo nužudymo. Kai kurios aplinkybės leidžia manyti, kad minėtą pedofilą į Gogos namus galėjo atsiųsti pats Daktaras.
- Būta nuomonių, kad Daktarų smogikai galėjo susidoroti ne tik su buvusiais bendrininkais, bet ir su pagrindinės konkurentės − Daškinių gaujos – lyderiu Remigijumi Daškevičiumi.
- Čia atskira istorija. Tačiau neslėpsiu, kad maždaug 1997 metais aš ir dar vienas šiuo metu parodymus teisėsaugai teikiantis asmuo buvome sulaukę nurodymo nužudyti Daškę.
- Vieni jūsų bičiuliai emigravo į užsienį, kiti nerūpestingai gyvena laisvėje. Ar nepagalvojate, kad ir jūs, jei nebūtumėte davęs parodymų kriminalistams, dabar galėtumėte gyventi be didesnių problemų?
- Jei nebūčiau bendradarbiavęs su teisėsauga, mane būtų įskundę arba nužudę. Aš nė kiek nesigailiu savo poelgių. Man tikrai palengvėjo, kai padėjau atskleisti senus H. Daktaro nusikaltimus. Jeigu kas nors atsuktų atgal laikrodžio rodyklę, greičiausiai vėl taip pat pasielgčiau. Beje, tikrai nesėdžiu visą laiką tarp keturių sienų.
Dviguba žmogžudyste pažymėtas biznis
Pasirodžius pirmiesiems „Tikrosios Daktarų istorijos“ leidimams, netrukus iš kito buvusio Daktarų gaujos veikėjo aš, šių eilučių autorius, išgirdau apie naujas, niekur iki šiol oficialiai neskelbtas 19 metų senumo įvykio Kaune, Sargėnuose esančiame nuosavų namų kvartale, aplinkybes. Kauniečių mafijos veteranas praskleidė prieš du dešimtmečius plačiai išgarsėjusios „Agoros“ koncerno prezidento Sigito Čiapo ir jo asmeninio vairuotojo Vinco Varno žmogžudystės aplinkybes.
Kas iš tikrųjų paleido mirtinus šūvius Sargėnų gyvenvietėje 1996 metų balandžio 5-ąją, tą rytą, kai iš nuosavo namo kiemo išriedančiame BMW automobilyje buvo nušautas žinomas Kauno verslininkas S. Čiapas?
„Čiapas suvokė, kad jei tais laikais be kriminalo judės – išvis nepajudės iš vietos. Tada jis niekur nebijodavo merkti savų pinigų, nes Hena buvo jo „stogas“. Niekas šiandien nepaneigs, kad per politinę prizmę Čiapas siekė neliečiamybės. Tačiau niekas nežinojo, kas iš tiesų jį siejo su Daktaru. Čiapas gerai kalbėjo vokiškai, ne kartą lankėsi Hamburge. Kartą jis čia viešėjo su Hena. Čiapui buvo pasiūlyta kontrabandinio spirito upė iš Amsterdamo. Vienas juo smarkiai įtikėjęs veikėjas Čiapui ir jo žmonėms spiritą suteikdavo be pinigų“, – pasakojo į pogrindinį verslą su S. Čiapu įsitraukęs Daktarų veikėjas.
Anot jo, per savaitę Lietuvos ir Latvijos sieną kirsdavo bemaž 24 vilkikai su kontrabandinio spirito kroviniu. Prieš pasirodant šiems automobiliams šalia Kauno būriuodavosi minios žmonių. Aišku, didžiąją dalį šios publikos sudarė anuomet Kaune viešpatavusių kriminalinių „šeimų“ atstovai.
1995-ųjų pabaigoje S. Čiapas, kaip manoma, dėl pinigų ėmė nesutarti su H. Daktaru.
„Tuo metu Čiapas pradėjo dosniai remti politikus, o Hena buvo „žadnas“ (gobšus. – Aut.), ir tai, kad ši parama buvo teikiama iš bendrai uždirbtų pinigų, jam greičiausiai nepatiko“, – svarstė nenorėjęs skelbti savo pavardės ilgametis Daktarų gaujos narys.
Anot pašnekovo, norint sumėtyti pėdas, iš pradžių turtingiausią to meto kaunietį S. Čiapą norėta nužudyti Rusijoje, mat jis ypač dažnai keliaudavo po šią šalį.
Daktarų veterano nuomone, 1996-ųjų vasarį už grotų patekęs H. Daktaras galėjo V. Siaurusevičiui-Siaurui parašyti laišką dėl S. Čiapo nužudymo. Kai kuriais duomenimis, S. Čiapą pašalinti buvo pasirinktas Navapolacke (Baltarusija) gyvenęs profesonialus samdomas žudikas Aleksandras Solomka, tarp banditų garsėjęs Somo pravarde, buvęs sovietų armijos karininkas.
Jį neblogai pažinojo įtakingiausi Daktarų veikėjai V. Gudzinskas-Guzas ir E. Abarius-Goga.
Po kurio laiko žmogžudystės planą jau sukurpę Daktarai Somą su dviem žmonėmis, kaip akcijos vykdytojus, pasitiko Kaune.
Automatų „Kalašnikov“ atvykėliams taip pat parūpino Daktarų atstovai.
Po žudynių atsitraukimo kelius samdomiems žudikams galimai parengė tuomečiai Vilijampolės grupuotės nariai – Džempis, Siauras, Goga, Rimvis, Ž. Janiselis-Jautis bei Iliodoras Popovas-Popas.
Už S. Čiapo nužudymą įtakingiausiems Kauno banditams ir jų patikėtiniams iš Baltarusijos buvo paskirta 50 tūkstančių JAV dolerių.
Pašnekovas tvirtino, kad šią operaciją galimai finansavo tais laikais verslininkų ir banditų sluoksniuose aktyviai besisukinėjęs alkoholio gamybos verslo magnatas, kuris pats žuvo nuo samdomo žudiko kulkų 2004-ųjų pavasarį Kaune.
Nusikaltimui buvo pasirinktas 1996 metų balandžio 5-osios rytas.
„Tą rytą prie S. Čiapo automobilio pribėgo du vyriškiai. Vienas paleido mirtinus šūvius, o kitas automatu apsiginklavęs žmogus buvo pasirinktas kaip papildomas šaulys, jei būtų nenumatytų aplinkybių. Atrodo, du žudikus nuspręsta pasiųsti baiminantis, kad šaudymo metu netikėtai neužsikirstų ginklas“, – teigė pareigūnai.
Vairuotojas V. Varnas nušautas tuo metu, kai uždarinėjo Čiapų kiemo vartus.
Į S. Čiapą šūviai skriejo, kai jis sėdėjo ant priekinės automobilio sėdynės. Po kelių sekundžių į verslininką buvo paleisti dar du kontroliniai šūviai – į skruostą ir smilkinį.
Savotiška mistika, juodoji magija, nužudytojo artimųjų prakeiksmas arba tiesiog atpildas už žiaurų nusikaltimą palietė kone visus prie S. Čiapo nužudymo galimai prisidėjusius Kauno banditus ir jų patikėtinius. Jų visų gyvenimą nutraukė arba samdomų žudikų kulkos, sunkios ligos, arba jie mirė dar keistesnėmis aplinkybėmis.
Nuo kasos nekrozės mirė Ž. Janiselis. Tais pačiais metais dingęs be žinios, kaip paaiškėjo prieš keletą metų, asmens sargybinio rankomis itin brutaliai buvo nužudytas I. Popovas. Ne mažiau keistomis aplinkybėmis viename Nidos bute mirė ir V. Siaurusevičius.
2002 metais Lenkijoje per paslaptingą eismo įvykį žuvo ir įtariamas Baltarusijos samdomų žudikų būrio vadas Somas.
Naujais faktais, nuotraukomis papildytą populiariausią visų laikų Lietuvos mafijos biblija vadinamą Dailiaus Dargio knygą „Tikroji Daktarų istorija” vis dar galite surasti „Pegaso”, „Vagos” knygynuose, „Maxima” parduotuvėse bei internete – www.knygynas.lt, www.knygos.lt.
