Virginija Petraitienė, auginanti neįgalią dukrą Vaidą, prisimena laikus vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Pati esu paliesta negalios, be to, 1988 metais pagimdžiau reta genetine liga sergančią dukrą. Kai ji dar buvo ikimokyklinukė, į namus netikėtai užklydo V. Jakienė, kuri rinko parašus dėl patalpų dienos centrui intelekto sutrikimų turintiems vaikams. Apsidžiaugiau – galbūt tai galimybė ir mano dukrai? Bet ji nuliūdino – mano mergaitė per maža, ji į kuriamą įstaigą nepaklius“, – pasakoja V. Petraitienė.
Idėja kilo mamai
Mamai šovė mintis – kodėl neatidarius panašaus centro ikimokyklinukams? „Tuometėje invalidų draugijoje sutikau mamą Adą Mačiulskienę, kuri augino cerebrinį paralyžių turinčią dukrą. Ji buvo įsteigusi siuvyklą, kur dirbo draugijos nariai. Siuvyklą po kurio laiko teko uždaryti, bet A. Mačiulskienė atidavė man cerebrinį paralyžių turinčių vaikų sąrašą ir paprašė jais pasirūpinti. Taip gimė mintis steigti savo ugdymo įstaigą. Ėjau ir į miesto poliklinikas, ieškojau kitų negalią turinčių vaikų, norėjosi, kad būtų pasirūpinta visais“, – prisimena pašnekovė.
V. Petraitienė siekė įkurti tokį darželį, kur paaugę vaikai galėtų ir mokytis, be to, gautų visas reikalingas procedūras, todėl ji ieškojo patalpų su baseinu. „Susikviesdavau kitas neįgalius vaikus auginančias mamas, kalbėdavomės, tardavomės. Taip gimė įstaigos vizija. Ėmėmės darbo“, – kalba mama.
Pasak jos, teko nesyk minti valdžios institucijų slenksčius, kol pavyko viską suderinti. Šiaulių miesto savivaldybėje V. Petraitienė sutiko Audronę Kardašienę, kuri palaikė idėją, jai pritarė ir Švietimo skyriaus inspektorė Vida Stankūnienė. „Sužinojau, kad darželiui „Du gaideliai“, kuriame buvo baseinas, gresia uždarymas. Vedėja apsidžiaugė, kai ėmėme darželį reorganizuoti. Ji daug prisidėjo, kad ten atsirastų specialiosios grupės. Tuometė invalidų draugija tik keletą anspaudų uždėjo ant dokumentų“, – prisimena V. Petraitienė.
Buvo nutarta 1992-ųjų rugsėjo 1-ąją atidaryti tris specialiąsias ikimokyklines grupes vaikams, turintiems judesio ir padėties bei lėtinių neurologinių sutrikimų. „Kartu su tėvais remontavome patalpas, jas gražinome, puošėme, kad vaikams būtų gražu ir patogu. Parūpinau katilą karštų įvyniojimų procedūroms atlikti, hamakų, minkštų baldų dalį, sporto ir kitokių priemonių“, – pasakoja mama.
Prie darželio veiklos prisidėjo ir kitos aktyvios mamos. Cerebrinį paralyžių turinčias dvynes auginanti Edita Navickienė pasakoja: „Aš buvau ta, kuri „graužė“ teisės aktus, ieškojo sąjungininkų valdžioje. Dar viena mama Laima Liepinš kalbėdavo su valdininkais. Kitos mamos eidavo kartu „dėl svorio“. Nors dėjome didžiules pastangas, iš pradžių patalpos nebuvo neįgaliesiems gerai pritaikytos. Pasitaikydavo, kad mamos vaikus tampydavo laiptais, per lietų lubomis bėgdavo vanduo. Vis dėlto po truputį žengėme į priekį.“
V. Petraitienė pasiguodžia, kad jos dukra į mamos iniciatyva įkurtą darželį ėjo vos vieną žiemą – kelionė iki jo buvo per ilga, tekdavo važiuoti autobusu, todėl mergaitė dažnai sirgo: „Dukrai paaugus ir sustiprėjus norėjome grįžti į darželį, bet tuometė vedėja jos nebepriėmė. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad kitiems vaikams ugdymo įstaigoje gera, kad keletas darželio grupių išaugo į Šiaulių specialiojo ugdymo centrą.“
Teikiamų paslaugų daugėja
Pamažu tėvų iniciatyva negalią turinčių vaikų ugdymo įstaigoje daugėjo, 1994-aisiais mokyklą pradėjo lankyti pradinukai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių.
1999 m. „Du gaideliai“ reorganizuoti į Šiaulių specialiojo ugdymo centrą. Direktorė Eglė Jankauskienė pasakoja, jog 2012 m. gruodį pradėtos teikti dienos socialinės globos paslaugos suaugusiems neįgaliems asmenims, atidaryta viena dienos socialinės globos skyriaus grupė, kurią pradėjo lankyti septyni suaugę negalią turintys žmonės.
Šiuo metu Šiaulių specialiojo ugdymo centras yra biudžetinė įstaiga, jis priklauso miesto savivaldybei, čia ugdomi vaikai ir mokiniai, turintys judesio, padėties sutrikimų, įvairiapusių raidos sutrikimų, kompleksinių ir kitų negalių bei didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Sulaukusiems 21-erių teikiamos dienos socialinės globos paslaugos suaugusiems neįgaliems asmenims.
2013 m. centre pradėta vykdyti socialinių įgūdžių ugdymo programa, o nuo 2014-ųjų rugsėjo čia ugdomi įvairiapusių raidos sutrikimų turintys ikimokyklinukai ir pradinukai. „Tiek vaikams, tiek mokiniams teikiame įvairią pagalbą. Centre vykdomos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo bendrosios ir pritaikytos programos, pradinio, pagrindinio ugdymo bendrosios, pritaikytos ir individualizuotos, socialinių įgūdžių ugdymo programos, taip pat neformaliojo švietimo programos. Veikia prailgintos dienos specialiosios klasės. Šalia yra bendrabutis, kuriame nuo pirmadienio iki penktadienio gyvena vaikai ir mokiniai iš kitų rajonų. Teikiamos ir įvairios reabilitacijos paslaugos: masažas, kineziterapija, ergoterapija, baseinas, vaistažolių, sūkurinės vonios ir kitos“, – vardija direktorė.
Lanko skirtingų negalių turintys vaikai
Tiek vaikai, tiek mokiniai ir dienos socialinės globos paslaugas gaunantys suaugusieji patenkinti ugdymu, jo sąlygomis, čia gaunamomis paslaugomis. Ypač visi džiaugiasi įstaigoje veikiančiu baseinu, kuris neseniai modernizuotas, pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Tėvai patenkinti ir dėl to, kad įstaigoje teikiamos paslaugos nuo ankstyvos vaikystės iki 21-erių metų, kad nemaža dalis ugdytinių, įgiję pagrindinį išsilavinimą, gali pasirinkti profesinį mokymą. Tie, kuriems po pagrindinės mokyklos įstoti mokytis kitur nepavyksta, toliau ugdomi socialinių įgūdžių klasėse.
Pagrindinės mokyklos baigiamąją klasę šiuo metu lanko Laurynas Jočys, turintis tiek regos sutrikimą, tiek intelekto negalią. Pasak tėčio Mariaus Jočio, sūnus centre jaučiasi gerai, šeima patenkinta mokykloje tvyrančia atmosfera. Labiausia Laurynas mėgsta plaukioti baseine, jam patinka ergoterapeuto užsiėmimai.
Pasak M. Jočio, sūnui labai padeda mokykloje atliekami masažai, be to, logopedas, ergoterapeutas su Laurynu dirba individualiai. „Kai dėmesys skiriamas tik jam, sūnus geriau supranta užduotis, jas įsisavina. Vis dėlto labiausiai džiugina mokytojų dėmesys, jų skleidžiama šiluma mūsų vaikui. Už mokyklos ribų viso to jis randa gerokai mažiau“, – sako tėtis.
Šeima patenkinta auklėtojos Daivos Šakinienės teikiama pagalba – jos ir kitų pedagogų dėka Laurynas mokykloje nepatiria patyčių. Tėtis patenkintas, kad, baigęs dešimt klasių, Laurynas neišvaromas į niekur – jis toliau lankys socialinių įgūdžių klasę: „Laukia naujas etapas, daug nežinomųjų, baimės. Vis dėlto pasitikime darbuotojais, viskas centre Laurynui pažįstama, sūnus čia jaučiasi saugus. Tai mums svarbiausia.“
Ikimokyklinuko Rapolo mama Raimonda Indienė taip pat šiek tiek nerimauja dėl sūnaus ateities – kitais metais jis iš ikimokyklinio ugdymo grupės keliaus į mokyklą. Vaikas turi įvairiapusį raidos sutrikimą. „Iš pradžių bandėme leisti Rapolą į bendrojo ugdymo darželį, bet jam ten buvo per sudėtinga. Kai berniukas pradėjo lankyti Šiaulių specialiojo ugdymo centrą, situacija pasikeitė, jis jaučiasi geriau“, – kalba mama.
Pasak jos, su vaikais centre dirba puikūs specialistai, jie atsižvelgia į kiekvieno gebėjimus, poreikius: „Rapolas sunkiai bendrauja su kitais vaikais. Jam grupėje visada sudaromos sąlygos pabūti vienam, atsipalaiduoti, turėti savo erdvę. Čia jis piešia, žaidžia. Rapolas nenori miegoti pietų miego – niekas jo to daryti neverčia. Be to, berniukas nevalgo įstaigos maisto, jam leidžiama atsinešti savo. Gera matyti, kaip Rapolas tampa vis socialesnis, pradeda su kitais vaikais dalintis daiktais, nors anksčiau prie jo negalėjai net prisiliesti.“
Mama patenkinta ir tuo, kad kasryt sūnų į darželį atveža ir iš jo parveža mokyklinis autobusiukas. Juos centras turi du. Tėvams tereikia parašyti prašymą ir, sudarius grafikus, teikiamos pavėžėjimo paslaugos.
Bendrojo ugdymo mokyklose pritampa ne visi
E. Jankauskienė sako, kad nemažai vaikų į Šiaulių specialiojo ugdymo centrą ateina jau išbandę įtraukųjį ugdymą, bet nepritapę darželiuose ar mokyklose. „Kiek teko susidurti, vaikams, turintiems intelekto negalią, emocinių ar raidos sutrikimų, bendrojo ugdymo įstaigose sudėtinga. Nenuostabu: kai klasėje 30 ar daugiau vaikų, mokytojui sunku kiekvienam skirti reikiamą dėmesį“, – kalba direktorė.
Pasak jos, kitokie vaikai bendrojo ugdymo mokyklose susiduria su patyčiomis, neretai jaučiasi atstumti. „Įtraukiojo ugdymo idėja – graži. Deja, ji kol kas dar sunkiai įgyvendinama, specialiųjų poreikių turintiems vaikams bendrojo ugdymo įstaigose pagalbos vis dar teikiama per mažai. Žinoma, teisė rinktis ugdymo įstaigą priklauso tėvams. Dedame nuoširdžias pastangas ugdyti tuos, kurie ateina pas mus, skiriame jiems savo širdies šilumą“, – pabrėžia E. Jankauskienė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
