Pasaulio šiuolaikinės penkiakovės vicečempionė Donata Rimšaitė nutarė atstovauti Rusijai. Nes ten, anot sportininkės, geresnės pajamos ir treniruočių sąlygos. Dabar, atrodo, bent jau Londono olimpiadoje Rusijai neatstovaus. Neleidžia Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės organizacija (IOC).
Tiesą sakant, menka garbė, jei priversime sparnus jau pakėlusią sportininkę atstovauti Lietuvai. Galų gale ar tokios atstovės mums reikia? Na, sukandusi dantis, parveš mums medalį. Na, sukandusi dantis, pastovės Londone ant pakylos. Išklausys himną, pažiūrės į kylančią trispalvę. O kas tos valstybių vėliavos, keliamos per pasaulio ar olimpines žaidynes? Kas tie valstybių himnai? Tradicija, aiškiai sugalvota tarptautinių „megztųjų berečių„. Šit - maratono bėgikas iš Kenijos. Laimėjo maratoną ir bėga įsisupęs į savo valstybės vėliavą. Ir kam ta medžiaga, jei Kenijoje karšta? Matyt, ir ten įsisuko „megztosios beretės“.
Sportines žaidynes, parafrazuojant pragmatiškai mąstančius, reikėtų organizuoti kitaip. Rungtyniauji apsirengęs neutralia, tik numeriu pažymėta apranga. Jei varžybas laimi, tiesiai droži prie viename arenos kampe išsidėsčiusių kasų langelių. Kiekviena kasos būdelė atstovauja valstybei, dalyvaujančiai varžybose. Šit prieina sportininkas laimėtojas ir stebi. Kaip iš kasų langelių išlenda rankos su plakatukais. Visuose įrašytos skirtingos pinigų sumos, nes būdelėse sėdintieji vieni kitų nemato. Sportininkas drožia prie langelio, pasiūliusio didžiausius pinigus. Paima valiutą. Suskaičiuoja. Įsideda į kišenę. Gauna popieriuką, kuriame užrašytas valstybės pavadinimas. Aha, šįkart mano kojas nusipirko Marokas. Pabūsiu marokietis(-ė). Penkiaminutinis. Registratūroje užsiregistruoja atstovavęs Marokui. Nacionaliniai formalumai baigti. Sportininkas išsitautina, nusiprausia, persirengia ir išvažiuoja. Kur? Kažkur.
O kur atrakcija žiūrovams? Kur paskutinis olimpiados akordas? Kur triumfas? Kur džiaugsmo ašaros? Kur pasididžiavimas savo valstybe? O atrakcija tokia. Iš visų būdelių išlenda kasininkai. Pasiūlęs didžiausią sumą maskatuoja vėliava ir klykia iš laimės. Mažiau pasiūliusieji žliumbia. Ypač žliumbia kasininkas, kuriam teko nusipirkti blogiausiai pasirodžiusį sportininką. Na, davė tik dolerį už paskutinę vietą, bet vis vien gaila. Neapskaičiavo. Matyt, kiti langeliai kaišiojo plakatukus tik su centais.
O ką veikia publika? Varžybas stebinti. Dalis snūduriuoja, nes nežino, koks sportininkas šiandien gina žiūrovo valstybės garbę. Dalis, kad galutinai neužmigtų, serga už gražiausią sportininkę. Žiūrovai žino, kad viską nulems kioskai. Štai tada galės šaukti - Škioskininką į muilą!" Jei jo valstybė neįpirks laimėtojo.
Galų gale kam iš viso reikalingos tos varžybos, olimpiados, čempionatai? Galima internetu išsiaiškinti, kurio sportininko šį sezoną per treniruotes eikliausios kojos. Kas antras, kas trečias ir t.t. Juk norint išsiaiškinti, kuri statula ar šventovė gražiausia, seniausia ir t.t., niekas tų statulų ar šventovių į vieną vietą neatbogina. Nusiunčia kelis ekspertus. Kad apžiūrėtų vietoje. Tad kam boginti sportininkus? Ypač tuos, kuriems rūpi tik pinigai. O šiaip - šaltos statulos. Nesuvokiančios tarptautinių varžybų tikrosios dvasios. Kad sportininkai tarsi patys geriausi, narsiausi riteriai. Jie dalyvauja turnyruose, kad išaukštintų savo damą Tėvynę. O kaip dama atsilygindavo riteriui? Numesdavo jam pirštinaitę ar nosinaitę. Pinigų skrynios neatbildindavo. Ypač jei dama pasitaikydavo trapi ir alpėjanti. Tad narsiojo darbo ir atlygio už jį santykis niekada nebūna adekvatus. Veikia kiti svertai. Tarkime, keli procentai pasiaukojimo. Už damą ar savo Tėvynę. Nes kitaip kilnieji turnyrai, olimpiados bei čempionatai prarastų savo giliąją prasmę. Juk sirgaliai ploja ne už tai, kad sportininkas gavo honorarą. Kažkodėl niekas kas mėnesį neploja savo įstaigos bendradarbiui. Kad jis gauna didžiausią algą.
Jei svarbu tik pinigai, kam aukoti laiką ir pinigus olimpiadoms. Verčiau tuos sutaupytus pinigus pridėti prie sportininkų honorarų. Susitarti, kurią dieną “dalyvauja" olimpiadoje. Ir visiems tą pačią dieną pervesti pinigus į sąskaitas. Priklausomai nuo rezultatų per treniruotes.
Gyvenimą galima sukonstruoti visai primityvų. Tik su vienu „egzistenciniu" klausimu. Ką man duoda? Ir tada pasirodys, kad Tėvynė nieko neduoda. Nes neturi rankų. Tada pasirodys, kad žiemą Lietuva niekada nenaudinga. Nes šalta. Duoda šaltį. Naudingiau Graikijoje. Nes duoda šilumą. Nenaudinga mokėti komunalinius mokesčius, nes Madagaskare išsiversčiau su neapšildoma palapine. Taip ir skamba tas naujasis himnas - ką man Lietuva davė. Ką duoda. Ką galėčiau iš jos paimti. Tarsi trepsėtume pustuščiame sandėlyje.
Žmogaus gyvenimas duotas tik vienas. Tai kodėl tą vienintelį taip suprimityvinti? Pvz., iš kunigo reikalauti, kad duotų Dievą. Iš mediko reikalauti, kad duotų sveikatą. Iš sutuoktinio reikalauti, kad duotų meilės. O kiek to Dievo, sveikatos, meilės pasverti? Kilogramą ar pusę? Visur aidi tik tas pats poreikis. Kad man asmeniškai kažko duotų. Pacientas, mokinių tėvai, eismo dalyviai, partijos kolegos ir t.t. Ir kuo greičiau duokite. Nes nusivilsiu Tėvyne. Nes Tėvynė tik paslaugos rūšis.
Kai pagrindinis leitmotyvas - „duok!", mes tarsi visą laiką esame įjungę kažkokius bado, negavimo, mūsų negerbimo, atstūmimo receptorius. Gal be reikalo vaizduojame išbadėjusius Osvencimo kalinius? Nes visai natūralu, kad iš Osvencimo (tikro!) visi norėjo ištrūkti. Ypač to linkėjo vaikams. Tačiau mus apėmęs veikiau isterinis, pačių susikurtas varvančio riebalo badas. Gal jau laikas nusivalyti smakrus.
Olava STRIKULIENĖ
redakcijos skiltis
