– Pirmiausia norėčiau, kad prisistatytumėte pati ir pristatytumėte savo šeimą.
– Esu Sigita Juškevičienė, gimiau ir užaugau Dauguose, nuo 2001 metų esu Daugų Vlado Mirono gimnazijos mokytoja. Grįžusi į gimtinę ištekėjau, susilaukiau dukters Vakarės. Mano vyras Alvydas Juškevičius atlieka tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos VT I pulke. Laisvalaikiu mėgsta žvejoti. Abu esame gimę ir užaugę Dauguose. Tikri dzūkai.
– Ar mėgstate švęsti Mindaugines? Apskritai ar mėgstate šventes?
– Šventės, žinoma, man patinka, nes tos dienos kitokios nei visada. Mindaugas... Istorinė mūsų tautos asmenybė, dėl kurios istorikams vis dar kyla nemažai klausimų, ginčų. Mano mintyse karalius Mindaugas toks, kokį sukūrė Justinas Marcinkevičius savo dramoje, kokį jį įkūnijo Regimantas Adomaitis teatro scenoje... Jis – Lietuvos vienytojas, mylėjęs tėvynę, troškęs ginti jos žmones nuo žiauriausių užpuolėjų. Viduramžiai žiaurus laikotarpis, daugelis tautų kūrėsi, vienijosi, kariavo, bandė bet kokia kaina rasti savo vietą po saule, ne išimtis ir Lietuva... Tad Mindaugo vainikavimo karaliumi dieną švenčiame. Smagu būna ir šventėje miestelyje, ir namie. Jau kelerius metus Mindaugines, kaip ir Jonines, švenčiame brolio sodyboje, kurioje nuo seno yra, mūsų manymu, svarbiausi ir sakraliausi valstybės kūrimo atributai – lauko riedulys, medis, vanduo ir ugnis. Juos kažkuria prasme garbinę ne todėl, kad tai medis, akmuo, o todėl, kad jie daugiau nebėra medis ir akmuo. Tai simboliai, kurie šventi ne tik lietuviams, ne tik krikščionims, tai lyg ir visos žmonijos atsiradimo, išlikimo ir vienijimo reikmenys. Gal kiek ir dirbtinoka ši šventė, turiu mintyse tai, kad ją pradėta švęsti tik XX amžiaus pabaigoje, bet ji, manau, tinkamai atlieka savo vaidmenį lietuvių gyvenime.
– Ar tiesa, kad dauguma valstybinių švenčių mūsų šalyje švenčiamos graudulingai?
– Ką reiškia graudulingai?.. Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti mūsų papročiuose ir tradicijose, nes jose ryškiausiai atsispindi tautos charakteris ir mentalitetas, kuris ir lemia mūsų šventimo pobūdį. O gal kažkas taip teigdamas bando palyginti lietuvių šventes su kitų tautų šventėmis?.. Tai visiška nesąmonė. Mes esame tokie, kokie esame: gal sentimentalesni, gal liūdnesni, gal nuoširdesni... Ir ką? Argi tai blogai? Mus tokius užaugino mūsų aplinka, gamta. Šventybė (šventė, švęsti) greičiausiai pasireiškia geografiškai. Gruzinai dainuoja taip, tarytum jų gerklose švokštų kalnų upeliai, skardėtų tarpeklių aidas, rusai (ir dauguma slavų) – labai atviru, rėkiančiu balsu, o mes – dar kitaip. Mūsų dainose atsispindi visai kita patirtis. Kažkada Marcelijus Martinaitis yra sakęs, kad jeigu pabandytume suprasti, kas lietuvių liaudies dainose sakoma, ir išlaisvintume savo vaizduotę, tai pasijustume mažai pažįstamame krašte, uždaroj erdvėj, kurioje lyg ir nieko nenorima žinoti apie platųjį pasaulį, nenorima palikti namų erdvės. Tai apie dainas, apie jas galima labai daug kalbėti: kiek jose tyros meilės, seksualumo... Tik visa tai reikia mokėti perskaityti, atkoduoti tekstą. Tikriausiai atpratome tą daryti, nes nuolat girdime apie labai atvirai deklaruojamą laisvą, dažnai net vulgarią meilę.
O mūsų šventės tokios, kokie esame patys. Tarkime, Motinos diena. Kaip ją švęsti, ką akcentuoti joje? Meilę, pagarbą motinai ar tiesiog „Mama, man jau aštuoniolika, merginos tai daro, sudie ir viso gero“ (visai smagu pastrikinėt vakarop pagal šią dainą). Pats žmogus turi susikurti šventę, jos niekas negali paversti nei graudžia, nei linksma. Šventinė nuotaika ar dvasia, nesvarbu, kaip ją pavadinsime, turi glūdėti žmoguje. O jei žmogus neturi ar nenori turėti šventybės savyje, kitaip sakant, per sunku kažką kita, ne save, branginti, mylėti, gal net aukotis, tada visos dienos virsta vienodomis: arba labai linksmos, arba labai liūdnos... Juk žodžiai „šventė“, „šventumas“ turi tą pačią artimos reikšmės šaknį. Manau, daugelis gal net nesusimąsto, kokią šventę vadiname valstybine švente. Ji turi būti svarbi ir įsimintina visai tautai. Tai, kas yra tos šventės akcentas, atskaitos taškas, kitaip tariant, svarbiausias įvykis ar reiškinys, suteikia jai svarbumo ir rimties. Rimtis ir susikaupimas mąstant apie valstybei, tautai svarbius dalykus ją pakylėja aukščiau visų kitų gyvenime esamų švenčių. Ir ta rimtis dažnai klaidingai pavadinama grauduliu... Kodėl švęsdami šeimos šventę vestuves negalvojame tik apie linksmybes, galvojame ir apie gilesnius dalykus, tokius kaip naujo gyvenimo pradžia, atsisveikinimas su nerūpestinga jaunyste ir panašiai?..
– Jei turėtumėte visišką valią, kokią Dauguose surengtumėte Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną?
– Niekada apie tai negalvojau. Šią šventę jau daug metų inicijuoja Alytaus rajono savivaldybė, o organizuoja Daugų kultūros centro darbuotojai. Jos būna gan įdomios.
Jei atvirai, man nelabai patinka masinės šventės, jos visos labai panašios: amatininkų dirbtuvėlės su gaminiais, prekyba maisto produktais, gėrimais, atrakcionai vaikams (visur tie patys)... Nežinau, gal ir gerai, gal daugeliui tai patinka ir to reikia, gal tai naujai kuriamos mūsų kultūros atributai... Norisi, kad kiekviena šventė išlaikytų savo stilių, kad jos nebūtų tokios vienodos. Net nežinau, ar tai įmanoma, bet norėčiau, kad šventėje dalyvautų gyventojai, patys dainuotų, šoktų, ne tik ją stebėtų. Visi ateiname pažiūrėti šventės, na, gal pašokti vieno kito šokio, bet ne daugiau. Gal taip ir turi būti, aš juk ir pati taip darau.
– Kas Jums yra Daugai, viena seniausių Lietuvos vietovių? Už ką juos taip mėgstate?
– Daugai – mano gimtinė, brangesnės vietos nėra. Mano tėvai čia susipažino, sukūrė šeimą, augino mus tris. Dažnai girdėdavau juos dainuojant liaudies dainas... Pamenu, tėtis nusivežė į savo tėviškę – Paliepių kaimą – parodė, kur stovėjo jų šeimos, išauginusios dvylika vaikų, namas. Vaikščiojom miške, kuriame piemenavo, parodė, iš kurio upeliūkščio gėrė vandenį... Prisimenu ir kaip mama parodė seną ąžuolą netoli Butrimonių, po kuriuo stovėjo jos namai... Tik dabar, kalbėdamasi su jumis, suvokiau, kokią reikšmę turėjo man šios kelionės su tėvais. Tai pats giliausias ir prasmingiausias jauno žmogaus ugdymas. Aš myliu savo tėviškę. Niekur taip nekvepia pavasarį sniegą prarijusi žemė, niekur taip neglamonėja ežero gaiva, niekur nesijauti toks savas, niekur taip nemyli žmonių kaip čia...
–Kuriomis lankytinomis Daugų apylinkės vietomis mėgstate vedžioti svečius?
– Sakralinės Daugų vietos... Pradėčiau nuo centro, kaip teigia religijotyrininkas Mirčia Iliade, tikrasis pasaulis yra viduje. Tad pradėčiau nuo centrinės miesto aikštės. Visuose pasaulio miestuose yra centrinės aikštės, turinčios savo istoriją ir juos reprezentuojančios. Mūsų miestelio aikštės daug mena: ir šurmulingus kermošius, ir nužudytų partizanų išniekintus kūnus... Labai keista, paprastai miestų aikštės būdavo šalia bažnyčių, mūsų – ne. Nors manoma, kad pirmoji miesto aikštė kaip tik ir buvusi prie Daugų Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčios, dabar ten mažas parkelis. Aplankytume ir Šventapetrį, manoma, kad kaip tik čia stovėjusi pirmoji medinė bažnyčia, kurią fundavo kunigaikščio Žygimanto Augusto motina Bona Sforca. Sėstume į valtelę ir plauktume Didžiulio pakraščiais, juk kiekvienas iškyšulys, pusiasalis turi savo pavadinimą: Rumsko Ragas, Beržaragis, Pervalka, Bandūragis, Arklių maudykla, Bobų Juozo įlanka ir kiti. Plaukiant valtele galima pamatyti Vlado Mirono koplyčią.
– Domitės Lietuvos istorija. Kiek man teko skaityti, Daugai buvo kunigaikščio Vytauto rezidencija, čia medžiojo Jogaila, lankėsi karalius Vladislovas Vaza, bet istoriniai šaltiniai nemini Mindaugo. Ar iš tiesų jis buvo karalius be karūnos?
– Provokuojantis klausimas. Kodėl karalius be karūnos? Iš jūsų paminėtų Vytautas net nebuvo karūnuotas. Ar Mindaugas karalius be karūnos todėl, kad nesilankė Dauguose? O gal jis taip pavadinamas todėl, kad jėga suvienijo Lietuvą praliedamas net artimųjų kraują? Bet tuo laiku taip buvo valdomas pasaulis, taip elgėsi daugelis Europos valdovų. O gal dėl to, kad nesugebėjo būti tikru kataliku? O gal kad už karūną atriekė vokiečiams Lietuvos žemių? Nežinau, tai tik pasvarstymai. Manau, daugelio Europos šalių suvienijimas buvo žiaurus, reikėjo daug aukoti dėl šalies vienybės, kuri buvo labai reikalinga norint išlikti. Visi mūsų valdovai Lietuvą raikė, dalijo, kariavo dėl valdžios, dėl įtakos... O dabar kas vyksta? Gal tai klasikinis reiškinys... Sakoma, kad nemandagu atsakyti klausimu į klausimą, atsiprašau, kitaip negalėjau, tik retorika.
– Kurie Lietuvos valdovai verti Jūsų didelės pagarbos?
– Manau, labai svarbu turėti autoritetų, svarbiausi man ne valdovai, bet vis dėlto: Vytautas Didysis, kunigaikštis Gediminas, Valdas Adamkus.
– Kai atsirado galimybė pakeliauti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, aplankyti kunigaikščių valdytas pilis, pasigirdo kalbų, kad nėra kuo girtis, nes užgrobti kitų valstybių valdas – joks didvyriškumas. Kokia Jūsų nuomonė?
– Šiandien – taip, joks didvyriškumas, bet viduramžiais tai buvo labai svarbu. Šiandien tautos irgi nori įrodyti savo galybę, valdžią ir daro tai ne pačiais civilizuočiausiais būdais. Pasigilinus į karminius dalykus galima teigti, kad už kitoms tautoms atneštą jungą patys jį kentėme 50 metų. Daug dalykų pasaulyje kartojasi, tik truputį kitaip. Anksčiau bernelio pasididžiavimas buvo žirgelis, dabar – automobilis. Noriu pasakyti, kad žmogui išlieka noras puikuotis. Puikybė – pati didžiausia nuodėmė, iš kurios kyla visos kitos, nešančios žmonijai nelaimes.
– Dešimt metų skleidėte lietuvybę lenkiškai kalbančiame Šalčininkų krašte. Kokie keliai ten nuvedė? Kokių reakcijų nuvykusi sulaukėte?
– Teko dirbti Dieveniškių „Ryto“, Šalčininkų Jono Sniadeckio ir Lietuvos tūkstantmečio vidurinėse mokyklose. Dabar jos visos jau gimnazijos. Atsakymas į daugelį klausimų vis prasideda nuo „nežinau“... Tiesiog tikiu, kad viskas, kas gyvenime vyksta, yra svarbu ir reikalinga. Aš tikiu į Dievą ir visą savo gyvenimą grindžiu jo valia. Taip ir su Šalčininkų kraštu. Apie darbą ten mąsčiau gal nuo 10 klasės. Pamenu, kai nutraukiau studijas ir pasirinkau darbą Šalčininkuose, šeima vis prašė paaiškinti kodėl... Aš ir tada tiksliai nežinojau. Tik brolis į šalį pasivėdėjęs tarė: „Didžiuojuosi tavo sprendimu ir pritariu tavo pasirinkimui.“ Man tai buvo labai svarbu.
Daugelis draugų tuo metu važinėjo į Lenkiją, prekiavo, „suko biznį“, kitiems atsivėrė kelias į tolimesnes Europos šalis, o man turbūt reikėjo mažiau. Ir apskritai aš manau, kad žmogus gyvenime turi daryti tai, kas jį ir šalia esančius daro laimingus. Nesutinku su posakiu, kad kiekvienas geras kareivis nori būti generolas. Žmogus turi jaustis laimingas, turi gyventi čia ir dabar, o ne kažko laukti, kažkam ruoštis. Versdamas save siekti aukštumų tik dėl to, kad tai madinga, manau, jis pasmerkia save depresijai, o dažnai besinerdamas iš kailio tampa be galo juokingas. Tas siekimas turėtų būti pagrįstas ne butaforiniu noru turėti gerą įvaizdį, bet noru kažką keisti, padėti žmonėms.
– Kaip valstybės dienas švenčia Šalčininkų rajono gyventojai?
– Panašiai kaip ir mes. Esu ne vieną kartą vedusi Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimą. Šventėse visada dalyvaudavo garsių žmonių: Vytautas Landsbergis ir kiti tuo metu buvę Seimo nariai, kariuomenės vadai, maestro Eduardas Kaniava, Judita Leitaitė ir daugelis kitų. Pamenu, kai dirbau Jono Sniadeckio vidurinėje, pasikviečiau Daugų kultūros namų kapelą. Smagu buvo.
– Daugiškiai yra sakę, kad jei reikėtų išsirinkti tolerancijos žmogų, šis titulas atitektų Jums. Kaip manote, kodėl?
– Čia tai staigmena, aišku, labai maloni. Aš nežinau... O dabar pasigirsiu: seniai, kažkuriais metais, mokykloje buvau išrinkta tolerantiškiausia mokytoja.
– Patriotizmas – kas tai?
– Manau, tai taurus (šio žodžio sinonimai „kilnus“, „doras“) darbas savo šaliai.
– Jums dažnai tenka pasisakyti, organizuoti, vesti įvairius renginius. Ar todėl, kad esate lietuvių filologijos specialistė?
– Jau mokykloje organizuodavau ir vesdavau renginius. Kai pradėjau dirbti, vedžiau renginius ir mokyklose, ir kultūros namuose. Visi turbūt mano, kad lituanistui labai paprasta ieškoti, rašyti, taisyti tekstus, bet iš tiesų tai labai didelis ir sudėtingas darbas, o jaudulys prieš renginį visus panašiai krečia.
– Buvote pagrindinė knygos-albumo „Daugų Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčia“ sudarytoja. Nors, be lietuvių filologijos specialybės, turite ir dailės istorijos edukologijos diplomą, šis leidinys turbūt buvo nemažas iššūkis?
– Aš dvejojau, ar imtis šio darbo, vis galvojau, ar sugebėsiu tinkamai parinkti medžiagą, ar spėsiu laiku viską atlikti ir panašiai. Kunigas Vidas (Vidas Jelinskas – A.K.) padrąsino, ir sutikau. Buvo įdomu dirbti, daug sužinojau apie savo gimtąjį miestelį, apie bažnyčią. Žinoma, ne visa, gal tik maža dalis tos informacijos tilpo į leidinį.
– Kokia informacija nenorite užteršti savo sąmonės?
– Esu moteris, bet intrigų nemoku regzti ir nepakenčiu jų gvildenti. Tos spėlionės, kas ką pasakė, pakuždėjo, tiesiog erzina. Labai įtariai klausausi perpasakojamų dalykų ir stengiuosi priimti tik tą informaciją, kurią pasako pats žmogus.
– Ar Jums keiksmažodžiai egzistuoja?
– Na, tikrai nesu šventuolė: klystu, pykstu ir, žinoma, susikeikiu. Tai įvyksta spontaniškai, dažniausiai virtuvėje... Kažkada kalbėjau jauniems žmonėms apie keiksmažodžių reikšmes ir galias. Jie tada stebėjosi, kokia didelė žodžio galia. Juk tardamas keiksmažodį kažkam, o gal ir sau palinki blogo. Apskritai bjauru, kai žmogus praveria burną ir iš jos pasilieja keiksmažodžių lavina.
– Pakalbėkime apie šiandieninę Lietuvą. Ką manote apie mūsų šaliai primetamas europietiškas vertybes, turiu mintyje toleranciją gėjams, beribę demokratiją...
– Šiandien, kaip ir visais ankstesniais laikais, Lietuvai labai sunku išlikti nenutautėjusia, savo tradicijų, kalbos, net žemių nepraradusia valstybe. Gal niekas ir nesikeičia? Vis turime kažkam įrodinėti, kas esame, kodėl tokie esame ir panašiai. Aš tolerantiškai žiūriu į seksualines mažumas, žinau, kad jos visada pasaulyje egzistavo. Lietuvoje – taip pat. Daug kas prisimena, kalba apie Smetonos laikų, sovietmečio pogrindinius gėjų klubus. Nepriimtina tik tai, kad gėjų, lesbiečių poros gali įsivaikinti kūdikius.
Beribė demokratija yra katastrofa. Negalima painioti demokratijos su anarchija. Demokratija turi aiškias veiklos ribas ir jų privalu laikytis. Viena iš paprasčiausių: tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.
– Ar šiais laikais tokia maža valstybė kaip Lietuva turi galimybių išgyventi viena?
– Bandome. Šis klausimas lietuviams nuolat kėlė nerimą. Dar Smetonos laikais Albinas Herbačiauskas „Erškėčių vainike“ rašė: „Lietuvos geografiškas padėjimas yra toks, kad dėlei ekonomiškų ir dėlei politiškų priežasčių ji yra kaimynams neapsakomai reikalinga.“ Ir toliau jis paaiškina kodėl: vokiečiams dėl ryšio su Kurliandijos bajorais (Kuršo gubernija) ir rusais. O rusams reikalinga dėl bendradarbiavimo su vokiečiais, kad galėtų naudotis pajūrio, upių uostais. Rašytojas Vincas Pietaris net puoselėjo idėją perkelti Lietuvą į Afriką. Mariaus Ivaškevičiaus dramoje „Madagaskaras“ pagrindinis veikėjas Pokštas (Kazio Pakšto prototipas) irgi teigė, kad Lietuvai nėra galimybių išlikti šioje vietoje (Europoje).
– Rašytojas Sigitas Parulskis yra pasakęs, kad lietuviams būti aukomis ir skriaudžiamaisiais be galo patinka. Ar šiam pastebėjimui pritariate?
– Nepritariu. Mes juk ne mazochistai, nepatiriame malonumo iš savo kančios. Jei daug kalbame apie patirtus išgyvenimus, tai tik dėl to, kad mums tai svarbu, sureikšminame tik tuos įvykius, kurie pakeitė daugelio žmonių gyvenimo būdą, privertė perkratyti visą vertybių skalę. O kokie tie įvykiai? Tai nuolatinė kova už savo tautos laisvę, nacionalines vertybes, kalbą... Tai nuolatinė kova už gebėjimą išlikti ir išlikti žmogumi.
– Tai kam gi esate netolerantiška?
– Dievas suteikė žmogui pasirinkimo galimybę ir leido suprasti, kad jis yra laisvas, gali elgtis gyvenime taip, kaip jam atrodo, kaip jam leidžia sąžinė, moraliniai įsitikinimai. Bet tai ne tik privilegija, tai ir didelė atsakomybė. Dievas, suteikdamas žmogui laisvę, jį tarytum išbando. Ir paradoksas – Dievas suklydusį žmogų vis tiek myli. Tai tam tikra prasme atsakymas į klausimą.
Daug ką galiu gyvenime suprasti ir toleruoti, bet tai nereiškia, kad man tai priimtina. Netoleruoju smurto! Nemėgstu perdėto miesčioniškumo.
– Ar esate atlaidi?
– Tikrai taip. Stengiuosi nenuodyti savęs pykčiu. Norint savyje išlaikyti pyktį, reikia apie tai galvoti, o aš negaliu – pamirštu.
– Jūs puikiai jaučiate literatūrą. Ar jos skaitymui skiriate daug laiko?
– Taip. Aš dažnai nenušluostau dulkių, bet knygą perskaitau. Skaityti galiu visur ir visada, tik ne automobilyje. Negalėčiau be knygų gyventi. Šalčininkuose, pamenu, knygyno vedėja leisdavo man pirkti knygų į skolą, nes vis pritrūkdavo pinigų.
– Turite savo šeimos genealoginį medį, jaučiate pagarbą savo giminės kraujui?
– Savo šeimos genealoginio medžio neturiu. Manau, dar spėsiu jį sukurti.
Kalbėjosi Aldona KUDZIENĖ
