Lietuvą pasiekė ekonominė krizė, vis didėjantys mokesčiai, giliai įsišaknijęs nedarbas, pensininkų aimanos dėl „nukarpytos“ pensijos, didėjanti korupcija, studentų nepasitenkinimas dėl naujos švietimo sistemos, plačiai nuvilnijęs pedofilijos skandalas, žiaurus susidorojimas su šuniuku Pipiru ir begalės kitų negatyvių įvykių. Kas tai? Skaudi Lietuvos realybė? O gal žiniasklaidos išpūstas burbulas?
Šiandien yra Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Ar tokios valstybės norėjo Baltijos kelyje stovėję žmonės? Ar tai ir yra tikroji laisvė? Kita vertus, kas gi šiuo metu Lietuvoje trukdo nevaržomai elgtis bei veikti? Pinigų stygius? Apatija? Nenoras užsiimti saviraiška?
Lietuviai garsėja savo pesimistiniu požiūriu, negatyviomis mintimis bei niūriais veidais. Kas trukdo džiaugtis gyvenimu? Pasaulinė ekonominė krizė, kuri stipriai palietė ir Lietuvą? O galbūt toks jau tas lietuvių būdas? Praeiviai sutikti gatvėje buvo atviri.
Alvydas, 30 m.
„Lietuva yra valdoma politikų-marionečių. Už jų kažkas nuolat stovi. Esu labai nepatenkintas dabartine valdžia Lietuvoje. Jeigu ne ponas Andrius Kubilius, tai pas mus nebūtų ir krizės. Dar klounas ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pasistengė, jog mūsų valstybė įklimptų į skolas. Žodžiu, kalta valdžia ir viskas!!!
Kokia dar Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena? Čia gedulas turi būti, o ne šventė. Totali nesąmonė. Nešvenčiau, nešvenčiu ir nešvęsiu tokios dienos. Kažkada buvau tėvynės patriotas. Dabar man nusispjaut ant tokios Lietuvos!“- drąsiai rėžė Alvydas.
Marius, 25 m.
„Manau, šiuo metu visi žmonės be reikalo kaltina valdžią. Juk ne ji kalta, jog Lietuvoje yra krizė. Visas pasaulis kenčia nuo krizės padarinių. Lietuviai pasidarė labai pikti, suirzę ir viskuo nepatenkinti. Trūksta teigiamų emocijų, tikėjimo, jog viskas bus gerai. Esu bedarbis, bet nekeiksnoju dėl to valdžios. Juk visada yra išeitis. O krizė laikinas dalykas! Dabar blogai, vėliau bus geriau.
O kalbant apie visokius politinius skandalus, tai visame pasaulyje jie vyksta. Tai natūralus procesas. Juolab mes gyvename demokratinėje valstybėje. Mūsų teisės ir laisvės yra nevaržomos.“ – filosofavo Marius.
Toma, 32 m.
„Laukiu kovo 11-osios. Juk tai didžiulė šventė. Mes esame lietuviai, tai jais ir būkime. Taip, dabar sunkus metas. Bet juk sunku visiems? Kam dabar lengva gyventi? Krizė palietė visus. Nereikia iš visko daryti tragedijos! Optimizmas taip pat niekam nepakenkė. Deja, šiuolaikinė žiniasklaida yra iškrypusi. Nesugeba realiai atskleisti situacijos. Viskas yra hiperbolizuojama. Ir kam nuo to geriau?
Mano močiutė yra žiniasklaidos auka. Ji, nuolat žiūrėdama televizijos laidas, įsivaizduoja, jog padėtis Lietuvoje yra katastrofinė. Bet juk nėra taip blogai! Žmonės ir toliau masiškai apsipirkinėja maisto parduotuvėse. Mašinų skaičius gatvėse taip pat nesumažėjo. Barai pilni žmonių. Nieko sau krizė! Manau, kas iki tol gyveno blogai, tai ir toliau taip gyvens. O kas gerai gyveno, tai jam jokios krizės ir dabar nėra.“ – mąstė mergina.
Romualdas, 29 m.
„Gyvenu labai gerai. Turiu gerai apmokamą darbą. Esu laimingas. Jokios krizės aš nejaučiu. Lietuvoje gyventi yra nuostabu. Demokratija nevaržo žmonių laisvės. Tik reikia stengtis! Man niekas nieko už dyką nedavė. Baigiau universitetą, stažavausi Amerikoje. Ilgai teko dirbti vos ne už skatikus. Stengiausi, kilau karjeros laiptais. Šiuo metu esu vienos įmonės vadovas. Jei turi aiškiai apibrėžtus tikslus, gali viską pasiekti.
Nesvarbu, kokioje valstybėje gyveni. Reikia nuolat stengtis. Žadu trankiai atšvęsti kovo 11-ąją. Juk sukanka dvidešimt metų, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Reikia džiaugtis. Nejau geriau buvo rusų okupuotoje Lietuvoje?“ – svarstė Romualdas.
Olegas, 23 m.
„Lietuva buvo ir bus rusų. Kokia dar nepriklausomybė? Juk vis tiek Lietuva priklausoma nuo Rusijos. Nafta, dujos ir kiti energetiniai ištekliai... Kokia čia laisvė? Lietuvos valdžia yra grynų gryniausias cirkas. Andrius Kubilius, Linas Karalius ir kiti tautos juokdariai „nuostabiai“ valdo Lietuvėlę. Dauguma lietuvių neturi darbo. Jaunimas bėga į Angliją ir Airiją. Valdžia visiškai nesirūpina paprastais darbo žmonėmis. Būti Lietuvos patriotu tolygu būti idiotu. Greitu laiku ketinu vykti į Rusiją. Ten turiu giminių. Juokas man tik ima iš tokios Lietuvos. Geriau jau būtų buvus ir toliau Sovietų Sąjungoje. Žmonės nors darbo turėtų.“ – kategoriškai nusprendė Olegas.
Vaida, 27 m.
„Mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja. Nuo mažens manyje buvo ugdoma lietuvybės dvasia. Esu patriotė. Myliu savo tėvynę. Juk čia užaugau. Noriu ką nors nuveikti Lietuvos labui. Kad ir kokia krizė šiuo metu bebutų, svarbiausia, jog mes esame laisvi žmonės. Tik laisvas žmogus yra laimingas. Pinigai juk nėra jau toks svarbus dalykas. Svarbiausia yra vidinė ramybė, gyvenimo džiaugsmas, pozityvus mąstymas ir gera sveikata. Ko daugiau žmogui ir bereikia?
Aišku, pinigai reikalingi maistui įsigyti. Bet juk tai tik fiziologinis poreikis. Jis yra svarbus žmogaus išgyvenimui. Bet juk gyvenime reikia ir saviraiškos, ir savirealizacijos, ir savęs įprasminimo. Šie dalykai yra svarbiausi. Laisvoje valstybėje jų ir reikėtų siekti!“ – teigė Vaida.
Gabrielė, 20 m.
„Esu studentė. Labai džiaugiuosi, jog šiuo metu man nereikia ieškoti darbo. Tikiu, jog kai baigsiu universitetą, krizė jau bus pasibaigusi. Tada viskas stabilizuosis. Esu labai pikta dėl dabartinės švietimo sistemos. Jaunimas, kuris nebaigė mokyklos puikiais pažymiais, yra priverstas mokėti už studijas. Mokėti milžiniškus pinigus. Lietuva tokiu būdu rūpinasi savo ateitimi.
Kaip galima didžiuotis valstybe, kai ji visai nesistengia dėl tavo gerovės? Žmonės kenčia nepriteklius. Bedarbių skaičius muša rekordus. O mūsų valdžia sau švaisto pinigus velniai žino kam! Ne tokią nepriklausomą Lietuvą aš įsivaizdavau...“ – nusivylusi kalbėjo mergina.
Štai jau dvidešimt metų Lietuva džiaugiasi savo laisve. Reikia tikėtis, jog ja džiaugsis dar ilgai. Viskas priklauso nuo žmonių noro ją turėti. Juk neveltui lietuvių disidentas Romas Kalanta paaukojo savo gyvenimą dėl laisvės. Sausio 13-osios įvykių dalyviai įrodė, jog lietuviai sugeba būti vieningi ir kovoti dėl savo tėvynės. Nejau laikina ekonominė krizė numarins meilę Lietuvai? Nejau reikia tiek nedaug, jog imtum nekęsti savo gimtųjų namų?
Austėja Jonaitytė
