Žiniasklaidos ir visuomenės rūpestis dėl valdininkų komandiruočių paūmėjo maždaug prieš du mėnesius po vienos dabar jau išgarsėjusios kelionės į Naująją Zelandiją.
Paskui ta šalis pasimiršo, kadangi sumirgėjo daugiau valdininkų pamėgtų vietų: Indonezija, Kolumbija, kitos šalys.
Tą lyg ir išsemtą (tiksliau, primirštą) incidentą vertėtų prisiminti mažiausiai dėl dviejų dalykų.
Visų pirma, skandalas dar kartą parodė, kaip veikia mūsų valstybės teatras (ne koks nors valstybinis teatras, o valstybė kaip teatras).
Kita vertus, apie Naująją Zelandiją iš valdžios mes nieko svarbaus taip ir nesužinojome. Nebent reikšmingu dalyku laikytume kengūras, kurias premjeras Andrius Kubilius apgyvendino toje šalyje. O gal ta Naujoji Zelandija – stebuklų šalis?
Valstybė kaip teatras
Kaimyninės Rusijos valstybės teatre yra du pagrindiniai aktoriai – vis dar prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir vis dar premjeras Vladimiras Putinas. Kitąmet jie susikeis vietomis, jeigu nesutrukdys nenumatytos aplinkybės.
Jei lyginsime su Rusija, Lietuvos demokratija yra mažiau valdoma. Ir pagrindinių aktorių daugiau – ne du, o bent jau trys.
Kadangi nemažai antraeilių veikėjų veržiasi į sceną, jie neretai patraukia dėmesį lyg būtų patys svarbiausi. Todėl lietuviškas valstybės teatras kartais netgi įdomesnis už rusišką.
Kaip buvo suvaidinta scenelė „Naujoji Zelandija“?
Semtis patirties tenai nuvyko du ne paties žemiausio rango valstybės tarnautojai: tuometinis ministro pirmininko kanclerio pirmais pavaduotojas Giedriaus Kazakevičiaus ir vyriausybės Strateginio valdymo departamento planavimo ir stebėsenos skyriaus vadovė Eglė Rimkutė.
Mokesčių mokėtojų vaizduotę įaudrino ne komandiruotės tikslas, kuris taip ir liko aiškiai nesuformuluotas, o maršrutas ir kaina. Kiek kainavo kelionė? Ir kodėl Naujoji Zelandiją, o ne tiesiog Zelandija, kur yra Kopenhaga?
Pasirodė, kad kaina siaubingai didelė – net 40 tūkts. litų. Mokesčių mokėtojų nenuramino netgi tai, kad kelionės išlaidas buvo numatyta apmokėti iš ES pinigų.
Čia reikia pasakyti, kad valstybės teatre sumos reikšmė priklauso ne nuo parašyto skaičiaus, o nuo to, kas ir kokiomis aplinkybėmis tą skaičių komentuoja.
Jei kas nors numojo ranka – atseit suma nedidelė, lai taip negalvoja. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė manė kitaip. Ji pareiškė premjerui, jog labai blogai vertina skandalingą kelionę.
Žurnalistams valstybės vadovė paaiškino: „Iš tiesų yra vadinamieji europiniai fondai, kurie skirti administracinių gebėjimui stiprinimui iš socialinio europinio fondo, bet juos naudoti būtina atsakingai, nes jie lygiai taip pat galėjo būti skirti ir vaikų darželiams, ir mokykloms. Taigi vertinu labai kritiškai“.
Jei teisingai supratau prezidentę, už tuos 40 tūkst. litų savo administracinius gebėjimus galėjo patobulinti keli vaikų darželių auklėtojai.
Dar prieš prezidentę savo nuomonę pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė – ji pasipiktino, kad lėšos yra naudojamos lengvabūdiškai, pasiskundė, kad Seimas sunkiai beiškomandiruoja savo narius, ir šie pyksta ant Seimo valdybos. O vyriausybės tarnautojams I. Degutienė pasiūlė daugiau gūglinti (naršyti internete): „Apie patirtį Naujojoje Zelandijoje, kaip kanceliarijos valdymas, turbūt internete yra pakankamai medžiagos“.
Į internetą įnikęs Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma savo „Twitter“ profilyje patarė premjerui: „Po švaistūniškos kelionės į N. Zelandiją A. Kubilius galėtų pagalvoti apie G. Kazakevičiaus atleidimą iš pareigų netekus pasitikėjimo“.
Pareikalavo prasikaltėlių galvų, J. Razma užbėgo už akių D. Grybauskaitei (nežinau, ar tai labai taktiška prezidentės atžvilgiu).
Po tokios krušos atėjo metas pasisakyti A. Kubiliui. Apie keliauninkų atleidimą jis pasakė negalvojantis. Visą Seimą premjeras pasiuntė kuo toliau – į komandiruotes: „Džiaugčiausi jeigu ir Seime būtų daugiau supratimo, kaip ir kokia valstybės tarnybos reforma Lietuvoje turi būti įgyvendinta. Jeigu to supratimo kartais pritrūksta, tai būtų geriau, kad Seimas taip pat orientuotų savo komandiruotes tam, kad Seimo nariai geriau pažintų, kaip veikia modernus pasaulis“.
O neišmanėliams jis priminė, kad Naujoji Zelandija ir Kanada valstybės tarnybos ir valstybės valdymo požiūriu yra pavyzdžiai likusiai žmonijai.
Kas brangiau – N. Zelandija ar Varėna?
Kaip sakiau, sumos svarba valstybei priklauso ne nuo dydžio, o nuo to, kas garsiai pasako skaičių. Antai ne pirmi metai ir ne pirmą kartą ekonomistas Raimundas Kuodis, Lietuvos banko valdybos vicepirmininkas, primena, kad valstybiniai „Lietuvos geležinkeliai“ keleiviu vežiojimui „išleidžia 150 mln. litų daugiau nei tą paslaugą vertina visuomenė“. Anot jo, už tuos milijonus „vežiojami grybautojai“.
Neteko pastebėti, kad ši nemenka suma audrintų piliečių vaizduotę taip, kaip čia aptarinėjama kelionė į Naująją Zelandiją už 40 tūkst. litų.
Apibendrinkime, kaip veikė valstybės teatras vaidinant nagrinėjamą scenelę.
Prezidentė ir Seimo pirmininkė svaidė jei ne žaibus, tai kibirkštis, kurios, reikia tikėtis, pridėjo joms kažkiek populiarumo.
J. Razma parodė didelį valstybės sąrangos išmanymą ir pareikalavo „prasikaltėlio“ galvos, nors net ir žemiausio lygio klerkui aišku, kad pareigūnas negali vykti į komandiruotę, jeigu jo nepasiunčia vadovybė.
A.Kubilius pabandė kietai atrodyti – pasakė, kad prezidentei nesiteisino, keliavusių pareigūnų atleisti neketino, ir pasiuntė seimūnus į pasaulį.
Premjeras, kuris neretai kaltinamas viešųjų ryšių ignoravimu, sugebėjo sužadinti publikos smalsumą Naująja Zelandija, bet nutraukė kalbą įdomiausioje vietoje.
Būta ir kito sensacingo A.Kubiliaus pareiškimo – pasirodo, Lietuvoje vyksta valstybės tarnybos reforma!
Naujoji Zelandija – svajonių šalis
Gal tose tolimose salose išties šviečia mums, lietuviams, uždegtas laimės žiburys? Gal tie vandenynais atskirti provincialai gali pamokyti mus, kažkada buvusius atskirtus nuo pasaulio ne vandenų, bet „geležinės uždangos“?
Įsivaizduokime šalį, kur veikia vienintelė telekomunikacijų kompanija – ir ta pati valstybinė.
Naujo stacionaraus telefono įvedimo reikia laukti iki trijų mėnesių. Nors kraštas pakenčiamai kompiuterizuotas, visi telefono abonentų sąrašai kažkodėl saugomi popierinėse laikmenose.
Telefonais sunku naudotis, nes tinklas perkrautas. Skambučių tarifai vienodi visu paros laiku. Tarpmiestinio telefono sujungimo tenka laukti iki 20 min.
Telefonų aparatus pardavinėja viso labo viena valstybinė įstaiga – ta pati telefonų kompanija. Numerį galima surinkti tiktai disku, kadangi mygtukinių aparatų niekas nepardavinėja. Ir aparatai tiktai dviejų spalvų – juodi ir balti.
Ir visas tas telekomunikacijų sektorius apsaugotas protekcionistiniais įstatymais – kad tiktai niekas nekištų nosies į valstybinę telekomunikacijų rinką.
Aprašytoji valstybė – ne sovietinė Lietuva, o Naujoji Zelandija kokiais 1980 m.
Legendos apie Naujosios Zelandijos sėkmę dažniausiai pradedamos įvadu apie tos šalies telekomunikacijos sektoriuje buvusias baisybes.
Apie 1984 m. į tolimąsias salas ateina saulėtekis ir saulėlydis vienu metu. Stagnuojančią, beveik socialistinę šalį į šviesų rytojų ima vesti kairioji Leiboristų partija. Kada ši pralaimi rinkimus, estafetę perima dešinioji Nacionalinė partija. Ir taip jungtinėmis pastangomis sukuriamas dabar jau visame pasaulyje išreklamuotas Naujosios Zelandijos stebuklas.
Vadovėliuose apdainuoti Naujosios Zelandijos makroekonominiai pasiekimai: telekomunikacijos sektoriaus privatizavimas; valstybinių miškų valdymo reforma; darbo rinkos liberalizavimas. Agrarinei šaliai to per akis.
Pagal šiųmetį verslo laisvės indeksą, skaičiuojamą „Heritage Foundation“, Naujoji Zelandija užėmė 4-ją vietą pasaulyje. Lietuva – 24-ją.
(Tas indeksas – tikra pagunda Lietuvos valdininkams. Užuot važiavę pasidairyti į 5-ją Šveicariją ar 7-ją Airiją, jie veršis į pirmaujantį Honkongą, ar 2-ą vietą užimantį Singapūrą.)
Naujoji Zelandija garsėja ir pasiekimais valstybės valdymo srityje. Apie tolimos šalies patirtį rašomos knygos, rengiami seminarai, skaitomi kursai universitetuose.
Naujazelandiečiai narsiai ėmėsi naujosios viešojo sektoriaus vadybos (New Public Management), kuriai būdingas didelių žinybų skaidymas į mažesnes (Lietuvoje kol kas daroma priešingai), konkurencija tarp žinybų ir netgi tarp privačių įstaigų ir žinybų. Tačiau tokia vadyba – jau pereitas etapas, ir naujazelandiečiai žengia toliau.
Naujosios Zelandijos nueitas kelias sulaukia ir kritiško nagrinėjimo – atseit, pasiekimai galbūt išpūsti.
Iš to, ką internete galima sužvejoti apie Naująją Zelandiją, aiškėja, kad I. Degutienė buvo savaip teisi: ne vien valdininkus, bet visus tautiečius reikia skatinti, kad šie dažniau gūglintų, įsivedę paieškos žodžius „New Zeland“.
Išties verta apskaičiuoti, kiek už ES apmokėtus ir žiniasklaidos išlinksniuotus komandiruotpinigius į tą šalį buvo galima nusipirkti knygų, filmų ir kitų mokomųjų priemonių apie Naujosios Zelandijos ekonomikos ir valdymo pasiekimus.
Tačiau yra vienas „bet“, dėl kurio kyla abejonių, ar Naujoji Zelandija kam nors Lietuvoje reikalinga kaip sektinas pavyzdys, o ne kaip turizmo kryptis.
Makroekonominės reformos tolimose salose pavyko todėl, kad konkuruojančios politinės partijos iš esmės vykdė tą pačią programą, o ne griovė, ką prieš tai buvo sukūrę politiniai konkurentai.
Dar iki valdymo reformų Naujosios Zelandijos valdininkija buvo minimaliai korumpuota ir laisva nuo politinių partijų patronažo.
Kadangi iki panašaus lygio Lietuvoje toli šviečia, mūsų valdininkų pastangos ko nors išmokti iš Naujosios Zelandijos bus mažai vaisingos.
Nenuostabu, kad jie linkę tenai skraidinti savo kūnus ir taip nervinti gamtosaugininkus, kurie niūriais veidais suskaičiavo, kiek anglies dvideginio prileidžiama į atmosferą gabenant lėktuvu iš Naujosios Zelandijos vieną aktinidiją – paprasčiau šnekant, kivio vaisių.
O kiek oro prigadinama, kada lėktuvu skrenda du suaugę žmonės?
