Šiuo metu Suomijoje aktyviai koncertuojantis ketvertas visgi rado laisvo laiko Lietuvoje esantiems gerbėjams ir sutiko atsakyti į keletą klausimų.
- Į Lietuvą atvykstate jau ne pirmą kartą. Kokį įspūdį Jums paliko Lietuva ir Lietuvos publika?
- Taip, Lietuvoje koncertuosime jau berods šeštą kartą. Kalbant apie Lietuvos publiką... Bet kuriam scenos žmogui visada malonu važiuoti ten, kur jo laukia, kur supranta tai, ką menininkas nori pasakyti savo muzika, šokiu, tapyba ir pan. Lietuviai mūsų kūrybą, humorą, interpretaciją supranta puikiai, o į Lietuvą atvažiuojame visada, kai tik gauname progą.
- Kuo žadate nustebinti lietuvius, kurie į Jūsų koncertą ateis šiemet?
- Į Lietuvą šiais metais atvykstame su nauja programa. Ankstesniais metais lietuvių publiką stebinome originaliomis transkripcijomis ir paradoksaliomis fantazijomis Bacho, Mocarto, Rosinio, Bizė, Rimskio-Korsakovo, Čaikovskio, Ščedrino, Piacolos (Piazzolla), Rotos ir kitų kompozitorių kūrinių temomis, šįkart lietuvių simpatijas bandysime pelnyti atlikdami kūrinius iš vyresniajai kartai gerai žinomų, jaunystę primenančių kino filmų „Nesugaunamieji keršytojai“, „Sanikovo žemė“, „Nepaprastas stebuklas“, „Soliaris“, „Septyniolika pavasario akimirkų“, „Amarkordas“, „Aštuoni su puse“, „Vyras ir moteris“, „Misija neįmanoma“ ir daugelio kitų.
- Šį kartą koncertuosite vieni, tačiau esate koncertavę ir su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kokie įspūdžiai? Ar nebuvo sudėtinga susigroti?
- Koncertavome su daugeliu įžymių pasaulio orkestrų, tad iš tikrųjų turime su kuo palyginti. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir jo vadovu Gintaru Rinkevičiumi nekilo jokių problemų. Jis – puikus muzikas. Atsiunčiame įrašą ir maestro taip parengia orkestrą, kad pakanka dviejų ar trijų bendrų repeticijų. Tai nuostabu. Norisi pagirti ir itin profesionalius orkestrantus. Matyt, jiems mūsų atliekama muzika yra nauja, neįprasta ir įdomi.
- Kur prasidėjo „Terem“ istorija? Kaip nusprendėte, kad norite būti komanda?
- Susipažinome Sankt Peterburgo konservatorijoje ir pabendravę supratome, kad kartu mums bus kur kas smagiau. Be to, buvo aišku, kad pavieniui esame niekam nereikalingi. Taip pat sutapo ir mūsų požiūris į kūrybą: visi priėjom prie bendros nuomonės, kad reikia groti muziką, kuri įdomi ne patiems muzikantams, o šiuolaikiniams žmonėms. Iš čia ir kilo toks nestandartinis požiūris į ją. Nesiėmėme „kalinkos-malinkos“, taip pat ir grynosios klasikos, kurią atlikėjai dažniausiai tiesmukai atkartoja liaudies instrumentais. Manome, kad šių instrumentų esmė – perteikti liaudies pasaulėžiūrą, originalumą. Tad jais mes ir išreiškiame savitą požiūrį į aplinką, klasikinę ir kitokią muziką.
- Ar prieš koncertą atliekate kokį nors ritualą? Tarkim, išgeriate kai ką stipresnio.
- Jau dvylika metų, kai visiškai nevartojame alkoholio. Geros nuotaikos, linksmybių liko tiek pat, o energijos kasdien turime vis daugiau. Štai taip ir gyvename, bet patikėkite – visi patenkinti. Koncertas mums – tarsi šamanizmo seansas. Tad kaip treneris pliaukšteli štangos kilnotojui per veidą, taip mes stengiamės pliaukštelėti vienas kitam per sėdynę. Reikia pasakyti, tai padeda pasiekti reikiamą būseną (juokiasi).
