Antradienį Vilniuje pristatyta bendrovės „Baltijos tyrimai“ daryta apklausa parodė, kad tarp nepageidaujamų kaimynų taip pat išlieka homoseksualūs asmenys, musulmonai, čečėnai – jų kaimynystėje nenorėtų matyti apie trečdalis respondentų.
Tyrimas atliktas Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis – Lietuvos „Įvairovės Chartija“ ir „Diversity Development group“.
Romai išlieka nepalankiausiai vertinama etnine grupe: su jais būti kaimynystėje nenorėtų 63 proc. gyventojų, dirbti vienoje darbovietėje – 39 proc., išnuomoti būsto – 65 proc. respondentų. Tyrimo duomenys rodo, kad per keturiolika metų gyventojų pozicija dėl romų kaimynystės pakito mažiausiai iš visų nepalankiausiai vertinamų etninių ir religinių bei kitų socialinių grupių (nuo 77 proc. 2005-aisiais iki 63 proc. 2009-aisiais).
Nepalankiai vertinami ir pabėgėliai (27 proc.), taip pat kitos religinės ir etninės grupės: budistai, hinduistai (21 proc.), sirai, irakiečiai (po beveik 18 proc.), juodaodžiai (15 proc.).
Etninių tyrimų instituto bendradarbė Vita Kontvainė teigia, kad neigiamų nuostatų romų atžvilgiu formavimuisi didelę įtaką turi tai, kaip ši grupė nušviečiama žiniasklaidoje, kaip apie ją kalba politikai.
Anot jos, itin aukštas neigiamas nuostatas 2005–2006 metais lėmė Vilniaus Kirtimų taboro situacija ir tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko „veiksmai demonstratyviai griaunant taborą ir naudojant tą grupę savo politiniams tikslams pasiekti“.
„Vėliau ta grupė nebuvo politiniame diskurse taip išnaudojama, tos nuostatos švelnėja, dabar, kai yra imtasi realių veiksmų sprendžiant Kirtimų situacijos gerėjimą, ateityje, turbūt, galime tikėtis, kad nuostatos dar švelnės“, – teigė ji.
Kaip pagrindines nepalankumo priežastis musulmonų atžvilgiu ji nurodė tarptautinius įvykius, žiniasklaidoje akcentuojamus negatyvius vaizdus, teroro išpuolius. Ryškiausiai nepakantumo kreivė šoktelėjo po 2015-ųjų teroro aktų Paryžiuje.
„Kalbant apie Lietuvoje gyvenančius musulmonus, pavyzdžiui, totorius, tos nuostatos yra gana teigiamos“, – pabrėžė V. Kontvainė.
Anot jos, per daugiau nei dešimtmetį penktadaliu sumažėjęs nepakantumas homoseksualams rodo, kad „ši grupė tampa normalia viešojo diskurso dalyve“.
„Tie žmonės yra matomi įvairesni, yra atskirų asmenybių, kurie prisistato viešai ir kalba apie savo seksualinę tapatybę. Tai nebematoma kaip vienas didelis siaubas, kurio reikia bijoti ir vengti“, – tvirtino specialistė.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Vilma Gabrieliūtė sako, kad etniškumas ir religija sudaro tik apie 13 proc. tarnybos tiriamų skundų. Jos teigimu, mažas besikreipiančiųjų aktyvumas gali būti susijęs su tuo, kad būtent tokia diskriminacija sunkiai įrodoma.
Per daugiau nei dešimtmetį labiausiai socialinė distancija sumažėjo žydų atžvilgiu – kaimynų žydų nenorėtų 8 proc. gyventojų (2005-aisiais – 31 proc.), dar 5 proc. nenorėtų su jais dirbti vienoje darbovietėje, 6 proc. – išnuomoti būsto.
Pasak tyrimo iniciatorių, nors atskiros pabėgėlių grupės (krikščionys, politiniai pabėgėliai) yra vertinami palankiau, bendra tendencija rodo, kad Lietuvos gyventojai yra labiau linkę įžvelgti neigiamą į Lietuvą atvykusių pabėgėlių įtaką visuomenei ir valstybei: 84 proc. apklausos dalyvių buvo linkę sutikti su teiginiu, kad pabėgėliai siekia pasinaudoti Lietuva kaip tranzito šalimi ir nesiruošia čia gyventi.
Dar daugiau nei du trečdaliai pritarė teiginiams, kad pabėgėliai gali padidinti nusikalstamumo lygį Lietuvoje (74 proc.) ir sukelti socialinius neramumus Lietuvoje (68 proc.).
Kaip ir per ankstesnes apklausas, gyventojai nurodė, kad svarbiausios sėkmingą pabėgėlių integraciją užtikrinančios priemonės yra imigrantų vaikų švietimas, lietuvių kalbos kursų organizavimas bei kvalifikacijos tobulinimo kursų organizavimas.
