Ką tik lietuviškai pasirodęs Naomi Klein bestseleris „Šoko doktrina“ (leidykla „Kitos knygos“, 2009) – apie tai, kaip šokas paverčia mus mulkiais. Autorė parodo, kaip gimė ir brendo tie ekonominio šoko ir pelningo krizių valdymo metodai, kuriais šiandien sėkmingai naudojasi ir A.Kubiliaus Vyriausybė.
Visose šalyse, kuriose per pastaruosius tris dešimtmečius buvo diegiama Čikagos ekonominė programa, tarp jų – ir Lietuvoje, padariniai buvo panašūs. Susiformavo galinga valdanti keleto itin riebių verslo subjektų ir „babkėmis“ apžėlusių politikų sąjunga.
Politikos ir verslo elitai susiliejo. Tarpusavyje jie išsidalijo teises privatizuoti visuomenės išteklius ir turtą. Šiai sistemai, kurioje politinė valdžia ir ekonominė galia tapo neatskiriamos, būdingas nepaliaujamas viešojo turto slydimas į privačias rankas bei vis gilėjanti praraja tarp „babkėse“ besimaudančių oligarchų ir beviltiškai nuvarytų lūšnynų senbuvių.
Čikagos ekonomistų mafijos dvasinis vadovas Miltonas Friedmanas mėgo sakyti, kad visi žmonės serga „patologiška priklausomybe“ nuo socialinių garantijų ir jas teikiančios valstybės. Žodis „socialinis“ jam buvo keiksmažodis.
Šią ekstremistinę laisvosios rinkos doktriną eksportavę dešiniųjų institutų misionieriai praėjusio amžiaus pabaigoje savo vizitinėse kortelėse aukso raidėmis įsirašė: Naujieji Konservatoriai.
Ar mūsų prisikėlę konservatoriai pateisina M.Friedmano anūkų reputaciją? Su kaupu! Vos prasidėjo jų kadencija valdžioje – ir štai jau parengti gydymo įstaigų, oro uostų ir aukštųjų mokyklų suprivatinimo planai, „nematoma rinkos ranka“ vis giliau skverbiasi į tas sritis, kurios iki šiol buvo laikomos neliečiamomis: viešasis saugumas, socialinė rūpyba, socialinis draudimas... Paskelbtas vaikų namų, ligoninių, pradinių mokyklų naikinimo vajus.
Kai viskas tampa neatidėliotina, ypač naktiniai sprendimai, nelieka laiko paklausti, koks gi tų visų radikalių „reformų“ ir „ryžtingų priemonių“ galutinis tikslas. Atvirumo akimirką ir pats A.Kubilius galėtų pripažinti, kad idealiausia būtų turėti pelningą vyriausybę ir valstybės aparatą. Valstybė turi nešti pelną, o ne nuostolius. „Šoko doktrina“ pateikia daugybę įkalčių, liudijančių, kad Čikagos mokyklos mafija nužengė išties toli valdžios ir vyriausybių privatizavimo kryptimi.
Per tris dešimtmečius Čikagos ekonomistų mafija išpuoselėjo meną, kaip išspausti didžiausią naudą net iš menkiausių krizių. Vienas iš šoko doktrinos guru, Vašingtono konsensuso krikštatėvis Johnas Williamsonas yra išsitaręs apie „galimybę aktyviai sukelti krizę, kad būtų galima pašalinti kliūtis reformoms. ... Pavyzdžiui, ... sukurstyti hiperinfliaciją, idant visi išsigąstų ir sutiktų su permainomis.”
„Šoko doktrina“ padės prisiminti konservatorių brendimo ir grūdinimosi laikus („kaip grūdinosi plienas“). Neabejotina, kad šiandien, rūsčiomis priešų apgulties sąlygomis, „konservai“ įkvėpimo semiasi iš anų herojiškų dienų. (Beje, N.Klein mini ir Lietuvos vyriausybę 1990 m. konsultavusį šoko daktarą Lawrence’ą Summersą.)
Adamas Michnikas taip apibendrino anuos kaubojiškus laikus: „blogiausia komunizme yra tai, kas ateina po jo”. Ekonominė šoko terapija praėjusio amžiaus pabaigoje buvo JAV neokonservatorių dovana „pereinamosios būklės“ šalims, tarp jų – Rytų ir Vidurio Europai.
Prieš pradėdami kryžiaus žygį Vidurio Europoje, „Čikagos berniukai“ grūdinosi kosultuodami karines chuntas bei Kinijos komunistus. Autoritariniai režimai buvo palankiausia terpė nesivaržant išpildyti net pačias intymiausias „rinkos laisvės“ svajones.
N.Klein paprastai ir suprantamai paaiškina, kodėl Vakarų šalyse niekuomet nebuvo įgyvendintas toks rinkos modelis, kuris šantažu ir prievarta buvo primestas Rytų ir Vidurio Europos šalims. „Šaltojo karo“ metais Vakarai paniškai bijojo komunistinio bloko agresijos ir provokacijų, todėl paprasčiausiai negalėjo sau leisti jokių pavojingų socialinių eksperimentų. Vakarų lyderiai puikiai suvokė, kuo gresia fundamentalistinio Friedmano rinkos modelio įgyvendinimas be jokių išlygų. Socialiniai neramumai garantuoti, padariniai – neprognozuojami. Todėl Vakarų šalys visą Šaltąjį karą išbuvo „patologiškai priklausomos“ nuo gerovės valstybės modelio.
Neseniai komentuodamas Latvijos ir visų Baltijos respublikų padėtį, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas ištarė: „Latvija bus kita Argentina”, turėdamas galvoje Argentinos ekonominę griūtį, kurią N.Klein išsamiai aparašo „Šoko doktrinoje“.
Šoko terapijos scenarijai pokomunistinėms šalims buvo kurpiami pernakt. Štai iš kur ta „naktinių sprendimų“ tradicija. Antai Rusijoje B.Jelcinui teko netgi sušaudyti Parlamentą, kad šoko terapijos kelyje neliktų kliūčių.
Šoko doktrina, anot taiklaus N.Klein apibūdinimo, buvo skirta globaliu mastu ir masiniu būdu įgyvendinti tai, ką tardymo izoliatoriuje atlieka kankintojas akis į akį su kaliniu. Tai metodų sistema, skirta sukelti kankinamajam gilų sutrikimą, iš pagrindų sukrečiantį šoką. Taip siekiama priversti kankinamąjį išsižadėti savo principų ir išduoti draugus. Tokiu būdu užtikrinamas apdorojamųjų proto suminkštėjimas.
Tokioje suminkštėjusioje materijoje galima įrašyti visiškai naują programą. N.Klein žodžiais, „šoko doktrina veikia taip: pradinė katastrofa – [pavyzdžiui,] rinkos krizė – visuomenę įvaro į kolektyvinio šoko būseną, … kaip smūgiai tardymo izoliatoriuje“. Kaip terorizuojami kaliniai, kurie išduoda draugus ir išsižada to, kas jiems brangiausia, šokiruotos visuomenės atsisako to, ką šiaip turėtų įnirtingai ginti (pensijas, savigarbą...).
Oficialiuose pasakojimuose pastarieji dešimtmečiai vaizduojami kaip laisvės dvasios (angl. spirit) triumfo žygis. Bet iš kur čia taip trenkia spiritu, formalinu ir izoliatoriumi? A, tai Kubilius sako, kad „papildomi mokesčiai privers ligonius elgtis racionaliau“...
Autorės cituojama Mao frazė „Mano žmonės – tai tarsi švarus popierius, kuriame galima įrašyti nuostabiausius žodžius“ netikėtai aktualiai skamba šių dienų lietuviškame kontekste: tualetinio popieriaus skandaluose klimpstanti Vyriausybė žmones traktuoja tarsi popierių, kuris gali iškęsti viską, bet kokius aptapšnojimus.
Kaip neseniai pripažino Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, vienu iš pagrindinių nereguliuojamo kapitalizmo modelio eksporto kanalų visuomet buvo Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Jo atstovų šešėliai jau kuris laikas šmėžuoja ir LR valdžios koridoriuose. Kaimynai „braliukai“ latviai, papenėti TVF „babkėmis“, jau darniai balsuoja už TVF jiems rašomus įstatymus.
N.Klein primena, kad Tarptautinis valiutos fondas buvo sukurtas siekiant užkirsti kelią dramatiškoms socialinėms katastrofoms. Deja, ilgainiui ši įstaiga virto šoko doktrinos eksporto mašina. Kaip ir Pasaulio bankas, kurio komisarai nepavargsta vardinti, ko Lietuvoje yra „per daug“: ligoninių, ligonių, mokyklų, vaikų…
Ir šiandien šie tvarkos prižiūrėtojai tęsia savo „misijas“, kurių užduotis – neleisti, kad krizės ištiktos šalys išsižadėtų jų gyventojams nesibaigiančias kančias nešančių marketokratinių idealų.
Perskaitęs „Šoko doktriną“ prisimeni 68-ųjų šūkį „Būkime realistai – reikalaukime neįmanomo“. A.Kubilius su „chebra“ mojuoja Pasaulio banko ir TVF išvadomis, teisindamas naktinius valdžios sprendimus kaip „vienintelius įmanomus“. Tačiau visada lieka galimybė reikalauti neįmanomo.
Tai – ne knyga. Tai – ginklas. „Šoko doktrinos“ pabaigoje N.Klein išsako viltį: Čikagos stiliaus šoko terapijos metodai – jau tokie nuvalkioti, kad nukentėjusios visuomenės pamažu darosi atsparios bent jau patiems primityviausiems mulkinimo ir išnaudojimo triukams. Ruošdamasi(-s) artimiausioms akcijoms, nepamiršk savo ginklo.