Vieni žmonės yra gražūs, kiti negražūs ir dėl to labai kenčia. Tenise ši taisyklė taip pat galioja. Ši taisyklė galioja visur. Negražios merginos tenisą naudoja kaip kompensaciją. Geru žaidimu ir svariomis pergalėmis jos nori pakeisti savo negražų išorinį įvaizdį žmonių sąmonėje. Gražioms merginoms atvirkščiai – keisti nieko nereikia, todėl jos tenisu naudojasi kaip papildoma priemone grožiui paryškinti, tenisas joms tiktai įrankis tą grožį kuo pelningiau parduoti.
Panašūs dėsniai veikia visur – visuomeniniame gyvenime, mene, politikoje: nežinia kokiu būdu Brazauskas visą laiką lietuviams gražus, o Landsbergis – ne, tačiau akivaizdu, kad negražiesiems visuomet tenka daug sunkiau dirbti, dėti daug daugiau pastangų, valios, užsispyrimo ir t.t., kad ko nors pasiektų. Gražiesiems energijos sąnaudos kur kas mažesnės: jiems tereikia tinkamai pasinaudoti savo grožiu.
Kuris grožis, išorinis ar vidinis, yra geresnis – sena problema. Tarybiniais laikais, be abejo, sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Galbūt tai ir ne svarbiausia. Svarbiausia suvokti, kad išorinį grožį sunku simuliuoti (žinoma, šiuolaikinės technologijos daro stebuklus, tačiau gyvą žmogų visuomet yra galimybė pamatyti iš arti, tiesiogiai, be tarpininkų ir net paliesti), o štai vidinį grožį galima simuliuoti kiek tik nori. Ir jo net neįmanoma paliesti, neįmanoma išlydyti šio aukso veršio ir, pavertus dulkėmis, sugirdyti žydams, kaip andai padarė Mozė.
„Logiškai mąstant, bent aš neįžiūriu skirtumo tarp žmogaus, pasigviešusio materialių ar net protingų turtų, ir žmogaus, pasigviešusio dvasiškų turto. Anot tavęs, lobis yra lobis, po šimts velnių, o man regis, kad devyniasdešimt procentų šventųjų, paniekinusių žemiškąjį pasaulį, buvo tokie pat godūs ir nepatrauklūs kaip ir visi mes“.
„Geismas, kad tavimi žavėtųsi, yra nepasotinamas. Šventasis Makarijus neatpažintas atvyko į Tabento vienuolyną ir pasiprašė, kad ten priimtų jį vienuoliu. Jo valanda atėjo prasidėjus keturiasdešimties dienų pasninkui. Visiems pasninkaujant sėdom, jisai ištisas keturiasdešimt dienų pasninkavo stačias! Tai buvo neįtikėtinas triumfas! Arba, tarkime, šventasis Simonas Stulpininkas! Pasistatydino dykumoje stulpą, kurio viršuje buvo mažytė aikštelė. Ten net atsisėsti nebuvo kur, vietos tiktai stovėti. Tad jis ir prastovėjo ten visą gyvenimą, ir visas krikščioniškasis pasaulis žavėjosi tuo neįtikėtinu rekordu, regis, peržengiančiu žmogaus galimybių ribas. Šventasis Simonas Stulpininkas – tai trečiojo šimtmečio Gagarinas.“
Viena citata iš J.D. Salingerio apysakos „Franė ir Zujis“, kita – iš M. Kunderos „Atsisveikinimo valso“. Citatos, tarsi turinčios patvirtinti ar bent pritarti nuomonei, kad vadinamasis „tikrasis“ arba vidinis grožis kartais netgi pavojingesnis. Jo tuštybė gali būti dar nuodingesnė, nei išorinio, paviršinio grožio. Žinoma, tokie argumentai sąlygiški. Kaip ir visi kiti argumentai. Viskas viso labo tėra susitarimai. Ir dėl tiesos, ir dėl grožio. Vienintelis tikras dalykas – mirtis.
Tai, kas vyksta Lietuvos keliuose, galima nusakyti kadaise poeto Algimanto Mackaus užrašytomis eilutėmis – „Suprasti ne rūsčią malonę gyventi, o piktą džiaugsmą numirti“. Šie žodžiai buvo skirti autoavarijoje žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai. Pats A. Mackus taip pat žuvo autoavarijoje. Karas keliuose – kaip poetiškai skamba! Kaip gražiai tris baltus kelyje užmuštų berniukų karstelius parodė visos televizijos, kaip reikšmingai padūsavo žurnalistai. Lietuviai mėgaujasi mirtimi, štai kur šuo pakastas. Mums tai gražu. Nekrofiliškai miela. Ir vargu ar čia įžvelgsime transcendencijos, būties prasmės kontempliavimo aspektą. Visa tai labiau panašu į kaunietiškas vestuves su amerikietiškom šukuosenom ir dvimetriniais šakočiais. Karas keliuose – skamba azartiškai, kaip iššūkis. Kai tokia graži karo pradžia, kas gi galvos apie patį karą, yra gerai pasakęs Kornelijus Platelis viename eilėraštyje.
Bet tie Mirties ritualai Lietuvoje jau tampa negražūs. Akivaizdus kičas, prasilenkimas su skoniu ir saiku. Tai išorinis grožis, ne vidinis. O vidinio žmonėse gal ir nebelikę. Net Marcelijus Martinaitis, šventas žmogus, „Mūzų malūne“ sako, kad laisvė gimdo debilus. Suaktyvina juos. Kad nebėra istorinio žmogaus, o tik televizinis, reklaminis. Regis, M. Martinaitis pyksta, ko gero, jis pats nebemyli žmonių, kurie yra negeri, neprotingi, žiopli, idiotai, nusidėję sau ir visuomenei, žmogiškumui ir švarioms panagėms. Bet juk ir jie verti meilės. Reiktų ir juos mylėti, o jei ne mylėti, tai bent jau užjausti ir atleisti. Taip, kaip moko Evangelijos žodžiai – mylėt savo artimą kaip patį save. Nebemyli žmonės savęs, nebėra juose vidinio grožio. Gal niekad ir nemylėjo. Gal niekad ir nebuvo.
Ir prieš aštuoniasdešimt metų lietuviai brolis brolį žudė dėl žemės. Ir plėšė dėl pinigų, ir degino. Ir debilų buvo nė kiek nemažiau – nebuvo tik televizijos, kuri juos parodytų. Paskaičius senus laikraščius matyti, kaip visa Europa norėjo karo 1939 metais. Visi buvo apimti azarto kaip ir dabar – dėl karo keliuose. Dešimt milijonų gyvybių per I-ąjį pasaulio karą pasirodė per mažai. Ir penkiasdešimt milijonų per II-ąjį neužteko. Karo troškimas vėl tiesiog tvyro ore. Ir Europoje, ir Azijoje. Ir Lietuvoje. Lietuviai negali pulti kokios nors šalies, per trumpos rankos. Tai kariauja savo karą keliuose. Nors keliuose. Jeigu jau nėra vidinio grožio mirtyje, tai tegul būna bent išorinis. Tūkstančiai žvakučių pakelėse, šimtai vainikų, gražių paminklų magistralėse, taurus sielvartas ir išraiškingas gedulas.
Nėra jokių tikrųjų vertybių, tik jų ilgesys. Evangelija - didysis ilgesio įsikūnijimas, ne liudijimas, o tik kalbėjimas, tik miglotas pažadas... Gal dar būčiau taip pranašavęs, bet staiga išgirdau Alfredą Bumblauską dėkojantį laidos dalyviams už tai, kad jie pasidalijo erudicija ir sutrikau: pirmą sykį išgirdau, kad televizijoj dėkojama už tokius dalykus. Ne už tai, kad juokina, ne už dideles krūtis ar už nusimautas kelnes, o už erudiciją. Vadinasi, yra prasmės gyventi. Ar bent jau suprasti, kad tai rūsti, bet malonė.
