Bendra Europos valiuta yra blogesnis aukso standarto variantas, o geriausia išeitis iš krizės yra sudaužyti euro zoną į gabalėlius, teigia dienraščio „The Guardian“ ekonomikos redaktorius Larry Elliotas.
Buvęs JK konservatorių lyderis Williamas Hague narystę euro zonoje palygino su įkalinimu degančiame pastate be atsarginio išėjimo. Dabar graikai gali paliudyti, kad šis apibrėžimas tikslus. Jų ekonomika susitraukė daugiau nei Vokietijos per Didžiąją depresiją, rašo „The Guardian“.
Nenuostabu, kad Graikijos ministras pirmininkas perspėjo, jog Graikijoje gali iškilti grėsmė demokratijai, kaip atsitiko Veimaro Vokietijoje, o Ispanija vengia prašyti ECB pagalbos, nes ir jai teks laikytis griežtų taupymo sąlygų, rašo L. Elliotas.
Tyrimas, apžvelgęs šimtus nuosmukių nuo XIX a., rodo, kad daugelis jų būna trumpi ir staigūs. Kaip peršalimai – sunkūs, bet po kurių greitai atsigaunama. Retkarčiais šie peršalimai komplikuojasi, kuo ilgiau jie tęsiasi, tuo jie tampa stipresni. Jie kaip epidemija pažeidžianti ekonomikų imunitetą ir plintanti iš vienos šalies į kitą. L. Elliotas mano, kad tokia situacija yra dabar euro zonoje
Aktyvumas krenta Italijoje, silpnėja Prancūzijoje, svyruoja Vokietijoje. Nedarbo lygis euro zonoje siekia rekordines aukštumas. Krentanti paklausa žlugdo įmones, didina ir taip silpnų bankų skolų problemas. Šie stabdo paskolas ir sunkina skolinimosi sąlygas. Kenčia vyriausybių finansai, finansų ministerijoms sunku rasti, kur būtų galima sutaupyti. Dar labiau mažėja paklausa ir tampa dar sunkiau mažinti biudžeto deficitą ir valstybės skolą.
Europos liga veikia visą pasaulio ekonomiką. Ji stabdo JAV ekonomiką ir gali lemti Mitto Romney pergalę JAV prezidento rinkimuose. Ji lėtina Kinijos augimą, o tai kelia įtampa prekybos santykiuose, aiškina L. Elliotas.
„Euro zonos ekonomika praėjusį dešimtmetį išgyveno lėtesnį augimą nei Japoniją per prarastąją praeito amžiaus dešimtąją dekadą. Atskirtis tarp turtingų ir vargšių šalių praplatėjo, - dėsto L. Elliotas. - Neužilgo, vienas iš aštuonių dirbančio amžiaus žmonių bus bedarbis. Investicijų srautai baigia išdžiūti. Monetarinės sąjungos nesėkmė yra visiška ir apgailėtina.“
Anot L. Ellioto, versle tai nebūtų svarbu. Jie žlunga pastoviai. Tie, kurie stiprūs – išgyvena ir klesti, kurie ne – žlunga ir paliekami nuošaly.
Tačiau monetarinės sąjungos neveikia šiais principais. Kaip šiais metais sakė ECB vadovas Mario Draghi, euro ateitis yra net nesvarstytina, nesvarbu, kiek prarastų dešimtmečių Europa turėtų išgyventi.
Antras prarastas dešimtmetis yra tikrai galimas, tikina „The Guardian“ redaktorius ir cituoja Tarptautinio valiutos fondo pateiktą istorinę paralelę su euro zona.
TVF pasaulio ekonomikos prognozės ataskaitoje pasakojama apie britų ekonomiką po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet JK skola smarkiai išaugo, o kainos padvigubėjo. Vyriausybė turėjo du prioritetus: grąžinti JK prie aukso standarto 1914 m. lygiu bei sumažinti valstybės skolą. Buvo nuspręsta imtis griežtos monetarinės (palūkanų normos ir valiutos kursas) ir fiskalinės (mokesčiai ir išlaidos) politikos.
Kaip ir šiandien euro zonoje, taip ir anuomet Britanijoje didžiausia svarba buvo skiriama vidinei devalvacijai.
JK prarado konkurencinį pranašumą, tačiau grąžino save į pasaulines rinkas sumažinusi algas ir kainas. Tačiau TVF tyrimas pažymi, kad griežtos monetarinės ir fiskalinės politikos taikymas kainų lygiui mažinti turėjo tragiškų pasekmių.
Nedarbas buvo aukštas, augimas žemas, o skola ir toliau augo. Nors kainų lygio mažėjimas JK buvo didesnis nei galima tikėtis pasiekti vidinės devalvacijos būdu šiandien, panaši dinamika yra akivaizdi, teigia TVF.
Pasak L. Ellioto, tam tikru atžvilgiu euro zonos politika yra nuosaikesnė nei tarpukario Britanijos. Trumpalaikės palūkanų normos buvo sumažintos, o ECB į finansinę sistemą paleido pinigų ir išpirks valstybių obligacijas.
Tačiau euras vis tiek tam tikra prasme yra aukso standartas, sako L. Elliotas. Pastarasis, bent jau teoriškai, buvo save stabilizuojantis mechanizmas, nes šalys, kurios turėdavo prekybos perteklių kaupdavo auksą. Tai lemdavo paskolų išaugimą, kuris didindavo infliaciją, tada mažėdavo konkurencingumas ir krisdavo prekybos perteklius. Anot žurnalisto, šiandien euras neturi tokio mechanizmo, kuris priverstų didesnes kreditores (Vokietiją) sumažinti savo milžinišką perteklių.
Aukso standartas žlugo praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dėl didelio ekonominio spaudimo. Pirmoji iš jo pabėgo D. Britanija. L. Elliotas teigia, kad tikintiems euru sunku suvokti, kad piniginė sąjunga gali pakartoti aukso standarto likimą, ir tikisi, kad šie tikintieji klysta.
„Geriausia Europai, jei euras būtų sulaužytas į gabaliukus ir būtų leista šalims devalvuoti savo valiutas ir įvesti kapitalo kontrolę, - reziumuoja L. Elliotas. - Tai vis vien būtų skaudu, tačiau bent jau jos galėtų pakelti savo ekonomikas ir savo skolas sumokėti lėčiau. Alternatyva – sėdėti ir žiūrėti kaip kyla liepsnos.“
