Tiesos politika, valstybės ir žmogaus santykis, kas yra elitas – apie tai Panevėžyje diskutavo Europos Parlamento narys, filosofas, eseistas, kultūros kritikas, idėjų istorikas, visuomenės veikėjas Leonidas Donskis.
Praėjusios savaitės penktadienį Aukštaitijos sostinėje lankėsi Europos Parlamento narys, profesorius Leonidas Donskis. Panevėžio pedagogų švietimo centre europarlamentaras susitiko su pedagogais ir kalbėjosi tema „Apie žmogaus teises – atvirai ir be banalybių“. Be to, susitikimo metu aptarta, kaip žmogaus teisių pažeidimai paralyžiuoja demokratijos funkcionavimą valstybėje. Profesorius L. Donskis mielai sutiko duoti išskirtinį interviu „Panevėžio balsui“.
Klaidos nepadarė
– Nesigailite, kad tapote europarlamentaru ir iš Briuselio stebite gyvenimą Lietuvoje?
– Šitą klausimą jau ne kartą man yra uždavę (šypsosi), o ir pats savęs to paties klausiu. Reikia pripažinti, kad rizikos buvo nemažai. Man – akademiniam žmogui, pedagogui, tyrinėtojui – tapti politiku ir dirbti užsienyje – nemažas iššūkis. Tačiau dabar vertindamas savo darbo barą ir galimybes, manau, kad klaidos nepadariau. Įgijau patirties, ji bus reikalinga mano tolesniame darbe ir gyvenime. Kita vertus, šį bei tą nuveikiau, ko nebūčiau nuveikęs būdamas vien tik universiteto žmogus. Viską vertinu objektyviai. Be to, mano, kaip televizijos laidos vedėjo, etapas buvo praėjęs – laidos nebeliko.
Situacija keičiasi, todėl turėjau atsinaujinti pats. Reikia suteikti sau iššūkį. Nemanau, kad dabartinis darbas – beprasmybė. Juolab kad pasirinktoji darbo sritis – žmogaus teisė – tai ne kabinetinė politika ir darbas. Tai yra susiję su labai realiomis žmonių problemomis.
Svarbu būti sąžiningam
– Prabilote apie žmonių teises. Tai kas gi yra tiesos politika? Kokia ji turi būti?
– Tiesos politika – tai, kam priešinasi realios politikos atstovai, mėgstantys techninę, tradicinę, užkulisinę ir jėgos politiką. Rusų disidentai kadaise kalbėjo apie tai, kad sugebėjimas nemeluoti, sugebėjimas kalbėti tiesą žmonėms gali pakeisti visą politikos sandarą. Tai buvo didysis Andrejaus Sacharovo ir Sergejaus Kovaliovo projektas. Jeigu esame be didelių ambicijų, kokių turėjo didieji rusų žmonės, sakyčiau – tiesos politika visų pirma būtų sąžiningas demokratinio mandato naudojimas. Supratimas, kad tu gavai didžiulę privilegiją atstovauti žmonėms, demokratinei institucijai. Būtina neužmiršti, kad atstovauji žmonėms, turi mandatą ir tam tikrus įgaliojimus, o nesi kokio nors klubo narys ir darai, ką nori. Tiesos politika – sugebėjimas būti ištikimam demokratiškai gautiems įgaliojimams, daryti tai, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir į politiką tave delegavę žmonės. Nereikia pamiršti, kad nuolat save reikia tikrinti, matytis su žmonėmis, kurie patikėjo tau politiko mandatą. Pasitikrinti, ar tu iš tikrųjų neklysti, ar teisingai supratai, ko jie iš tavęs nori. Kitas dalykas – nemeluoti žmonėms. Tiesiog nemeluoti. Sakyti jiems tai, ką diktuoja protas ir sąžinė.
– Ir nesvarbu, kad ta tiesa bus žiauri ir nepriimtina?
– Manau, kad taip. Žinoma, tai yra pasirinkimas. Tie, kurie nori būti geri savo partijos draugams, arba tie, kurie nori būti geri savo profesinei aplinkai – vyriausybės kabinete, ministerijoje, vengs tos tiesos, kadangi tiesa gali būti nenaudinga ir ydinga. Jeigu tu sakysi tiesą ir nemeluosi, tapsi nelabai patogus kolega politikams, bet tuomet išsaugosi sąžinės principą bendradarbiauti su žmonėmis. Manau, kad sugebėjimas nemeluoti ir sakyti tiesą tik atrodo paprasta. Iš tikro politikoje tai yra labai sudėtingas dalykas.
Be piliečių nėra valstybės
– Kalbame apie valstybę, žmogų. Koks santykis turi būti tarp valstybės ir žmogaus? Kas yra visuomenė ir valstybė?
– Yra tam tikri aspektai tarp valstybės ir visuomenės. Technine prasme – grynai juridine – valstybė yra institucija, suformuota tam tikro institucijų tinklo. Nereikia pamiršti vieno dalyko: atmetus žmogų, valstybė tampa negyva konstrukcija. Valstybės pobūdį, jos gyvavimą lemia labai žemiški dalykai. Visų pirma valstybėje turi būti žmonės, pripažįstantys etiką. Antras dalykas – turi egzistuoti demokratinės taisyklės, kurių turi laikytis žmonės. Trečias dalykas – tie žmonės turi būti bent jau minimaliai patrauklūs, ypatingi. Priešingu atveju ta valstybė bus kokti savo piliečiams. Technine prasme galima įsivaizduoti valstybę be žmonių, su sutvarkyta įstatymų baze, parengtu darbo kodeksu, bet... Valstybė – žmonės, pareigūnai, piliečiai. Jų tarpusavio santykiai. Kalbant apie tikrą politinę atmosferą, apie tam tikrą klimatą šalyje – tarkime, Lietuvoje, matome, kad yra be galo svarbūs tie žmonės, kurie atstovauja valstybei. Visuomenei juk nėra tas pats, kas ir kaip atstovauja valstybei. Tie žmonės gali būti patrauklūs, gali būti antipatiški. Būtina neužmiršti, kad valstybė yra gyva visų pirma žmogiškąja dimensija. Be piliečių ji nustoja apskritai egzistuoti. Valdžios vyrams, pareigūnams reikia neužmiršti, kad negali būti atskirties nuo piliečių. Negali atskirai egzistuoti visuomenė, atskirai pareigūnai, valdininkai.
Menas suteikia viltį
– Kalbėjome apie valstybės ir žmogaus santykį. O ką gali menas? Kokia jo reikšmė žmogui ir ką jam suteikia?
– Menas suteikia alternatyvos pojūtį. Ir supratimą, kad pasaulis – daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Menas – tam tikra perspektyva erdvės pasaulio, kurio dar nematėme arba jau nebematome. Menas turi didelę galią: atverti praeitį, netgi rekonstruoti ateitį ir sykiu atverti galimybių lauką. Dar Aristotelis sakė, kad istorija rodo pasaulį realiai, kaip yra, o poezija, koks jis galėtų būti. Kitaip tariant, menas yra galimybių laukas. Menas turi dar ir savo kalbą, jaudinančią žmogų. Tai estetinė kalba, jos poveikio galia didžiulė. Menas yra būtinas tam, kad žmogus suvoktų, jog kiekvienas daiktas, kiekvienas reiškinys, kiekvienas žmogus yra galimybių laukas. Menas humanizuoja žmonių santykius. Norint, kad žmonių santykiai būtų humaniški, reikia idėjos pažinti žmogui. Reikia aiškintis ir domėtis, nes mes vieni kitiems nesame aiškūs...
– Ar galima teigti, kad menas gali išgelbėti žmoniją?
– Jis gal ir neišgelbės... Tai Fiodoro Dostojevskio vilčiai gal ir nėra galimybės pasiteisinti. Rašytojas tikėjo, kad menas išgelbės žmoniją. Kad tai paskutinė alternatyva, galinti tai padaryti. Neturiu gilaus tikėjimo, kad menas gali išgelbėti pasaulį, bet padėti – gali... Ir viltį suteikti gali. Tai ir yra alternatyva. Menas mus gali išgelbėti nuo labai lengvabūdiško tikėjimo, kad viską žinome, kaip yra iš tikrųjų. Menas sugriauna tą iliuziją. Tiesa, kartais net ir mokslas neturi tiek galios sugriauti iliuzijų, kiek galios turi menas. Menas parodo dalykus, kurių mes net neįtariam, kad jie egzistuoja. Šiuo atveju menas vis dėlto yra ir išlieka viltimi, kad tai alternatyva, parodysianti, ką daryti, kai tos vilties nėra... Beje, meno kūriniai įrodo, kad ne viską dar suprantame gyvenime...
Dorų žmonių yra
– Prabilus apie meno galią, nejučia iškyla klausimas, kas yra elitas? Apskritai jis Lietuvoje yra?
– Technine prasme elitas yra. Kiekviena visuomenė turi savo elitą. Tai tarsi žmogaus priklausymas išskirtiniam klubui: politikų, verslo pasaulio... Tai tarsi patys svarbiausi ir išskirtiniai žmonės. Lietuvoje elitas egzistuoja, bet yra elito formulė, kai pats žmogus mano, jog yra elitas, arba mano, kad kiti priklauso elitui. Tai yra klausimas. Anglai turi labai gražų posakį: esu save paskyręs intelektui ir elitui. Jeigu jau pats save priskyrei elitui, tai gali komiškai atrodyti. O kas, jeigu žmonės nepripažįsta, kad tu esi elitas ir vertas pagarbos, ir tik techniniai dalykai tave laikinai paverčia išskirtiniu reiškiniu? Bet jeigu žmonės tavęs negerbia? Jeigu nėra tos pagarbos? Tai kas iš to, kad tu save priskyrei elitui? Kur kas gilesnė prasmė slypi, kai tave pripažįsta žmonės ir sako, kad priklausai elitui. Elitas reiškia visų pirma žmones, kurie imasi atsakomybės už savo šalį. Tai žmonės, kuriais nelaimės atveju, didžiausių socialinių įtampų metu galima pasitikėti. Romėnai turėjo žmonių, kurie, kai būdavo tautai sunku, gelbėdavo šalį nelaimės atveju. Tokie žmonės pateko į romėnų istoriją kaip elitas kilniąja prasme – nelaimės akimirką jie yra patriotai ir gyvena ne privatų gyvenimą, o gyvena su tauta. Tokie žmonės ir yra elitas. Tikrasis. Elitui priklauso ne tie, kurie turi daugiausia pinigų, įtakos. Tokia įtaka ir galia laikina. Šiandien tu gali būti viskuo, o rytoj – niekas. Išmintingi žmonės tai žino ir neskuba savęs pervertinti. Žmonių pagarba gali išgaruoti jau rytoj, jeigu tu elgsiesi amoraliai.
Elitas egzistuoja Lietuvoje, bet tam elitui vertėtų prisiminti tą kilniąją prasmę, kuri iki mūsų atkeliauja iš romėnų laikų. Patikėkite manimi, Lietuvoje dar tokių žmonių, kurie bus priešakinėse linijose esant reikalui, yra. Yra dorų žmonių. Neabejoju, kad jie prireikus paaukotų savo asmeninį gyvenimą tam, kad dabartinė padėtis Lietuvoje keistųsi į gerąją pusę. Tai ir dainininkas Andrius Mamontovas, tai ir žurnalistas Rytis Juozapavičius... Man svetima mintis, kad tokių žmonių nėra. Tik yra kitas dalykas: ar tokių žmonių balsas girdimas?
Raimonda MIKUČIONYTĖ
Panevėžio balsas