Jau visą mėnesį Seimo narė Ona Valiukevičiūtė už pasiūlytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama uždrausti bet kokį smurtą prieš vaikus, visuomenėje plakama kaip tikra ragana.
Tėvai sunerimę: „Kas dabar bus?“. Atseit vidury nakties ateis policininkai ir atims vaikus bet kokia proga, o vėliau juos parduos kaip toje garsiojoje reklamoje: „Tave parduos kaip lėlę“. Geriausiu atveju į privačius vaikų globos namus arba pasiūlys įsivaikinti (žinoma, už pinigus) atžalų neturinčiai šeimai. Blogiausiu atveju atiduos auklėti seksualinėms mažumoms. Kaip tą lietuvių berniuką, kurį Norvegijos vaiko teisių gynėjai „Barnevernet“ atidavė dviejų lesbiečių šeimai.
Tačiau ar išties viskas taip blogai? Jei pataisos bus priimtos, tėvams teks gerokai pasukti galvą, kaip auklėti savo vaikus. Diržas netinka, pakeltas tonas irgi gali būti prilygintas psichologiniam smurtui, vaiko žeminimui. Iš tiesų galvoju, kad kaip tik šiose parlamentarės pataisose ir glūdi pagrindinis gėris. Nei mušti, nei rėkti ant vaikų negalima. Jokiais būdais ir jokiomis aplinkybėmis. Kaip susitvarkyti su vaiku, tai, suprantama, klausimas aukso vertės, ir pirmiausia mūsų visuomenei. Kad ir ką sakytume, Lietuvos vaikai vis dėlto sulaukia per mažai meilės ir per daug neigiamų emocijų. Gal todėl jie mokyklose tokie pikti ir keikia ar net sumuša mokytojus.
Kiek jų rūko per pertraukas prie daugiabučių laiptinių arba maukia alkoholinius kokteilius vakarais. Kur tie tėveliai tada būna, nuolat verkiantys, esą tai mokyklos reikalas. Nė velnio ne mokyklos. Tai jūsų pačių neatsakingo auklėjimo pasekmė. Pamėginkite paklausinėti mokytojų, kokie yra šiandien vaikai. Dalis atsakytų, kad nemažai jų yra geri, žingeidūs vaikai, bet dalis pedagogų prisiekinėtų, jog nori kuo greičiau išeiti į pensiją ir palikti tą pragarą (mokyklą).
Ne vienas mokytojas taip pat pasakys, kad visos vaiko bėdos prasideda ne mokykloje, o šeimoje. Toje vietoje, kur vaikas laikas nuo laiko gauna per kuprą arba nesulaukia jokio dėmesio iš tėvų. Atsižvelgiant į Vakarų Europos valstybių patirtį, be smurto užauginti vaiką įmanoma. Jie tampa drąsesni, geresni, labiau išryškėja jų individualumas. Jie neturi baimės pojūčio, kad štai tėvas ar mama jam pritaikys fizinę bausmę. Vien todėl šiuo požiūriu visapusiškai palaikau Seimo moterų iniciatyvą. Sakykite ką norite, bet jei europiečiai sugeba užauginti gerus vaikus (tik nepradėkite pirštais rodyti į A. Breiviką), kodėl mes negalėtume pamėginti. Jei reikia įdėti daugiau pastangų, įdėkite, o ne verkite dėl laiko trūkumo arba ieškokite kitų priežasčių kaip išsisukti nuo vaikų auklėjimo.
Tačiau šiose įstatymo pataisose man irgi kai kas nepatinka. Nėra įtvirtinta jokios sistemos, kaip vaikas turėtų būti grąžintas tėvams, jei laikinai jis buvo paimtas iš tėvų. Nėra įtvirtinta jokių aiškių kriterijų, kuriais vadovaujantis šeima, supratusi savo klaidas, susigrąžintų atžalą. Vien todėl įstatymą reikia keisti, numatant ne tik sugrąžinimo mechanizmą, bet ir numatant lėšas atsakingoms tarnybos ir psichologams, dirbantiems su vaikais. Numatant netgi papildomas lėšas tėvams. Kodėl Olandijoje valstybė gali padengti vienišai mamai 90 proc. išlaidų auklei samdyti, o pas mus tokios galimybės nėra net tolimose svajonėse. Kaip vieniša mama sugebės įgyvendinti griežtus įstatymo kriterijus. Sakysite, nesame turtingi. Tebūnie. Bet tuomet neverta prastuminėti įstatymų, kurie tik pasunkintų situaciją. Vien dėl šių priežasčių įstatymo pataisoms nepritariu, nes neįžvelgiu sureguliuotos vaiko teisių apsaugos ir, žinoma, tėvų teisių apsaugos sistemų.
