Italai garsėja tinginyste. O štai čia, kalnuose, jie stebėtinai darbštūs.
Vienas išblyškęs astronautas apie kalnus kalbėjo be jokio romantinio patoso. Kalnai - planetos randai, sakė jis, kalnų neįveikė žemdirbiškas žmogaus instinktas, jie įrodymas, kad Žemė turi savo istoriją, kad egzistuoja ne tik žmogaus sukurta, ne tik civilizacijos istorija.
Jeigu kalnai randai, tai Amazonės džiunglės – Žemės pažastys, pagalvojau klausydamas Visatos tyrinėtojo.
Randas randui nelygu, viena - randas ant vyro kūno, o visai kas kita – ant moters. Vyrus randai puošia, moteris bjauroja, ką jau kalbėti apie randą, prarijusį, pavyzdžiui, krūtį. Ne, astronautas nemanė, kad kalnai gali būti panašūs į moters krūtis. Gali būti, kad tas žmogus net ir nebuvo astronautas. Šiaip niūriai nusiteikęs, pavargęs prašalaitis.
Kalnų grožis puikiai tinka nusakyti kičo sąvokai – kaip ir daugeliu atveju, tai būtų tik vienas iš variantų. Slysti slidėmis sniegu užkloto šlaito paviršiumi, bet – tik paviršiumi, visa kita po storu storu sniego ir nežinomybės sluoksniu.
Kičas ir yra tik paviršius, neturintis kitos (trečios, penktos) dimensijos.
Kita vertus, malonumo, kurį patiri vartodamas tą patį kičą, kokybė kartais visiškai nepriklauso nuo objekto, nuo jį sukeliančio reiškinio ar daikto.
Žiūrėdamas į apsnigtus kalnus, į juodas uolas, veriančias lengvus kaip drugelio sapnas debesis, suvoki, kad esi patekęs į absoliučiai kičinį atviruką, kad netgi pats su spalvotu slidininko kostiumu, gremėzdiškais batais esi kičinis atspaudas tame atviruke, tačiau kol nepradedi to fotografuoti ir kam nors rodyti, kalnai kiču nevirsta. Ir kai leki strimgalviais šniokščiančiu šlaitu žemyn, visiškai negalvoji, kad tavo išgyvenamas malonumas yra banalus.
Kalnų kurortas – komplikuota sąvoka. Kurortas siejasi su poilsiu, su tinginiavimu, o atsistojus ant slidžių reikia dirbti. Ką jau kalbėt, kad gali gauti traumą, gali netgi išsitaškyti makaulę į uolas ar į draugišką poilsiautojo marmuzę.
Keldamasis keltuvu matau žemyn ropojančią slidininkių porą. Viena moteris su keturiomis slidėmis, tai yra, viena pora ant kojų, kita rankose, o jos draugė šliaužia ant subinės žemyn. Įsispyrusi lazdomis ir batais į šlaitą kantriai, centimetras po centimetro kasasi į apačią. Iki trasos pabaigos koks kilometras, o gal ir daugiau, trasa raudona, tai reiškia, labiau nei vidutiniškai sudėtinga, taigi moters laukia ilgas ir nelengvas kelias. Jos dideli slidinėjimo akiniai pilni ašarų, snargliai taškosi į visas pase, o dar vargšas užpakalis! Ar tai irgi poilsio forma? Gali būti. Mazochistai mėgsta save kankinti.
Po savaitės slidinėjimo velniškai skauda kojų raumenis – nekurortiškai skauda. Tačiau smegenys išsivalę. Ištrinta visa negatyvi informacija apie būties niūrumą. Ir net jeigu Dievo nėra, kalnuose galima jį prasimanyti, kad galėtum padėkot už gyvenimo grožį. Už galimybę suvokti neįtikėtinai gražų žmogaus, mažo juodo taškelio baltoje būties drobėje, tragizmą.
Livinjas – Italijos šiaurėje, Alpėse netoli Šveicarijos, reta Sent Morico, vieno prabangiausių slidinėjimo kurortų, devynioliktame amžiuje įsikūręs miestelis. Dabar čia – slidininkų rojus. Tiesa, rojumi sunku pavadinti, nes pilna lenkų. Lenkai, kaip ir kiti slavai, labai mėgsta garsiai šūkauti. Ypač kai jų susirenka daugiau nei du. Iš karto šūksniai, viauksėjimas, perdėtas juokas. Jeigu daug lenkų, vadinasi, šis kurortas nėra brangus. Gal ir gerai, nes kaip tik dėl tos pačios priežasties nedaug rusų. Rusai mėgsta švaistytis pinigais, jiems reikia prabangos. Taigi Livinjas – finansiniams vidutiniokams.
Italai garsėja tinginyste. O štai čia, kalnuose, jie stebėtinai darbštūs. Visą dieną snigo, o jie nieko nelaukdami ėmė tą sniegą ir išvalė. Nelaukdami, kol liausis, tiesiog valė valė ir valė, kol keliai pasidarė visai padorūs. Lietuvoje sniegas kelininkus visada ištinka netikėtai. Duodu kelnes pristumti, jeigu dabar pasnigtų, valstybės keliuose įsiviešpatautų chaosas – kelininkai rėktų, kad vasario mėnesį sniego Lietuvoje niekada nebūna!
Italų televizija siaubinga. Rodo tik itališkus kanalus, vienintelis užsienietiškas – vokiškas RTL. Jėzau, kokie niūrūs vokiečiai su savo virtuviniais pokalbiais apie sekso higieną, kokie jie nerangūs ir netašyti šalia italų!
Visose italų televizijose – pokalbių šou. Garsenybių gyvenimai, interviu su prabangiomis kekšėmis, futbolininkais, dainininkais – ir retkarčiai įsiterpiantys, labai trumpi reportažai apie Neapolio šiukšlynus. Italai nori gyvenimo šventės, ir jiems tai kažkokiu būdu pavyksta. Vietato fumare, silentio prego.
Beje, apie darbą ir tinginystę. Žiūrėdamas į didžiulius traktorius, stumdančius sniegą, prisiminiau šventųjų ir šiaip žymių žmonių skulptūras Švedijoje, Kristianstade - vienas su plaktuku, kitas su kažkokiomis replėmis, kirtikliu ir panašiai. Visi pagerbti už darbą. Lietuvoje visi šventieji su kryžiumi rankoje. Štai ir mūsų charakterio ypatybė – kryžius yra poilsio, pramogos instrumentas, ne darbo. Melstis, garbinti Viešpatį – kas gali būti maloniau. O štai švedai – dirba. Ir tik paskui dėkoja Dievui, kad davė galimybę užsidirbti.
Kažkada Almantas Samalavičius priekaištavo lietuviams, esą šie per daug krapštosi savyje, rašo esė, kuriose vien niekingas vidus, o visuomeninių problemų analizės nėra. Man atrodo, vidus visuomet yra gerai. Žinoma, vidus vidui nelygu – tai yra, priklauso, kaip kas tą visų sugeba aprašyti. Mes labai ilgai nesidomėjome, kas mūsų viduje. Išsiugdė pilietis, kuris nesiekia aukščiau trečiojo sąmoningumo lygmens: toks asmuo suvokia esąs bendruomenės narys, bet bendruomenė jam reikalinga tiktai tam, kad išsikovotų joje kuo geresnę padėtį, kad užgrobtų kuo daugiau valdžios ir įtakos, o paskui tą valdžią galėtų panaudoti dauginimuisi, tai yra – tik savo interesams. Vemti verčia tokie visuomenininkai.
Ko gero, tokio tipo atstovas geriausiai įsikūnijo Brazausko asmenyje. Jis visuomet rūpinosi visuomene, bet tik savo paties interesų labui. Garsusis jo posakis, jog rinkiminiai pažadai duodami ne kad juos vykdytum, o kad laimėtum rinkimus, kaip tik ir yra tokio mąstymo etalonas. Lietuvoje tokių „visuomenininkų“ dauguma. Siaubingas trečiasis sąmoningumo lygmuo, kuriame „aš“ dar nejaučia meilės kitoms, greta esančioms būtybėms.
Vis laukiau, kada gi lenkai pasirodys verti savo vardo. Pagaliau. Vienas gerokai patraukęs alkoholio vyriškis garsiai juokėsi, šmaikštavo, linksmino moteriškę, o paskui, kai atėjo laikas sėstis į keltuvą, vos tam pajudėjus aukštyn, ėmė ir iškrito iš jo. Nuostabu. Niekaip nepasakysi, kad lenkai neturi savitumo. Turi!
Kai mus apima sielvartas, kažkas krūtinėje ima šalti, paširdžiuose atsiranda ledo jausmas. Žiūrėjau į purų, žibinto akį erzinantį snaigių srautą ir pagalvojau: po velnių, sniegas - sielvarto ištiktas vanduo.
