Paskutinis tyrimas apie Lietuvos gyventojų kultūrinius poreikius buvo atliktas jau išties senokai, tačiau kažin, ar šiandien jo rezultatai būtų kitokie. 2003-iaisiais lietuviai sakė, kad laisvalaikiu jie pirmiausia renkasi bendravimą su šeima ir draugais, tik po to – kultūrinę veiklą. Žinoma, abu šie dalykai gali būti kuo puikiausiai suderinami, tačiau paprastas bendravimas ir šiandien, rodos, ima viršų. Sunkmečiu neretai tenka išgirsti kultūrinių renginių, koncertų organizatorių, teatrų vadovų, muziejininkų ir kitų kultūros srities darbuotojų skundų dėl kiek aptirpusio meno ir koncertų gerbėjų būrio. Esą žmonėms tenka vis dažniau rinktis: ar į koncertą nueiti, ar geresnį kąsnį suvalgyti. Taigi, pažvelkime, kokią įtaką namų ūkių biudžetui daro sprendimas bent retkarčiais apsilankyti kultūriniuose renginiuose ir įvertinkime galimybes praturtinti dvasią net ir sunkmečiu.
Kultūrinį potencialą prasiglemžė krizė
Dar prieš porą metų kultūros srities darbuotojai būtų pasidžiaugę, kad kultūros prekių ir paslaugų rinka pasižymi stabiliu augimu. Išties, Statistikos departamento duomenimis, kultūros prekių ir paslaugų kainos 2004–2007 metų laikotarpiu vidutiniškai paaugdavo 1,59 proc. kasmet. Tuo tarpu vidutinis išlaidų šiai prekių grupei augimas minimu laikotarpiu kasmet siekė beveik penktadalį. Taigi išlaidų kultūrai augimas bene 12 kartų viršijo kainų augimą ir galime daryti išvadą, kad iš esmės lietuviai buvo linkę daugiau poilsiauti ar mėgautis kultūriniais renginiais. Tai galėjo lemti auganti rinka ir pasiūla, didėjančios pasirinkimo galimybės: kūrėsi naujos kultūros įstaigos, daugybę koncertų Lietuvoje rengė ne tik vietiniai atlikėjai, bet ir užsienio žvaigždės. Žinoma, tai neatsiejama ir nuo augusių pajamų.
Tiesa, nors iki ekonominės krizės lietuvių vartojimo išlaidų dalis, skiriama poilsiui ir kultūrai, nuolat augo (2006 metais siekė 6,2 proc., 2008 m. – 8,1 proc.), net ir tokie pokyčiai neleido net priartėti prie daugelio Europos valstybių. Kaip matyti grafike, palyginti su kitų valstybių gyventojais, lietuviai poilsiui ir kultūrai išleido ir išleidžia bene mažiausiai.
Vidutinė vartojimo išlaidų dalis, skiriama kultūrai ir poilsiui 1998-2008 m. laikotarpiu, proc.
Šaltinis: Europos sąjungos statistikos biuras „Eurostat“
Panašios tendencijos vyrauja ir analizuojant skirtingų valstybių gyventojų lankymosi teatruose, kinuose ir muziejuose dažnumą. Naudodamasis Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Austrijos ir Norvegijos statistikos biurų duomenimis, „Swedbank“ Asmeninių finansų institutas apskaičiavo, kiek kartų vidutiniškai skirtingų valstybių gyventojai apsilanko kine, teatre ar muziejuje. Lietuvis 2008 metais kino teatre apsilankė vidutiniškai 1 kartą, o į muziejų ar teatro salę užsuko dar rečiau – atitinkamai 0,93 ir 0,34 karto. Tuo metu, pavyzdžiui, norvegai, minėtose kultūros įstaigose lankėsi dvigubai dažniau.
Kiek vidutiniškai kartų per 2008 m. vienas gyventojas apsilankė
Iš šių skaičiavimų matyti tiesinė priklausomybė tarp gyventojų išlaidų poilsiui bei kultūros įstaigų lankomumo ir šalies ekonominio išsivystymo. Panašu, kad kuo šalis labiau išsivysčiusi, o gyventojų pajamų lygis aukštesnis, tuo didesnė išlaidų dalis tenka kultūros prekėms ir paslaugoms, gyventojai dažniau lankosi teatruose, muziejuose, kine ir kitose kultūros įstaigose.
Nepamirškime, kad šie skaičiai – tai 2008-ųjų, kurių pradžia paprastam Lietuvos gyventojui krize dar nė nekvepėjo, statistika. Šiandien viskas dar labiau pasikeitė ir tikrai ne į gerąją pusę.
Akivaizdu, kad anuomet dar besiformavusius dažnesnio kultūrinių renginių lankymo įpročius labai greitai pakoregavo prastėti ėmusi valstybės bei namų ūkių finansinė situacija, dėl kurios gyventojai atsisakė mažiausiai svarbių išlaidų (išlaidos kultūrai tarp jų patenka). Tad praėjusiais metais kultūros prekių ir paslaugų pardavėjai jau nebegalėjo pasigirti augančiomis pajamomis. Pajamos už parduotus bilietus į teatrą sumažėjo 6,3 proc., kiną – 11,5 proc., muziejus – 10,5 proc. Be to, nepaisant kultūros renginių organizatorių pastangų išlaikyti žiūrovus mažinant kainas ir taikant lanksčias nuolaidų sistemas, jų skaičius sumažėjo beveik penktadaliu. Ar iš tikrųjų taip brangiai šiandien kainuoja kultūra, kad nebegalime to sau leisti?
Kinas – vis brangesnis malonumas
Iš visų Lietuvos kultūrinių įstaigų 2009 m. daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė kino teatrai. Įvairius filmus žiūrėjo daugiau nei 2,8 mln. žiūrovų.
Lietuvos kino platintojų asociacijos duomenimis, kino teatrai praėjusiais metais uždirbo 36,46 mln. litų, vadinasi vidutiniškai vienam kino mėgėjui bilietas kainavo 13-13,5 Lt. Nieko nuostabaus, jei šiemet už bilietą į kiną mokate dar brangiau, mat kino bilietų kaina kiekvienais metais auga. Štai 2006 m. vidutinė bilieto kaina siekė 9,95 Lt, 2007 m. – 10,8 Lt, 2008 m. – jau 12,2 Lt.
Iš pirmo žvilgsnio tai gal ir neatrodo labai didelė suma (kad tokia ji dar visai „pakeliama“ rodo ir kino populiarumas), tačiau pabandykime įvertinti, kaip gi iš tikrųjų kinas atsiliepia mūsų piniginei. Kad galėtume tai padaryti, atsižvelkime ne tik į bilieto kainą, bet ir vidutinį atlyginimą. Geriausiai išlaidų kinui svoris namų ūkio biudžete išryškės lyginant situaciją mūsų šalyje su atitinkamais duomenimis kitose šalyse.
Su vartotojų teisių apsauga susijusią veiklą vykdanti Ispanijos organizacija FACUA 2009 metais atliko tyrimą ir apskaičiavo vidutines kino bilieto kainas eurais įvairių šalių sostinėse. Lentelėje matome, jog Baltijos šalių bilieto kainos yra mažiausios. Tačiau panagrinėjus šių kainų santykį su metiniu gyventojų uždarbiu situacija pasikeičia radikaliai. (Beje, kadangi naujausi pasiekiami „Eurostat“ duomenys apie vidutinį uždarbio dydį yra 2008-ųjų (šie ir naudoti skaičiuojant), o bent jau Lietuvoje atlyginimai nuo to laiko mažėjo, galima manyti, kad šiandien santykis būtų dar didesnis.)
Šaltinis: FACUA, „Eurostat“
Grafike vaizduojamas bilieto į kiną kainos ir metinio atlyginimo santykis Baltijos šalyse yra didžiausias. Tad galime daryti išvadą, jog aukštesnį ekonominio išsivystymo lygį pasiekusių valstybių gyventojams tokios pramogos kaip kinas yra beveik du kartus mažesnė finansinė našta nei lietuviams.
Negana to, apskaičiavę, kiek bilieto kaina savaitgalį viršija kainą paprastą darbo dieną, gauname, jog lietuviai savaitgalį mėgaudamiesi kinu už jį moka net 18 proc. brangiau. Tuo tarpu Ispanijoje šis kainų skirtumas tesiekia 0,29 proc., Danijoje - 1,03 proc., Prancūzijoje – 6,19 proc.
Teatro, kino ir muziejaus kovoje krinta pirmasis
Taigi, kinas – malonumas išties nepigus. Bet toli gražu ir ne pats brangiausiais. Štai 961 tūkst. pernai teatruose apsilankiusių žmonių (66 proc. mažiau nei kine!), už vieną spektaklį vidutiniškai mokėjo po 20 Lt – beveik dviem litais daugiau nei 2008-aisiais. Taigi, nepaisant spartaus kainų kilimo, kinas vis tiek išlieka bene pigiausia pramogų forma, be to, jis pirmauja ir vertinant prieinamumą (ir geografine prasme, ir dėl to, kad seansai vyksta dažnai) bei suteikiamas pasirinkimo galimybes, t.y. kinas gali pataikyti į kur kas platesnės auditorijos skonį.
Tiesa, Lietuvoje gana dažnai rodomi ir nemokami mėgėjiški teatro spektakliai, tačiau jų skaičius pernai, palyginti su 2008 m., sumažėjo perpus, tad nenorintiems mokėti lieka apsišarvuoti kantrybe laukiant tų nemokamų spektaklių arba, pavyzdžiui, imti dairytis po muziejus. Čia kainos kandžiojasi mažiau (vidutinė muziejaus bilieto kaina siekė 4,9 Lt), tad ir lankytojų buvo daugiau – beveik kaip kino teatruose.
Žinoma, panašius lankytojų srautus greičiausiai nulemia tai, kad muziejai populiarūs tarp turistų, ten didelėmis grupėmis dažnai apsilanko moksleiviai. Tačiau labai svarbu yra ir tai, kad muziejų bilietų kainos metams bėgant kinta labai nežymiai – priešingai nei koncertų, sporto ir pramoginių renginių. Kadangi detalios statistikos apie šią kultūrinės veiklos dalį nėra, pabandėme kainas paanalizuoti naudodamiesi dviejų didžiausių bilietų platinimo bendrovių – „Tiketa“ ir „Bilietai LT“ – viešai skelbtais duomenimis.
Remiantis pirmosios skelbiamais duomenimis, vidutinė bilieto kaina siekia 55 Lt. Antrosios parduotų bilietų vidutinė kaina siekė 42 litus. Siekdami palyginti visas nagrinėtas kultūrinių veiklų alternatyvas, išveskime apytikslį vidurkį ir laikykime, kad vidutinė koncertų, sporto ir pramoginių renginių kaina Lietuvoje pernai siekė 50 Lt.
Vidutinė bilieto kaina 2009 m., litais
Šaltinis: UAB „Tiketa“, UAB „Bilietai LT, LR Kultūros ministerijos, Statistikos departamento prie LRV, Lietuvos kino platintojų asociacijos duomenys, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimai
Palyginus skirtingų kultūros veiklų bilietų kainas, akivaizdu, jog siekiantys sutaupyti, tačiau negalintys gyventi be kultūrinės veiklos, turėtų rinktis muziejus. Tuo tarpu koncertai, pramoginiai ir sporto renginiai, kurių bilietų kainos dažnai siekia ir daugiau nei 50 Lt, ekonominiu sunkmečiu tampa tikra prabanga.
Į spektaklį – tik parūkęs?
Taigi panašu, kad kino seansų, spektaklių, muziejų ar renginių lankytojų skaičių išties labai dažnai lemia bilieto kaina. Iš visų nagrinėtų pavyzdžių galime įvertinti, kad vidutinė bilieto į kultūrinį renginį kaina siekia apie 22 Lt. Na, o kelias dienas trunkančių muzikos festivalių rengėjai šiemet garsiai prabilo apie tai, kad lietuviai nebepajėgūs atvykti į festivalius, nes reikia ne tik dažnai ir virš 100 Lt kainuojantį bilietą nusipirkti, bet ir transportu pasirūpinti, pavalgyti ir pan.
Tačiau ne tik kaina lemia, kiek to sielos peno galime pasisemti. Daug lemia prieinamumas, pasirinkimo galimybės, galiausiai – mūsų pačių poreikiai ir motyvacija. Iškalbinga detalė ta, kad, remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. vidutinio lietuvio išlaidos per mėnesį alkoholiniams gėrimams ir tabakui sudarė bene 10 kartų didesnę vartojimo išlaidų dalį (4,25 proc.) nei išlaidos kultūros paslaugoms (teatrams, muziejams, parodoms, koncertams, sporto renginiams ir pan.) – pastarosioms skirta tik 0,4 proc. vartojimo išlaidų.
Sunku išmatuoti, ar didesnė renginio kaina būtinai lemia geresnę jo kokybę ir ypač po jo išsinešamus įspūdžius. Ne tik mato nėra, bet tai dar ir labai individualu. Tačiau peržiūrėję išlaidų sąrašą, daugelis galėtų atrasti rezervų, iš kurių būtų galima ne tik duonai daugiau skirti, bet ir pamaloninti dvasią kultūriniais renginiais. Nes iš ko rinktis yra ir sunkmečiu, vyksta daug nemokamų ar nebrangių renginių, tad jei prioritetas išties kultūra, o ne mutavusi jos atmaina alkoholis ir cigaretės, galimybių visada yra.
