Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija inicijavo viešų diskusijų ciklą tema „Tėvų teisės ir pareigos“, kurio pagrindinis tikslas – „viešai kalbėti apie problemas ir iššūkius, kurie neturi patogių atsakymų, todėl dažniau yra nutylimi“.
Prieš vieno iš tėvų nuteikinėjimą neretai pasitelkiami ir psichologai
Tėvų skyrybų procesas yra vienas sudėtingiausių krizinių momentų šeimoje, ypač brangiai kainuojantis vaikų emocinei būklei.
Anot Seimo Psichikos sveikatos pakomitečio pirmininko Lino Slušnio, skirdamiesi tėvai neretai teisminį procesą naudoja vaikų dalyboms, o ne išnaudoja teisinių aplinkybių išsiaiškinimui, turto pasiskirstymui. Kiekvienas iš tėvų, anot jo, tokiais atvejais stengiasi parodyti didesnį tinkamumą vaikų priežiūros atžvilgiu ir taip įsukama „gana nuobodi, mažai efekto duodanti, bet teismų karuselė“.
„Mano ilgiausia (turėta – aut. past.) byla – šeimos skyrybų byla, kurioje buvo draskomasi dėl vaikų 7-erius metus.
7-eri metai vaikščiojimo po teismus… Ir vaikas vaikšto pas psichologus, bet ne todėl, kad jis turi problemų, bet todėl, kad vienam iš tėvų atrodo, kad psichologas pakeis vaiko nusistatymą (į vieną iš tėvų – aut. past), pyktį, pagiežą“, – pasakoja L. Slušnys, pridurdamas, kad vienam psichologui neišpildžius šių lūkesčių pakeičiama visa serija psichologų, kol galiausiai randamas specialistas, vaikui pateikiantis situaciją taip, kaip tinka vienam iš tėvų.
„Neretai tuo užsiima būtent tie asmenys, kurie nemoka palaikyti šilto, empatiško, įsiklausymu grįsto kontakto. Vyksta nuolatinis kaltinimas kito sutuoktinio kažkokiu nuteikinėjimu“, – priduria politikas.
Slušnys: psichologinė pagalba tampa tarsi smurto sistema
Esminė problema, kurią iškelia L. Slušnys – šiai dienai teismų, demokratijos ir psichologinės pagalbos sistemas „mes pavertėme tarsi psichologiniu smurto sistemomis, į kurias įtraukiami vaikai“.
„Bėda ta, kad vaikai patekę į šią sistemą ilgainiui pradeda vengti psichologų. <…> Kai kuriems vaikams net paminėjimas, kad reikės lankytis pas psichologą, sukelia savotišką agresiją.
Vietoje to, kad vaikai galėtų užsiimti savo kasdiene veikla, jie įpareigojami vaikščioti pas psichologus kaip į darbą – bent kartą į savaitę. „Kartais reikalaujama ir dviejų ir tai būna įspūdinga“, – priduria L. Slušnys, pasikartodamas, kad šitaip tėvai bando spręsti tėvų problemas.
Pasitaiko ir atvejų, kai skirdamiesi tėvai bando neįtraukti vaiko į šį ratą, tačiau, anot politiko, tai būna gerokai retesnis reiškinys, todėl reikia ieškoti, kaip apsaugoti vaikus nuo betikslio siuntinėjimo pas psichologus.
„Kitu atveju mes turėsime bėdą, kad prireikus realios pagalbos gyvenime jau suaugęs žmogus nebenorės jos ieškoti pas specialistus“, – teigė jis.
Teisininkas išskyrė 4 priežastys, kaip skyrybų procese nukenčia vaikai
Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas Gediminas Sagatys išskyrė keturias pagrindines priežastis, dėl kurių vaikai nukenčia šeimos skyrybų procesuose.
Pirmą priežastį jis įvardija – tėvų kova bijant de jure (teisiškai – aut. past.) arba de facto (iš tikrųjų – aut. past.) prarasti savo vaiką. Taip vaikas įtraukiamas į „mirk arba gyvenk karą“.
Antroji priežastis – tėvai neretai pradeda naudotis vaiku skyrybų procese kaip įrankiu, padėsiančiu pasiekti geriausią turtinį variantą skyrybų procese.
Kad tėvai nesinaudotų vaiku skyrybų procese kaip įrankiu sprendžiant savo turtinius klausimus, anot G. Sagačio, Aukščiausiasis teismas kaip įmanydamas bando siųsti signalus ir advokatams, ir patiems tėvams, kad turtiniai klausimai ir vaikų klausimai skyrybų procese yra visiškai nesusiję.
„Labai dažnai pasąmoningai galvojama, kad „jei teismas nuspręs nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su manimi, tai teismas bus labiau palankus sprendžiant ir turtinį ginčą“.
Turi būti aiškiai deklaruota, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu ar kitu tėvu, neturi jokios įtakos ir negali būti naudojamas kaip argumentas nukrypti nuo lygių dalyvių principo“, – kalba teisėjas.
Trečioji ir ketvirtoji priežastys, anot jo, yra susijusios su pačiu teisminiu procesu: „Vaikas kenčia, kai skyrybų procesas pernelyg užsitęsia arba kai vaikas netinkamai įtraukiamas į skyrybų procesą“.
Kad vaikas kuo mažiau nukentėtų tėvų byloje, svarbu kovoti su išvardintomis priežastimis, teigia G. Sagatys.
„Pirmiausia, ką reikia padaryti visai teisinei sistemai, tai maksimaliai sulyginti tėvų teises tiek de jure, tiek de facto. Mano galva, tuo atveju, jei tėvai žinos, kad jų teisės, nepaisant to, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, išlieka vienodos, jie kovos ne taip aršiai, t.y., nebus „mirk arba gyvenk“ klausimas“, – aiškina jis.
Šiuo požiūriu, anot jo, Lietuvos įstatymai, yra pakankamai modernūs. Teisėjas pabrėžia, kad svarbu nepamiršti, jog pagal Civilinį kodeksą (CK) skyrybų atžvilgiu tėvų teisės į vaiką išlieka vienodos, išskyrus vieną teisę – tėvas, su kuriuo nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, įgyja vaiko turto administravimo teisę.
„Visos kitos teisės ir pareigos išlieka vienodos. Ši CK norma atrodo pakankamai aiški, bet apie ją žmonės arba nežino, arba nenori žinoti, arba galvoja, kad nepaisant to, jog ji yra, de jure, de facto – vis tiek bus kitaip“, – sakydamas, kad teismų užduotis šioje vietoje – suteikti jėgos minimai normai išskiria G. Sagotis.
Ką daryti, kad vaikas netaptų skyrybų įrankiu?
Laiko faktorius, anot teisininko, nagrinėjant šeimos bylas yra esminis. Dažniausia, kol nagrinėjama byla, yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vaikas su kažkuriuo iš tėvų teismo nutarties pagrindu gyvena.
„Pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, gali vykti vaiko gyvenimas su vienu iš tėvų septynerius metus. Civilinis procesas įspraudžia teisėją į labai tamprius rėmus kalbant apie terminus. Vienam iš tėvų paprašius, kad vaikas turi gyventi pas vieną iš tėvų, teisėjas šį prašymą turi išnagrinėti per tris darbo dienas. Jis gali prasiilginti terminą, bet tai kainuoja (laiko – aut. past.)“, – kalbėjo G. Sagačius.
Privalu užtikrinti vaiko bendravimo teises su abiem tėvais po skyrybų
G. Sagačio teigimu, vykdant teismo sprendimą įgyvendinti siekiama įgyvendinti maksimalaus vaiko ir tėvų bendravimo teisų principą po skyrybų.
„Bendravimo apribojimas galimas tik vaiko interesais. Mano požiūriu, išeitinė pozicija turėtų būti tokia: bendrauti turi tiek, kiek nekenkia vaiko normaliam dienos režimui maksimaliai. Ir bet koks bendravimo teisių karpymas turi būti pagrįstas tuo, kad (vieno iš tėvų elgesys, bendravimas – aut. past.) gali pakenkti vaikui“, – nurodo jis, pridurdamas, kad kiekvieną kartą teismas turi pagrįsti, kodėl mažina vaiko bendravimo teises.
Pridurdama G. Sagačiui Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė atkreipia dėmesį, kad neretai viena iš pusių siekia minimalaus bendravimo. Tai yra didelė problema, ypač, jei skyrybų procesas trunka ilgai – tokiu vaikas gali prarasti visiškai ryšį su vienu iš tėvų.
„Kiekvieną kartą vyksta diskusija, kiek galima – ar tiek, kiek nustatyta konkrečiomis valandomis, ar galima daugiau, kur ir kada galima susitikti. Labai dažnai prašoma psichologo arba vaikų teisių specialisto dalyvaujant bendravime“, – teigia ji.
Kas skyrybų metu priima galutinį sprendimą dėl vaiko ugdymo, sveikatos klausimų?
Dar 2014 m. Aukščiausias teismas pradėjo formuoti praktiką, kad vaiko tėvas arba mama, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, negali persikelti gyventi į užsienio valstybę be kito tėvo leidimo.
G. Sagotis nurodo, kad tarp tėvų kilus tokio pobūdžio ginčui jį sprendžia teismas, remdamasis vaiko interesais.
„Tėvų vaikai po jų skyrybų išlieka tokiais pačiais tėvų valdžios turėtojais ir jie turi lygiai taip pat tartis dėl vaiko kaip iki skyrybų – tiek dėl vaiko sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, tiek dėl mokymo įstaigų parinkimo“, – nurodė jis.
Iškėlus klausimą, kuris iš tėvų priimtų galutinį sprendimą, jei vienas norėtų vaiką paskiepyti, o kitas nesutiktų, bylai atsiradus teisme būtų ieškoma „vertybių balanso“, kadangi teisinio reguliavimo šiuo klausimu nėra.
„Nesant tokiam reguliavimui taikome bendrąsias normas. Jeigu būtų teisinis reguliavimas, teisėjas juo turėtų vadovautis, nebent „jo teisinė sąmonė kategoriškai prieštarautų įstatymų taikymui toje byloje ir jis manytų, kad būtina pasitikrinti to įstatymo atitiktį Konstituciniame teisme“, – nurodė jis.
Anot E. Žiobienės, retai susimąstoma, kodėl vienos vaiko teisės ir jų turinys yra įtvirtintas įstatymuose, kiti dalykai – Konstitucijoje ar poįstatyminiame lygmenyje.
„Vaiką skiepyti reikia tėvų sutikimo, o kur tai įtvirtinta? Vaiką parengti į mokyklą, o kur tai įtvirtinta?
O ugdyti vaiką į dorovinę pusę, kokią dorovę jam parengti – nurodyta Konstitucijoje. Vadinasi, jei rinksime mokyklą religinę, reiks abiejų tėvų sutikimo, o sveikatos klausimu – tas, kuris „užmes“ parašą, tas ir nuspręs“, – kalbėjo ji, turėdama omenyje, kad šiai dienai sprendžiant šiuos klausimus būtinas aiškus teisinis reglamentavimas.
Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais išsiskyrė 8683 šeimos, 2020 m. – 7544. Iš jų 2019 m. 6659 vaikai liko gyventi su vienu iš tėvų, 2020 m. – 6118.
