Šią savaitę galėjo pasirodyti, kad šiaurinė Pietų Amerikos dalis atsidūrė ties karo slenksčiu, rašo „The Economist“. Viskas prasidėjo nuo to, kad Kolumbijos kariuomenė bombardavo sukilėlių stovyklą Ekvadore. Žuvo 21 partizaninės grupuotės FARC narys, tarp jų ir jų ir vienas vadų Raulis Reyesas.
Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas nusprendė Kolumbijos išpuolį laikyti casus belli. Jis nutraukė diplomatinius santykius su Kolumbija ir į šalies pasienį nusiuntė karius. Jis perspėjo savo kolegą Kolumbijos prezidentą Alvaro Uribę, kad šis nemėgintų panašiai pasielgti su Venesuela. Ekvadoro prezidentas Rafaelės Correa iš pradžių elgėsi atsargiai, tačiau po to nusprendė mėgdžioti savo kairuoliškų pažiūrų bendražygį ir pasiųsti Ekvadoro karius į Kolumbijos pasienį.
Kol kas 3 valstybių prezidentai apsišaudė tik įvairiausiais epitetais. Tačiau tai yra pats rimčiausias diplomatinis konfliktas Pietų Amerikoje per pastarąjį dešimtmetį. Politinis balansavimas ant pavojingos ribos lengvai gali virsti rimtu ginkluotu susirėmimu.
Konflikto šaknys glūdi partizanų sukilėlių grupuotėje FARC, kuri sukurta dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jų vartojama marksistinė retorika slepia tai, kad grupuotė tėra žmonių grobimu bei narkotikų prekyba užsiimanti mafija. Dešimtajame dešimtmetyje FARC kone sugebėjo paversti Kolumbiją nevaldoma valstybe. Tuomet 3 derybų metai, per kuriuos FARC pagrobė daugumą savo įkaitų, kurie yra pagrindinis grupuotės ginklas, atskleidė, kad partizanai visiškai netrokšta nei taikos, nei demokratijos. Kolumbija paprašė, kad JAV suteiktų karinę pagalbą, kuri padėtų kovoti su Amerikos narkotikų vartotojų dėka finansiškai itin galinga FARC grupuote bei kitomis mafijos struktūromis.
Padedama JAV Kolumbija sustiprino savo gynybines pajėgas ir A. Uribės Vyriausybė sumažino FARC įtaką bei privertė grupuotę trauktis giliai į Kolumbijos džiungles. Tačiau kol iš 7 vyrų susidedanti FARC vadovybė išliko nepaliesta, o kai kurie vadai slapstėsi kaimyninėse valstybėse įrengtose stovyklose, FARC galėjo teigti, jog laimi kovą prieš Kolumbiją ir atsisakyti tikrų taikos derybų. Štai kodėl A. Uribė leido surengti oro antskrydį, per kurį nukautas vienas iš FARC vadų R. Reyesas.
Ar teisingai pasielgė Kolumbijos prezidentas? Oponentai argumentuoja, kad R. Reyesas buvo įsitraukęs į derybas, kuriomis buvo siekiama išlaisvinti FARC įkaitus, tarp jų ir Prancūzijos pilietybę turinčią kolumbietę Ingrid Betancourt. Tačiau greičiausiai atsitiks taip, kad FARC susilpninimas kariniais smūgiais padės išvaduoti daugiau įkaitų nei dažnai bevaisės derybos. Antras oponentų argumentas atrodo žymiai įtikinamesnis: Kolumbija, prieš surengdama oro antskrydį, turėjo gauti Ekvadoro prezidento R. Correa pritarimą. Tačiau, ar Ekvadoras tikrai nori susidoroti su FARC? Kolumbijos Vyriausybė teigia, kad jos rankose atsidūrė R. Reyeso nešiojamieji kompiuteriai, kuriuose akivaizdžiai matomas Ekvadoro Vyriausybės nuolaidžiavimas partizanams.
Amerikos valstybių organizacija sukritikavo Kolumbiją, tačiau atsisakė akivaizdžiai pasmerkti šią šalį kaip to reikalavo R. Correa. Tiesa, Kolumbija turi atsiprašyti Ekvadoro. Tačiau kaip atsaką ji gali tikėtis užsitikrinti glaudesnį kaimyninių valstybių bendradarbiavimą. Demokratinėje Pietų Amerikoje neturi būti vietos tokiems degeneratams kaip FARC sukilėliai.
Tačiau A. Uribė yra talentingesnis politikas sprendžiant saugumo, o ne diplomatijos klausimus. Kai kurios Pietų Amerikos valstybės A. Uribę mato tik kaip George‘o W.Busho įgaliotinį regione, todėl neremia trapios Kolumbijos demokratijos.
Vis dėlto reikia suprasti, kad didžiausią grėsmę regionui kelia ne Kolumbija, o H. Chavezo valdoma Venesuela. Kolumbijos Vyriausybė teigia, kad R. Reyeso kompiuteryje esanti medžiaga atskleidžia, jog H. Chavezas FARC mafijai davė 300 mln. dolerių. Negana to, teigiama, kad FARC siekia gauti urano nešvariai bombai pasigaminti. H. Chavezo nesugebėjimas efektyviai valdyti turtingos Venesuelos naftos pramonės lėmė tai, kad šis diktatorius tampa vis labiau nepopuliarus savo tėvynėje. Jo režimui gresia žlugimas, todėl konfliktai šalies pasienyje gali būti naudojami kaip pretekstas didesnėms represijoms valstybės viduje. Pietų Amerikos valstybės turi perspėti Venesuelą, kad būtent ji yra didžiausia kliūtis stabilumui žemyne.
