Griežti įstatymai ir politikų kišimasis smarkiai riboja spaudos laisvę Rytų Europoje, tokią diagnozę pateikia įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.
Pastarosiomis savaitėmis Slovakijos pagrindiniai dienraščiai skaitytojus pasiekia visiškai baltu ir tik juodais rėmais apvestu pirmuoju tituliniu puslapiu. Tokios politikos didieji dienraščiai griebėsi protestuodami prieš naująjį žiniasklaidos įstatymą, kuris bet kuriam straipsnyje paminėtam žmogui suteikia teisę tame pačiame laikraštyje paneigti apie jį išspausdintą informaciją. Tarptautinės spaudos laisvę ginančios organizacijos stipriai kritikuoja šį įstatymą. Organizacijos yra itin sunerimusios dėl Rytų Europoje smarkiai varžomos žiniasklaidos laisvės.
Slovakijos naujasis žiniasklaidos įstatymas įsigalios birželio 1 dieną. Įstatyme numatoma, kad kiekvienas laikraštyje paminėtas žmogus gali siųsti savo atsaką ir laikraščio redaktorius privalės jį išspausdinti, jei tik teismas nenuspręs priešingai. Atsakymas negali būti papildomas redakcijos komentarais. Jei redaktorius vis dėlto atsisakys spausdinti atsaką, laikraščiui grės didelės baudos. Įstatymai, reglamentuojantys, kad laikraštis privalo spausdinti straipsnyje minimų žmonių atsakus, galioja keletoje Europos valstybių, tačiau Slovakijoje priimtas teisės aktas yra pats griežčiausias ir vienašališkas.
Slovakijos Vyriausybė, kurią kontroliuoja populistinių nacionalistinių pažiūrų politikai, teigia, kad toks įstatymas padarys žiniasklaidą labiau atsakingą. „Jis nekelia jokios rizikos spaudos laisvei. Jis tik iškelia viešąjį interesą aukščiau už leidėjų interesą“ – teigia kultūros ministras Marekas Madaričius. Pati Slovakijos žiniasklaida taip pat yra ne be priekaištų. George‘o Soroso remiamo „Atviros visuomenės instituto“ ataskaitoje kalbama apie plagijavimus, atsisakymą taisyti klaidas bei užslėptus interesų konfliktus“.
Be to, galima nerimauti, kaip šį įstatymą išnaudos Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico. Jo santykiai su žiniasklaida yra itin aštrūs. Žiniasklaida Vyriausybę nuolat kaltina inercija bei korupcija. Premjeras atsisako duoti interviu ir kartais net priimti klausimus iš jo atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žurnalistų. Kai kuriuos dienraščius premjeras yra atvirai pavadinęs prostitutėmis. Kai kurie žurnalistai primena gūdžias dešimtojo dešimtmečio dienas, kai autoritarinė Vladimiro Mečiaro (jis dabar yra mažesnysis koalicijos partneris) Vyriausybė trukdė šalies stojimui į Europos Sąjungą bei NATO. (Jei būsime sąžiningi, tai ir R. Fico pirmtakas Mikulas Dzurinda, girtas užsienyje už įvykdytas reformas, nevengė susirėmimų su spauda ir netgi buvo kaltinamas slaptai besiklausantis jam priešiškų žurnalistų.)
Nauji Slovakijos žiniasklaidos darbą reglamentuojantys įstatymai yra labiausiai krintantys į akis. Tačiau šališki teisiniai spaudos laisvės apribojimai egzistuoja ir kitose valstybėse. Bulgarijoje viešų asmenų šmeižtas (plati kategorija, kuri įtraukia ir verslo atstovus) yra laikomas nusikaltimu, už kurį gali būti skiriama bauda. Žurnalistai taip pat gali būti paduoti į teismą už garbės bei orumo įžeidimą. Vien 2006 metais tokių bylų buvo 60, o 2007 metais skaičius išaugo iki 100.
Rumunijos Konstitucinis Teismas praėjusiais metais atgaivino griežtą šmeižto įstatymą, kuris kriminalizuoja įžeidimą. Tačiau didžiausias pavojus Rumunijos žiniasklaidai yra tai, kad pagrindinius leidinius kontroliuoja 3 politikoje aktyviai veikiantys oligarchai. Be to, politikai nevengia kištis į žiniasklaidos darbą. JAV ambasadorius Bukarešte teigė, kad politikai verčiau turi stiprinti savo pačių atskaitomybę užuot mėginę sužlugdyti žiniasklaidos pastangas užimti jai priderantį vaidmenį viešajame gyvenime.
Visa tai yra blogos naujienos iš regiono, kuris visai neseniai džiaugėsi atgauta laisve. Blogi įstatymai yra tik dalis viso paveikslo. „Freedom House“ kasmetinėje ataskaitoje, kuri bus paviešinta balandžio 29 dieną, pokomunistinėse šalyse užfiksuotas pats didžiausias santykinis spaudos laisvės nuosmukis. Visa tai daugiausiai yra susiję su spaudos politizavimu. Spaudos laisvės nuosmukis šiame regione yra didesnis nei Azijoje, Afrikoje ar Lotynų Amerikoje.
Tarkime, Latvija iš 19 vietos žiniasklaidos laisvės reitinge nukrito į 22, nes Vyriausybė, kišdamasi į visuomeninio transliuotojo darbą, liepė jam mandagiau kalbėti apie Rusiją. Slovakija iš 20 vietos nukrito į 22, Slovėnija iš 21 į 23, Lenkija – iš 22 į 24. „Freedom House“ pritaria G. Soroso remiamo instituto išvadoms ir teigia, kad politikai tiesiog mano, jog visuomeniniai transliuotojai priklauso jiems. Prisijungę prie ES, politikai dabar laisviau gali manipuliuoti savo turima valdžia. Politizuotas visuomeninis transliuotojas yra puikus ginklas manipuliuoti rinkėjais, ypač turint omenyje, kad dauguma privačių televizijų dažnai yra kontroliuojamos politiniam elitui draugiškų oligarchų.
Tokios tendencijos verčia sunerimti. Tačiau viskas yra reliatyvu. Neseniai Rusijos dienraštis „Moskovsky Korrespondent“ išspausdino gandą apie galimas prezidento Vladimiro Putino vedybas su buvusia olimpine gimnastikos čempione Alina Kabajeva. Netrukus šis bulvarinis leidinys, kuris priklauso tiems patiems savininkams kaip ir opozicinis leidinys „Novaya Gazeta“, buvo uždarytas. Toks scenarijus sunkiai įsivaizduojamas naujosiose ES narėse. Bent jau kol kas.
