Daugelis tėvų, ateinančių konsultuotis dėl to, kaip elgtis su savo vaiku, kiek jam ko leisti ir kiek drausti, kad mažasis nepasijustų nemylimas, teigia, kad patiems rasti šių ribų pakankamai sunku, pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė. Tačiau savaime aišku, kad tai, kaip tėvai elgiasi su savo vaiku, daro įtaką visam mažojo žmogaus gyvenimui.
Ar mylėti vaiką - reiškia leisti jam viską, ko šis užsigeidžia? Ar tėvai, nenuvedę atžalos į naują „Hario Poterio“ seriją ar nenupirkę „tokio žaidimo, kaip pas Robertą“, savo vaiko nemyli? Iš tiesų, kartais vaikai sutapatina meilę su materialiais dalykais, tačiau tai dažniausiai spekuliatyvus veiksmas. Iš tiesų vaikas nemylimas pasijus tik tuo atveju, jei tėvai neskirs jam pakankamai nuoširdaus dėmesio, neras laiko su juo pabūti, kažką kartu nuveikti.
Deja, XXI amžiaus tėvų „liga“ – chroniškas laiko stygius, kai visos jėgos skiriamos darbui, buities gerinimui, finansinio pagrindo vaiko atei?iai k?rimui. Be abejo, tai svarbu. Tačiau daug svarbiau, kad vaikas jaustųsi mylimas.
Būna, kad tėvai yra „mylintys – leidžiantys“ – vaikui tokioje šeimoje leidžiama viskas. Tačiau perdėta laisvė „gadina“ vaiką – tokiu atveju reikėtų daugiau tvarkos, organizuotumo, drausmės. Tokioje subalansuotoje šeimoje vaikai užauga kūrybingi (nes nuo mažumės turėjo teisę dėl tam tikrų dalykų apsispręsti patys), nepriklausomi, išradingi, lengvai bendraujantys su kitais. Tačiau „mylinčių – leidžiančių“ tėvų vaikai kartais nežino, kur yra ribos, kas yra žodelis „ne“.
Tokios šeimos priešprieša būtų „mylintys – varžantys“ tėvai. Kai drausmės per daug, o visus sprendimus už vaiką priima „žinantys, kas jam geriausia“ tėvai, vaikai būna paklusnūs, nuolankūs, tvarkingi, bet nelabai kūrybingi ir draugiški, priklausomi nuo kitų. Problemos kyla tik tada, kai tėvai yra nemylintys, priešiški vaikui. Tokiu atveju pagrindinė vaikams perteikiama tėvų žinia, - „nelįsk prie manęs“, „atstok, tu man nusibodai“, „aš neturiu tau laiko“.
Girdėdamas tokius žodžius vaikas jaučiasi atstumtas, nereikalingas ir...nemylimas. Vis dėlto, net tokioje šeimoje užaugęs žmogus gali tapti puikiu ir dėmesingu tėčiu ar mama. Nors kartais esame linkę mėgdžioti tėvus ir atkartoti šeimos, kurioje užaugome, modelį, tam tikrus srpendimus, net būdami labai maži, priimame patys.
Jei negavę pakankamai meilės nuspręsime, kad savo mažyliams būsime atidūs, - turėsime gražią šeimą. Nes mitas, kad meilė vaiką gadina. Teigiamas dėmesys, tėvų meilė padeda vaikams vystytis, klestėti ir daro juos ir mus laimingesnius.
VILNIAUS PSICHOTERAPIJOS IR PSICHOANALIZĖS CENTRO INF.
