Jeigu šiuolaikinis, Kalėdas vien kaip dovanų gausą, skanėstais nukrautą stalą, ryškiaspalvėmis reklamomis rėkiančias nuolaidas parduotuvėse ir elektroninius Kalėdų Senelius, džeržgiančius „Džingl bels„, suvokiantis vaikas manęs paklaustų, kas išties yra Kalėdų stebuklas ir koks šios šventės pojūtis, nesiūlydamas savęs pavyzdžiu, nekritikuodamas šiuolaikinių vertybių, neketindamas moralizuoti, graudenti ar mokyti, papasakočiau jam tik kelias lakoniškas patirtis, lyg rodydamas senus senutėlius žaisliukus nuo kitados nupuoštų ir nubyrėjusių eglučių... Kuriose Kalėdų stebuklas dar tebešvyti.
Lėkštutė mirusiesiems
Pirmiausia, vos susimąsčius apie Kalėdas, prieš akis iškyla jaukiai pritemdytame kambaryje su papuošta eglute prie stalo sėdanti mūsų šeima. Nors metams bėgant išties vis rečiau pasitaiko galimybių Kūčių vakarienę valgyti drauge su savo tėvais, tarp mano atminties šventės dalyvių visuomet yra ir jie. Telpa ten ir jų tėvai, mano žmonos giminės, mūsų protėviai, pačios mūsų giminių šaknys su visomis savo istorijomis, atliktais ir neįveiktais darbais, savo meilėmis ir dramomis... Prie stalo tyliai, pagarbiai susėda visi – gyvieji, mirusieji, visi, kuriuos mylėjau, ant kurių tūžau, kurių prisibijodavau, kuriuos tik iš pasakojimų žinojau buvusius...
Vaikystėje tuščioji lėkštutė prie Kūčių stalo man atrodė pati svarbiausia. Šventai tikėdavau (o ir dabar tebetikiu), kad ji Kūčių metu ženklina pasaulių ribą, nutiesia, pratęsia valgiais nukrautą stalą į mirusiųjų pusę, palikdama jiems daug ilgesnį suolą, daug erdvesnę užstalę nei mums – kukliai saujelei gyvųjų, kol kas tik trumpam, tik šventei priimtų į amžinybės būrį.
Gūdžią naktį, visiems sumigus, klausydavausi sulaikęs kvėpavimą, įsivaizduodamas, kaip mirusieji šypsodami skanauja traškius kūčiukus, nuo lūpų rankove braukia saldų mamos ruoštą aguonpienį, į tuščiąją lėkštutę įsideda žuvies... O neištvėręs keldavausi pažiūrėti, ar tikrai taip guli peilis su šakute, kaip padėjome, ar nenukritęs kur ant staltiesės trupinys, kurio nepalikome, koks nors ženklas, raminanti kalėdinė dovanėlė – patikinimas iš anapus: „Nebijokite, nebūties nėra. Gyvenimas tęsiasi anapusybėje. Mes čia – laimingi“.
Iki šiol nėra buvę Kalėdų (net ir tais metais, kai jokio šventinio stalo apskritai nebuvo), kad mano mirusieji būtų pamiršę pas mane apsilankyti.
Gyvulėlių kalbėjimas
Vandens paviršiumi, sekdamas Kristumi, tiesa, taip pat esu mėginęs vaikščioti, tačiau stebuklas, kurį labiausiai magėjo savu kailiu patikrinti, – kalėdinis gyvulėlių kalbėjimas. Juk žinote: jei mušant Kūčių vidurnakčiui pasiklausysi prie tvarto durų, gali išgirsti, kaip žmonių kalba šnekasi gyvuliai. Mitas priduria, kad kiekvienas tą kalbą išgirdęs netrukus miršta, bet man visuomet tai atrodė tinkama kaina už tokią galimybę.
Žinoma, tvarto aš neturėjau – senelių name, kaip ir jo ūkiniuose pastatuose, jau dešimtmetis, kai vien vėjai teūkia, bet namuose, tėvų bute, auginau paties iš kiemo parsineštą katiną Mincių, kiekvieną šventinį vidurnaktį jį pasitupdydavau ant kelių ir, paskutiniam dūžiui nutilus, garsiai drąsindavau: „Na, Minciau, rėžk viską, kas ant širdies per metus susikaupė...„
Tiesa, nešnekus buvo mano katinas. Matyt, intravertas – labiau linkęs išgyvenimus kaupti viduje. Nė žodelio neištarė. Tačiau neabejoju – tie nuoširdūs kalėdiniai „pasikalbėjimai“ mus nepaprastai suartino. Antai ir šiandien jis zuja pirmyn atgal po mano atminties Kalėdas, dūksta po eglute, grasindamas sudaužyti kokį gražų žaisliuką, lipa ant kėdės, tikėdamasis gauti kąsnelį nuo šventinio stalo, nors jis šiame pasaulyje jau nebelaksto gerus du dešimtmečius...
Šypsodamasis mąstau – gerai būtų užsitarnauti ir man vietelę prie kieno nors šventinio stalo, kaip Mincius, amžiams įsikūręs prie manojo. Gerai, kai šventė trunka ilgiau nei gyvenimas.
Nuodėmių iššaldymas
Šventė negali būti vien iš cukraus. Nuo pernelyg didelio saldumo ilgainiui apima šleikštulys. Todėl, manau, šventei būtina darbu ir iššūkiais švenčiama preliudija – kiekvieno asmeninis šventės nusipelnymas. Tėtėms tai kilimų dulkinimas, grindų siurbimas, mamoms – visų talentų ir meilės atidavimas ruošiant šventinius patiekalus... Man toks sunkus, bet šventę užtarnaujantis darbas visuomet būdavo ištverti kalėdines mišias bažnyčioje. Gal šiandien tai atrodo ne itin dievobaiminga, bet vaiko tikėjimas juk toks naiviai tikras, bekompromisis, kad vargu ar religiniai ritualai ir kanonai jam reikalingi. Be to, kiekvienas, kuris žiemą, spirginant dvidešimčiai laipsnių šalčio, yra dalyvavęs mišiose, didžiulėje nešildomoje bažnyčioje, mane tikrai supras.
Speigas pirštų galiukus sugnybdavo iki pat tikėjimo gyvuonies, apvalančiu skaistyklos skausmu užantspauduodamas atgailą ir nuodėmių išrišimą. Klūpančiųjų kosulys, atsimušęs nuo skliautuotų bažnyčios lubų, nuaidėdavo visais amžinybės koridoriais, o garas, atrodydavo, verždavosi net ir iš paties Nukryžiuotojo burnos...
Vaikiškai tikėjau, kad mano nuodėmės it kokie parazitai tokiu būdu iš manęs iššaldomi. Išties išeidavau po mišių sunkiai judindamas sąnarius, skaidrus ir baltas, skambantis it varveklis... Paradoksalu, tačiau išėjus iš bažnyčios lauke atrodydavo šilta lyg vasarą. Ir viskas du kartus gražiau, du kartus ryškiau nei įeinant: ant įšalusio sniego plutos bažnyčios šventoriuje dūkstančios šviežios snaigiūkštės, dūmai, kamuoliais besiverčiantys iš pirkios kaminų į pašėlusiai aukštą, speigu aidintį dangų, spalvotomis skaromis įsisiautusios senutės ir baltomis – medžiai už vartų... Tai vaizdai, kuriuos dar regėdamas žinai – jie atmintin atguls amžiams. Ir nė rūpestėlio, nė mintelės viduje. Tik nuotaika it skaidriame J.Marcinkevičiaus eilėraštyje:
Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė – neatskirsi.
Krinta sniegas – baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.
Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne,
Tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę –
Tegu prikrenta į širdį to baltumo,
To švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.
Ir lėtai, palaimingai girgždini sniegą link šiltų namų. Nes esi tyras – iššaldęs iš savęs tamsą, pasiruošęs šventei. Ir nemirtingumui.
Prakartėlio avytė
Kalėdos man visuomet susijusios su nemirtingumu. Kaip ir su pasaka, kurioje aukštesnių galių palytėti kautis už gėrį stoja vaikai, jų žaislai, vien knygose gyvenančios mitinės būtybės... Nuo vaikystės tikiu, kad per Kalėdas Dievas kuria pasakas, tarsi ir žaidžia pats, kalėdiniuose prakartėliuose suvaidindamas Dievą... Tiksliau, tikiu tuo nuo vienų įsimintinų Kalėdų, kai iki ašarų užsimaniau vien šventiems žaidimams skirto žaislo.
Buvau gal šešerių. Atmenu, visu mišių metu bažnyčioje negalėjau atplėšti akių nuo žvakių gražiai nutvieksto prakartėlio su tikru šienu, gipsinėmis avytėmis, ėdžiose gulinčia kūdikėlio Jėzaus skulptūrėle... Didžiausiam mamos siaubui, ėmiau šūkauti, kad noriu vienos avytės iš prakartėlio. Noriu ją neštis namo. Buvo daug klyksmo, daug ašarų, daug priekaišto kupinų besimeldžiančiųjų žvilgsnių...
Į mažą šeimyninę dramą – užsiožiavusio vaiko tramdymą – netruko atkreipti dėmesį ir kunigas, po mišių beišeinantis iš bažnyčios. Konfliktą jis išsprendė vienu kartu – liepė man parodyti pirštu, apie kurią konkrečiai avytę kalbama, tuomet pasilenkė virš degančių žvakių, paėmė avytę iš jaukaus kalėdinio būrio ir įteikė man sakydamas, kad iki kitų Kalėdų ji mano. Žaisti esą galiu su ja kaip tinkamas, bet niekada neturiu pamiršti, kad ji – iš Dievo namų. Esą jai matant negalima negražiai elgtis, kalbėti, mąstyti – kitaip jos, suteptosios, kitos avytės nebepriims kitąmet į prakartėlį. O ar ji nesutepta, kunigas pats asmeniškai žadėjo patikrinti.
Stengiausi per metus nesutepti avytės. Grąžinti ją į bažnyčią skubėjau lygiai taip pat aistringai, kaip ir prieš metus išsinešti. Bažnyčioje radau ir tą patį prakartėlį, ir avytės sesutes... Tik kunigo to neberadau. Suaugusieji man nesakė, kad “manasis„ kunigas tą pačią žiemą, netrukus, kai tik įteikė man gipsinį žaislą, mirė. Naujasis jo įpėdinis tiesiog priėmė manąją avytę, žadėdamas pats pastatyti ją kuo arčiau Kūdikėlio ėdžių.
Manoji avytė taip ir liko nepatikrinta. Pats kasmet esu priverstas tikrinti, ar ji dar švari.
Eglutė
Eglutę mano vaikystėje visuomet puošdavo tėvas. Mama papuošė tik kartą. Negražiai, nervingai, desperatiškai... Mat jos vyras, mudviejų su broliu tėvas, tuo metu gulėjo ligoninėje, buvo ruošiamas sudėtingai operacijai. Net aš (aštuonerių), kvailiukas, supratau, kad ta operacija gali baigtis mirtimi.
O mama, be tvarkos, mechaniškai kabinanti ant eglutės žaisliukus, iš visų jėgų tramdanti ašaras (dėl vaikų), o viduje, matyt, visa esybe raudanti dėl tokių Kalėdų, tokio gyvenimo, tokios savęs, viską suprato kur kas aiškiau nei bet kas kitas.
Būtent ši eglutė išliks svarbiausia iš visų Kalėdų eglučių mano atmintyje – stiprios, už savo šeimą besikaunančios moters iškelta kaip palūžti neleidžianti vėliava. Kaip viltis, be kurios daugiau nebėra į ką kabintis. Kaip mažutė išsaugota tikėjimo kibirkštis, suteikianti jėgų. Bent jau tiek, kad įstengtum žengti dar vieną ir dar vieną žingsnį...
Po Trijų Karalių tą eglutę, kartkartėmis griebdamasis už supjaustyto ir susiuvinėto šono, bet šypsodamasis, nupuošė tėvas.
Dievo dovanos
Kad per Kalėdas Dievas žaidžia, darsyk įsitikinau būdamas gal keturiolikos. Namai buvo pilni iš virtuvės sklindančių garų ir kvapų, diena pilna skubėjimo, zujimo pirmyn atgal po kambarius, parduotuves...
Mamos palieptas tėtis turėjo automobiliu sulakstyti į užmiestyje esantį senelių namą konservuotų daržovių, raugintų agurkų, marinuotų grybų iš rūsio parvežti. Manęs, jaunėlio sūnaus, tėtis nepamiršo pasiimti drauge, o štai vairuotojo teises pamiršo (mat išlėkė su naminiais rūbais – kone šlepetėmis mūvėdamas). Septyni kilometrai atrodytų smulkmena, tačiau tik jau ne tarybiniams milicininkams, sustabdžiusiems mus, grįžtančius namolio prie šventinio stalo...
Tėtės pasiaiškinimai ir maldavimai buvo beverčiai, niekas negalėjo suminkštinti pareigūnų širdies. Kyšiui pinigų (mat piniginė drauge su teisėmis liko namuose) tėvas neturėjo, todėl tvarkos keliuose sergėtojai vietoj baudos „konfiskavo“ visas šventiniam stalui vežamas gėrybes – kompotus, uogienes, grybus... Nė stiklainėlio nepaliko.
Važiuojant namo tėtės veidas buvo toks liūdnas, kad nedrįsau jo kalbinti, nedrįsau sakyti apie didžiulę kailinę pirštinę, pareigūno nusiimtą kraunant iš mūsų bagažinės stiklainius ir pamirštą ant galinės sėdynės...
Parodžiau tik išlipdamas. Imdamas ją į rankas tėtė piktai sukando dantis, bet ūmai ėmė kvatotis lyg pamišęs – pirštinėje buvo 340 rublių (mano tėtė uždirbdavo gal 140 rublių per mėnesį), surinktų kyšiais„ iš nelegalių Kūčių skubančių švęsti vairuotojų. Abu supratome – tokio radinio pripažinti, o juo labiau atsiimti pareigūnai tikrai neišdrįs.
Kalėdų stalas buvo kiek labiau pasninkiškas nei kasmet. Tačiau šventę vainikavo karališkos dovanos. Nuo paties Dievo. Su žaisme, pasakų morale ir nuoširdžiu kūdikišku kvatojimu.
