Kaip šios dvi šalys, turinčios bendrą istoriją ir daugybę bendrų interesų, gali taip prastai sutarti? Ar tai tik asmeniniai nesutarimai taip kai kurių aukštųjų pareigūnų, ar vis dėlto, viskas remiasi į draudimą rašyti lenkiškas pavardes originalo kalba? – klausia The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas.
Sunku būtų rasti bet vieną lietuvį, pritariantį, kad Vilniaus valdžios organai nuo pat pradžių tobulai sprendė minėtąją problemą. Paprastai Lietuvos politikai pasižada daugiau nei nori ar sugeba įgyvendinti. Nenuostabu, kad lenkai dėl to yra susirūpinę.
Lietuvoje gyvenantys lenkų tautybės piliečiai siekia, kad oficialiuose dokumentuose būtų leidžiama rašyti jų pavardes paraidžiui, t.y. naudojant tokias raides kaip ł ir ę.
Briuselyje leidžiamas laikraštis „The European Voice“ rašė, kad lenkai labai gerai jaučiasi „aukos“ vaidmenyje. Jiems sunku suvokti, kad trys milijonai lietuvių, gyvenančių greta 40 milijonų lenkų, gali turėti rimtą pagrindą nerimauti dėl savo kalbos, kultūros ir net politikos. Kitas svarbus psichologinis veiksnys yra tas, kad šiurpi istorinė praeitis lietuviams jau parodė, jog užsispyrimas atsiperka su kaupu, tuo tarpu silpnumas yra smerktinas ir netgi baustinas. Ši lengvata Lietuvoje gyvenantiems lenkams būtų aiškus ženklas Rusijai, kad Lietuva yra „pastumdėles“ vietoje.
Norint neutralizuoti kaimyninių šalių santykius, pastangų reikia iš abiejų pusių. Pratęsus NATO oro policijos misijos periodą bei aptarus Lenkijos-Lietuvos dujotiekių jungties statybos kainą, tapo akivaizdu, kad ir didesnio mąsto problemos turi būti sprendžiamos iš esmės.
Už tautines mažumas atsakingas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) komisaras Knutas Vollebaekas praėjusiais metais lankėsi abiejose šalyse ir netrukus tai ketina daryti dar kartą. ESBO komisaras pažymėjo, kad tautinių mažumų integracijai į visuomenę yra svarbi galimybė mokytis valstybine kalba, tačiau taip pat svarbu padėti jiems išlaikyti tautinį identitetą.
Žinoma, lengviausia būtų išspręsti problemą dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose. Lotynų abėcėle naudojasi daugelis Europos tautų, tad būtų sunku nuginčyti teisę paraidžiui rašyti pavardes remiantis standartine Lotynų abėcėle, kuriai priklauso ir raidė w, deja, neegzistuojantis lietuvių kalbos rašyboje. Kur kas daugiau problemų kyla dėl švietimo. Pasak straipsnio autoriaus E. Lukaso, Lietuva stengiasi pagerinti lietuvių kalbos mokymą mokyklose ir nustatė, kad lenkiškose mokyklose daugiau dalykų būtų mokoma lietuvių kalba. Tai sukėlė smarkų vietos lenkų protestą, kuris sulaukė entuziastingo atgarsio Varšuvoje.
Kol Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus vietos lenkų, o ypač jų gudrių lyderių (tikrų, perdėtų ar visiškai įsivaizduojamų) nuoskaudų įkaitu, tol nesutarimai nuodys atmosferą. Vietinių lenkų galimybės tokiuose ginčuose prisikviesti sunkiąją artileriją iš Varšuvos Lietuvos vadovus verčia jaustis apgultais ar net išduotais: jie ima abejoti lenkų tautybės tėvynainių lojalumu pačiai Lietuvai. Geriausia, ką gali padaryti Lenkija, tai užtikrinti, kad tokios baimės neturi pagrindo
Blogiausias įvykių scenarijus būtų, jei lenkų viešoji nuomonė imtų spausti Lenkijos politikus laikytis dar griežtesnės pozicijos. „To dar neatsitiko, ir lietuviai turi būti už tai dėkingi. Nors šitai gali ir pasikeisti“, – reziumuoja straipsnio autorius.
