Jau prieš 1989 metų Čekoslovakijos komunistinio režimo griūtį Vaclavas Havelas buvo viena iš ryškiausių čekų asmenybių – dar iki tapdamas neoficialiu opozicinio judėjimo lyderiu, Havelas buvo žinomas kaip iškilus čekų dramaturgas. Havelas tikėjosi kada nors dar sugrįžti prie literatūrinės veiklos, bet galiausiai politinis šalies gyvenimas jį visiškai įtraukė – pradžioje tapęs Čekoslovakijos prezidentu, vėliau, po 1993 metų šalies pasidalijimo, Havelas išbuvo Čekijos vadovu iki pat 2003 metų.
Havelas buvo neeilinis politikas. Buvęs disidentas nuolatos akcentuodavo moralios politikos svarbą, taip politinę veiklą įsivaizduodamas visai kitoje šviesoje, nei tai būdavo įprasta pragmatiškiems ir technokratiškiems politikams, pavyzdžiui, Havelą prezidento poste pakeitusiam Vaclavui Klausui.
Viešasis Havelo gyvenimas galėtų būti periodizuojamas į tris etapus: menininko (1956-1969), disidento (1969-1989) ir politiko (1989-2003). Bet viešumoje šie trys Havelo gyvenimo keliai neretai susiliedavo. Jau septintajame dešimtmetyje užsiimdamas dramaturgo veikla, Havelas išsiskyrė savo „politiškumu“, dažniausiai nevengdamas aprašyti komunistinio režimo absurdiškumo. Jis buvo ir vienas didžiausių viešojo gyvenimo kritikų, visuomet akcentavęs totalitarinio režimo daromus žmogaus teisių pažeidimus. Tikru disidentu Havelas išliko ir 1968 metų Prahos pavasario metu.
Po 1968 metų Prahos įvykių Havelas buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą ir pradėtas atvirai persekioti, bet tai nei kiek nesumažino jo ryžto tęsti komunistinės sistemos kritiką. 1977 metais Havelas, kartu su dar maždaug 200 disidentinės veiklos atstovų, įkūrė žmogaus teisių judėjimą „Chartija 77“. Netrukus šis judėjimas tapo pagrindine čekų pasipriešinimo veiklos jėga. Havelas savo ruožtu buvo vienas svarbiausių šio judėjimo narių.
Jau sekančiais metais Havelas parašė esė „Bejėgių jėga“, kurioje po Prahos pavasario pradėtą Čekoslovakijos politinio režimo „normalizaciją“ apibūdino kaip morališkai išsigimusį procesą, pagrįstą visuotiniu ir viską persmelkiančiu melu. 1979 metais už savo veiklą disidentiniame judėjime „Chartija 77“ ir aktyvią žmogaus teisių pažeidinėjimų kritiką Havelas buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Dėl sveikatos problemų iš kalėjimo Havelas buvo paleistas šiek tiek anksčiau. Atlikdamas bausmę Havelas parašė vieną žymiausių savo kūrinių – filosofinį esė – „Laiškai Olgai“, kuriame dar kartą aštriai sukritikavo totalitarinį komunizmo režimą.
Tapęs Čekoslovakijos prezidentu, Havelas ir toliau išmintingai derino politiko, menininko ir disidento veiklą. Jis pats pasirašydavo savo kalbas, kurios dažnai pasižymėjo savo literatūrine ir filosofine potekste. Havelas nuolatos kritikuodavo moderniosios politikos nužmoginimą, čekus įspėdavo apie vartotojiškumo ir bemintės partijų politikos keliamas grėsmes.
Havelo suvokimu demokratinė sistema privalėjo remtis ant pilietinės visuomenės ir moralės imperatyvų. Tuo šis politikas skyrėsi nuo kitų savo kartos politikų, iškilusių po komunistinės sistemos žlugimo. Dauguma Havelo oponentų, o visų pirma Klausas, pasisakė už greitą pokomunistinės sistemos transformaciją, visiškai atribotą nuo normatyvinių klausimų ir, kur naudinga, vengiančią įstatymo valdžios keliamų įsipareigojimų. Tad jau 1997 metais Havelas ir Klausas tapo aršios politinės priešpriešos dalyviais. Klauso vadovaujama vyriausybė įsivėlė į keletą skandalų, o politiko sukurtą ekonominę sistemą Havelas pakrikštijo „mafijozų kapitalizmu“.
Paskutiniaisiais savo prezidentavimo metais Havelas dažnai buvo pašiepiamas – politiniai oponentai prezidentą vaizdavo kaip naivų moralistą. Daugelis eilinių čekų taip pat nusigręžė nuo prezidento. Ir ne vien todėl, jog laikė Havelą nesiliaujančiu moralizuotoju. Čekams nepatiko ir tai, jog Havelas savo tautiečiams vis primindavo apie jų praeities klaidas, apie čekų neryžtingumą kovoje su buvusiu komunistiniu režimu. Užsienyje Havelas ir toliau buvo itin gerbiamas ir išlaikė savo autoritetą, bet tėvynėje politiko populiarumas pradėjo smarkiai mažėti.
Bet panašu, kad toks čekų požiūris bus priverstas keistis. Išvarginti dabartinės politinės sistemos korumpuotumo, neskaidrumo ir kitų ydų, eiliniai čekai pradeda vis geriau suvokti moralios politikos svarbą, kurią taip pabrėžtinai išsakydavo prezidentas Havelas. Tiesą sakant, po savo mirties Havelas greičiausiai bus pradėtas vertinti kaip vienas įžvalgiausių savo kartos politikų. Ir ne vien todėl, jog nuolatos įspėdavo savo tautiečius apie grėsmes, nuo kurių jų valstybė taip ir nesugebėjo apsisaugoti. Havelas bus minimas už savo įžvalgumą, vertinant tarptautinio gyvenimo tendencijas – būdamas prezidentu, jis ne kartą perspėjo apie griaunančias globalaus kapitalizmo ir industrinės civilizacijos jėgas.
Daugelis ir toliau klaus, kas nulėmė, jog Havelas buvo toks išskirtinis politikas. Atsakymas visai paprastas: jo dorumas. Havelas buvo doras ir principingas žmogus. Prieš komunistinį režimą Havelas kovojo ne dėl kažkokių asmeninių priežasčių ir tikslų, o vien todėl, jog, jo požiūriu, tokia sistema buvo nepriderama ir nemorali. Paremdamas 1999 metų buvusios Jugoslavijos bombardavimą ar 2003 metų invaziją į Iraką, Havelas nekalbėjo apie geostrateginius ar geopolitinius tikslus. Prezidentas tiesiog minėjo būtinybę užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams ir sustabdyti žiaurias diktatoriškų režimų represijas.
Laikydamasis tokių principų, Havelas tapo žmogumi, kurių šiandieninėje politinėje scenoje taip trūksta. O tai dar labiau pastebima dabartinių krizių metu, kuomet ryžtinga, principinga ir nenuolaidžiaujanti morali politika yra bene vienintelis ir tikrai reikšmingą pokytį galintis padaryti politinės veiklos principas.
Taigi šiame kontekste Havelo mirtis atrodo itin simboliškai. Havelas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie politiniais lyderiais sugebėjo būti sudėtingiausiomis, krizinėmis sąlygomis. Ir tai buvo nulemta principinio požiūrio – svarbiausia yra dorumas ir bendrasis gėris, o ne savitikslis politinės galios kaupimas. Jei pasaulis sugebės išbristi iš savo dabartinių krizių, vadinasi, Havelo duotos pamokos nenuėjo veltui.
Jiří Pehe buvo Vaclavo Havelo patarėjas (1997 – 1999), šiuo metu eina Prahos New Yorko Universiteto direktoriaus pareigas.
Taip pat skaitykite:
